Savo gyvenimo žemėje metu Gelbėtojas daug keliavo: keliavo iš Betliejaus į Egiptą kūdikystėje, 40 dienų keliavo po tyrus, keliavo į daugybę miestų, kaimų ir namų, kuriuose mokė, gydė ir laimino per visą Savo tarnystę, ir dar daug kur kitur. Tačiau vieną kelionę Gelbėtojas turėjo nukeliauti vienas, nes ją ištverti galėjo tik Jis pats.
„Velykų sekmadienį švenčiame labiausiai lauktą ir šlovingiausią įvykį pasaulio istorijoje.
Ta diena pakeitė viską.
Tą dieną pasikeitė mano gyvenimas.
Pasikeitė jūsų gyvenimas.
Pasikeitė visų Dievo vaikų likimas.“
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, Dievo šviesos viltis, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Nepalyginamas kentėjimas
O mano Tėve, aut. Saimonas Diuvis
„Iki galo nesuvokiame svarbos to, ką Getsemanėje padarė Kristus.
Žinome, kad, iki dugno geriant Tėvo įduotą karčią taurę, iš visų porų Jam pradėjo sunktis dideli kraujo lašai.
Žinome, kad kūnu ir dvasia Jis iškentė tiek, kiek neįmanoma iškęsti žmogui, nebent tai būtų myriop.
Žinome, kad kažkokiu mums nesuprantamu būdu Jo kančia patenkino teisingumo reikalavimus, iš nuodėmės skausmų ir bausmių išpirko mūsų atgailaujančias sielas ir tikintiems Jo šventą vardą išrūpino malonę.
Žinome, kad Jis gulėjo paslikas ant žemės, nes nesibaigiančios naštos agonija vertė Jį drebėti iš skausmo ir kėlė norą negerti tos karčios taurės.“
Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, “The Purifying Power of Gethsemane,” Ensign, May 1985, 9.
Kaip pritaikyti sau. Nors ne visada tai suvoksime, tačiau Apmokėjimo metu Gelbėtojas iškentė visas skausmo rūšis. Jis pažino visus fizinius skausmus – nuo lūžusio kaulo iki pačios sunkiausios chroniškos ligos. Jis jautė tamsą ir beviltiškumą tokių protinių negalių, kaip depresija, nerimas, priklausomybė, vienatvė ir sielvartas. Galiausiai Jis jautė visokias dvasines žaizdas, nes ant Savęs paėmė visos žmonijos nuodėmes.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Silpnumo akimirką galime sušukti: „Niekas nežino, kaip jaučiuosi. Niekas nesupranta.“ Bet Dievo Sūnus tobulai žino ir supranta, nes Jis patyrė ir pernešė kiekvieno mūsų naštas“ (Lengvai neškime savo naštas, 2014 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Jis buvo Vienintelis Galįs
Kalvarijos procesija, aut. Bernardas Kavalinas, Kraislerio meno muziejus
„Tai, ką Jis padarė, gali padaryti tik Dievybės narys. Būdamas Tėvo Viengimis Sūnus kūne Jėzus paveldėjo dieviškas savybes. Jis buvo vienintelis žemėje gimęs asmuo, galėjęs atlikti šį reikšmingiausią ir dieviškiausią veiksmą. Būdamas vienintelis žemėje gyvenęs Žmogus be nuodėmės, Jis nebuvo pajungtas dvasinei mirčiai. Dėl Savo dieviškumo Jis taip pat turėjo galią įveikti fizinę mirtį. Tokiu būdu Jis už mus padarė tai, ko negalime padaryti patys. Jis nutraukė šaltus mirties pančius. Jis taip pat mums parūpino pačią didžiausią ir šviesiausią Šventosios Dvasios dovanos paguodą.“
President James E. Faust (1920–2007), Second Counselor in the First Presidency, “The Atonement: Our Greatest Hope,” Liahona, Jan. 2002, 20.
Kaip pritaikyti sau. Per Apmokėjimą Gelbėtojas atlaisvino mirties pančius ir visus mus išpirko iš mūsų nuodėmių tam, kad kiekvienas asmuo galėtų turėti amžinąjį gyvenimą. Jis vienintelis galėjo atlikti tokią gąsdinančią ir neįmanomą užduotį. Susidūrus su rimtu iššūkiu, mus gali paguosti žinia, kad Gelbėtojas tikrai gali neįmanoma paversti įmanomu.
Jis neapsigręžė
Palaidojimas, aut. Karlas Heinrichas Blokas
„Ant Kalvarija vadinamos kalvos, stebint padėti negalintiems pasekėjams, Jo sužeistas kūnas buvo prikaltas prie kryžiaus. Iš Jo be pasigailėjimo tyčiojosi, keikė ir juokėsi. […]
Bėgo agonijos persmelktos valandos, o Jo gyvybė blėso. Iš jo sukepusių lūpų išėjo šie žodžiai: „Tėve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią. Ir tai pasakęs atidavė dvasią.“ […]
Paskutinę minutę Mokytojas galėjo apsigręžti. Bet Jis to nepadarė. Jis nusileido žemiau visko, kad visus išgelbėtų. Jo negyvas kūnas buvo skubiai, bet švelniai paguldytas į svetimą kapą.“
Prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018), Jis prisikėlė, 2010 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Kaip pritaikyti sau. Nors kentė kankinantį skausmą, vienatvę ir neviltį, tačiau Savo žemišką kelionę Gelbėtojas ištvėrė ir užbaigė maloningai – Jis savo Tėvo net paprašė atleisti tiems, kurie Jį nukryžiavo. Dėl Jo tobulo pavyzdžio savuosius išbandymus ir sunkumus galime priimti maloningai, o Jo padedami taip pat galime ištverti iki galo.
Daugybė Jo Prisikėlimo liudytojų
Moterie, ko verki?, aut. Markas R. Pagas
„Tikiu daugybės žmonių liudijimu apie Gelbėtojo Prisikėlimą. Jų patyrimai ir liudijimai surašyti Naujajame Testamente, tarp jų Petro, jo draugų iš Dvylikos ir brangiosios, tyrosios Marijos iš Magdalos. Tikėsiu liudijimais, užrašytais Mormono Knygoje, tarp jų apaštalo Nefio ir bevardės minios Dosniojoje žemėje. Tikėsiu ir Džozefo Smito bei Sidnio Rigdono liudijimu, jie be daugybės kitų liudijimų yra išsakę didingiausią šio Evangelijos laikotarpio liudijimą, „kad Jis gyvena! Nes mes jį matėme“. Matant Jo visa reginčiai akiai liudiju, kad Jėzus iš Nazareto yra prisikėlęs Išpirkėjas, ir liudiju apie visa, kas kyla iš Jo Prisikėlimo fakto. Te šis liudijimas jus patikina ir guodžia.“
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, Jėzaus Kristaus Prisikėlimas, 2014 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Kaip pritaikyti sau. Nors mes patys asmeniškai nematėme prisikėlusio ir ištobulinto Išpirkėjo kūno, tačiau šiandien vis tiek galime būti Jo liudininkai. Jis gali visuomet būti mūsų gyvenimo dėmesio centras, nesvarbu, kada ir kur mes esame. Kaskart tarnaudami kitiems ir atiduodami savo širdį ir rankas; visiems rodydami gerumą, maloningumą ir pagarbą; gindami tiesą ir dalydamiesi savo liudijimu apie Evangeliją, mes tampame tikraisiais Jėzaus Kristaus liudininkais.
Mums nereikia eiti vieniems
Paveikslo Vaikščiok su manimi fragmentas, aut. Gregas Olsenas, nekopijuoti
„Viena didžiausių paguodų, kurias teikia šis Velykų metas, yra ta, kad dėl šio ilgo ir vienišo Jėzaus nueito kelio mums to nereikia daryti. Jo vieniša kelionė laimėjo daug bendražygių mūsų mažoje ano kelio versijoje: gailestingą mūsų Dangiškojo Tėvo rūpestį, nuolatinę Jo Mylimojo Sūnaus draugystę, tobulą Šventosios Dvasios dovaną, dangaus angelus, šeimos narius abiejose uždangos pusėse, pranašus bei apaštalus, mokytojus, vadovus, draugus. Visi jie ir kiti buvo duoti kaip mūsų mirtingos kelionės bendražygiai vien dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo ir Jo Evangelijos Sugrąžinimo. Iš Kalvarijos viršūnės buvo išgarsinta tiesa, kad niekada nebūsime palikti vieni ir be pagalbos, net jei kartais mums atrodytų, kad esame vieniši. […]
Stovėkime šalia Jėzaus Kristaus „visada ir visame, ir visur, kur [bebūtume], net iki mirties“, nes tikrai taip Jis stovėjo dėl mūsų, net iki mirties, ir turėjo stovėti visiškai vienas.“
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, Nė vienas nebuvo su Juo, 2009 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Kaip pritaikyti sau. Per šias Velykas atminkime paskutinę ir vienišą Gelbėtojo kelionę. Jis paaukojo viską ką turėjo dėl to, kad jūs ir kiekvienas asmuo žemėje galėtų tapti švarus ir turėti amžinąjį gyvenimą. Mokykitės iš Jo tobulo pavyzdžio. Tebūna Jis jūsų mintyse ir jūsų širdyje. Visada prisiminkite, kad niekada nesate vieniši. Kadangi Savo paskutinę kelionę Jis ištvėrė būdamas visiškai vienas, Jis niekada jūsų neapleis. Jo meilė jums yra beribė ir nekintanti, o jums tęsiant savo pačių kelionę Jis yra pasiruošęs jums teikti ramybę, paguodą ir viltį. Jo Apmokėjimo dovana yra amžina, ir ji duota jums.