Jėzaus Kristaus Apmokėjimas

Kalbėdami apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, atmename tai, kas vyko daugiau nei prieš du tūkstančius metų Getsemanės sode ir Golgotoje. Dėl šių įvykių visi žmonės gavo neįkainojamą išgelbėjimo nuo savo nuodėmių dovaną ir amžinojo gyvenimo galimybę. Dėl mūsų Gelbėtojo Apmokėjimo visos mirtingajame gyvenime patiriamos neteisybės, sunkumai ir skausmas gali būti visiškai kompensuoti ir panaudoti mūsų labui. Palaimos, kurių negavome šiame gyvenime, bus mums suteiktos amžinybėje. Nors Gelbėtojas negali tuojau pat palengvinti mūsų kančių, Jis laimina mus paguoda, supratimu ir stiprybe, kad galėtume „lengvai nešti savo naštas“ (Mozijo 24:15). Būtent todėl Gelbėtojas skelbė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“ Kaip Mormono Knygoje mokė pranašas Alma, Apmokėjimo palaiminimai mūsų žemiškajame gyvenime ir amžinybėje pildysis tiek, kiek naudosime tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailausime, pasikrikštysime nuodėmėms atleisti ir priimsime Šventosios Dvasios dovaną (žr. Almos 7:14). Jei laikysimės šių Almos pamokymų ir liksime ištikimi savo sandoroms, galėsime paveldėti didžiausią iš visų Dievo dovanų, būtent amžinąjį gyvenimą (žr. DS 14:7).

Kai pradedame gauti Apmokėjimo palaimas, atsiranda galimybių jomis dalytis su kitais. Iš Šventųjų Raštų žinome, kad Gelbėtojas turi įvairiausių savybių. Viena jų – gebėjimas užjausti. Daugeliu atžvilgių žodis „užjausti“ apibūdina tai, ką reiškia Jėzaus Kristaus atliktas Apmokėjimas. Užjausdami mes palengviname svetimą naštą per parodytą supratimą ir atjautą. Kartą, pasitikusi po darbo, mano žmona Lidija ėmė pasakoti apie sudėtingą padėtį, kurioje ji atsidūrė ir kurią jai teko įveikti, kol manęs nebuvo namie. Mano reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Beveik nesusimąstęs, ėmiau racionaliai patarinėti, kaip išspręsti atsiradusią problemą. Bet Lidija, kaip visada, švelniai ir su meile leido man suprasti, kad iš manęs ji pirmiausia tikėjosi užuojautos ir supratimo, o ne patarimų, kaip išspręsti problemą. Tą vakarą gauta pamoka padėjo man ne tik geriau suvokti šio principo svarbą, bet ir pamatyti sąsają tarp gebėjimo užjausti ir Gelbėtojo Apmokėjimo.

Mes taip pat galime sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir praktiškai taikyti Jo Apmokėjimo principus, prisiimdami kieno nors kito naštą. Viena sesuo man papasakojo istoriją, kaip jiedu su vyru apsilankė teatre. Iš anksto nusipirkę bilietus ir tikėdamiesi malonaus vakaro jie įžengė į salę ir pasuko link savo vietų. Priėjusi arčiau mano pažįstama pamatė, kad negalės visokeriopai mėgautis spektakliu, nes didžiąją scenos dalį užstojo kolona.

Iš tos sesers pasakojimo žinau, kad iš pradžių ji nuoširdžiai piktinosi ir jau norėjo kreiptis į teatro administraciją reikalaudama pasodinti į kitą vietą. Bet po to, apžvelgusi salę, ji pamatė, kad beveik visos vietos užimtos. Ji suprato, kad jeigu ir gaus geresnę vietą, tai tikriausiai kam nors kitam teks sėdėti jos vietoje. Tada ją nušvietė netikėta mintis. Jei kam nors vis tiek teks kentėti sėdint šioje vietoje, tai kodėl gi jai neprisiėmus šios naštos, kad kiti teatro svečiai galėtų visapusiškai mėgautis spektakliu.

Man tai paprastas pavyzdys, kaip kasdieniame gyvenime galime pritaikyti Jėzaus Kristaus Apmokėjimo principus ir prisiimti sunkesniąją naštą, taip palengvindami kieno nors gyvenimą.

Gelbėtojas mokė: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mato 10:39). Sekdami mūsų Gelbėtojo pavyzdžiu, rodydami tikėjimą Jo Apmokėjimu ir ieškodami progų palengvinti savo artimo gyvenimą, be jokių abejonių, darysimės vis panašesni į Jį. Juk galiausiai mūsų dvasinis augimas bus matuojamas ne vien mūsų darbais – bus svarbu, kuo tapome, nukeliavę šią žemiškąją kelionę.