Malda: liudijimo ir sugrąžinimo raktas

Vyresnysis Robertas D. Heilsas (1932–2017)

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Iš kalbos, pasakytos 2003 m. spalio visuotinėje konferencijoje.

Sekite Džozefo Smito pavyzdžiu ir Atkūrimo modeliu. Atsigręžkite į Raštus. Klaupkitės melstis. Prašykite su tikėjimu. Klausykitės Šventosios Dvasios.

Mūsų, kaip Bažnyčios vadovų, žmonės dažnai klausia: „Kaip man gauti liudijimą apie sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją?“

Liudijimo gavimo ir tapimo atsivertusiu procesas prasideda nuo studijavimo ir maldos, tada kantraus ir nuoseklaus gyvenimo pagal Evangeliją bei Šventosios Dvasios pakvietimo ir pasikliovimo ja. Džozefo Smito gyvenimas ir sugrąžinimo modelis yra puikūs šio proceso pavyzdžiai. Man pasakojant […] apie sugrąžinimo įvykius, ieškokite žingsnių, kurie veda į liudijimą. […]

Didelis sąmyšis

Džozefas Smitas gimė 1805 metų gruodžio 23 d. Šerone, Vermonto valstijoje. Jis gimė šeimoje, kuri meldėsi ir studijavo Bibliją. Jaunystėje jis susidomėjo religija ir pamatė esant „didelį sąmyšį“ dėl Kristaus mokymų, kai „kunigas ginčijosi su kunigu ir atsivertusysis su atsivertusiuoju“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:6).

Tas sąmyšis […] prasidėjo prieš daug šimtmečių ir buvo pavadintas didžiuoju atsimetimu. Kristaus diena „neateis“, sakė apaštalas Paulius, „pirmiau turi ateiti atkritimas“ (2 Tesalonikiečiams 2:3).

Keliems dešimtmečiams praėjus nuo Kristaus prisikėlimo, Jo apaštalai buvo nužudyti, Jo mokymai buvo iškreipti, o kunigystė iš žemės buvo paimta. Tačiau Paulius, numatydamas mūsų laikus, pranašavo, kad „laikų pilnatvei atėjus, [Dievas] galėtų suvienyti Kristuje visa“ (Efeziečiams 1:10). Jis turėjo atkurti tikrą Kristaus Bažnyčią žemėje dar kartą. […]

Džozefas randa atsakymą

Džozefas Smitas […], būdamas 14 metų, patyrė „religinių nuomonių nesutarimus“. Dažnai jis klausdavo savęs: „Jei kuri nors iš [tų bažnyčių] teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:10)

Džozefas atsakymų ieškojo Biblijoje. „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, – perskaitė jis Jokūbo laiške, – teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jokūbo laiškas 1:5).

Sekdamas Jokūbo nurodymu, Džozefas nuėjo į giraitę netoli savo namų ir meldėsi. Kai jis šaukėsi Dievo, nusileido šviesos stulpas ir pasirodė „dvi Asmenybės“. „Viena iš jų kreipėsi į [Džozefą] vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:16–17)

Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus kalbėjo su Džozefu. Jie atsakė į jo klausimus. Jie mokė jį, kad tikroji Kristaus Bažnyčia žemėje buvo prarasta. Džozefas suprato, kad šie Dievybės nariai buvo atskiros būtybės, Jie žinojo Džozefo vardą ir norėjo atsakyti į jo maldas. Dangūs atsivėrė, baigėsi atsimetimo naktis ir ėmė šviesti Evangelijos šviesa.

Kaip ir Džozefas, daug kas iš mūsų pasijuntame beieškantys tiesos. […] Kaip ir Džozefas, mes turime tyrinėti Raštus ir melstis […], būti nuolankūs ir mokytis vadovautis tikėjimu.

Moronis ir auksinės plokštelės

Džozefas [sakė, kad] trejus metus po Pirmojo regėjimo [dažnai jautėsi prislėgtas dėl savo silpnybių ir netobulumų]. Bet jis neprarado tikėjimo ir nepamiršo maldos galios.

1821 m. rugsėjo 21 d., būdamas septyniolikos metų, [Džozefas] atsiklaupė prašyti atleidimo už visas savo nuodėmes ir norėjo sužinoti „apie savo būseną ir padėtį priešais [Dievą]“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:29). Jam besimeldžiant pasirodė vis ryškėjanti šviesa, „kol kambarys tapo šviesesnis nei vidurdienį“ (30 eilutė). Toje šviesoje stovėjo asmenybė, vilkinti „nepaprasto baltumo“ rūbą (31 eilutė). Ji kreipėsi į Džozefą vardu ir prisistatė esanti Moronis. Jis pasakė, kad „Dievas [Džozefui] skyręs atlikti darbą“, ir papasakojo apie senovinius raštus, užrašytus „ant aukso plokštelių“, kurie išversti tapo Mormono Knyga. Toje knygoje buvo užrašyta Evangelijos pilnatvė. (Žr. 33–34 eilutes.) […] Džozefui buvo nurodyta paimti tuos užrašus, užkastus netoli jo namų kalvoje, dabar vadinamoje Kumoros kalva.

Kitą dieną Džozefas rado plokšteles, bet dar nebuvo atėjęs laikas jas iškelti. Moronis nurodė Džozefui, kad per ateinančius ketverius metus jie čia susitiks tą pačią kiekvienų metų dieną (žr. 52–53 eilutes). Džozefas pakluso. Kiekvienais metais jis ateidavo ant kalvos, kur Moronis jam duodavo „nurodymų“ (54 eilutė) dėl Kristaus Bažnyčios atkūrimo. […]

1827 m. rugsėjo 22 d. Džozefas gavo plokšteles, būdamas dvidešimt vienerių metų amžiaus. Jis taip pat gavo senovinį instrumentą joms versti, vadinamą Urimais ir Tumimais. Naudodamas šiuos šventus vertiklius, Džozefas pradėjo vertimo darbą […]

Sugrąžinimas atsiskleidžia

Kai Džozefui buvo dvidešimt treji metai, jis versdamas plokšteles su [savo raštininku] Oliveriu [Kauderiu] priėjo tą vietą, kur kalbama apie krikštą nuodėmėms atleisti. […] Jie norėjo sužinoti daugiau. Džozefas žinojo, ką daryti.

1829 m. gegužės 15 d. [Džozefas su Oliveriu] nuėjo į mišką teirautis Viešpaties. Jiems besimeldžiant, „šviesos debesyje“ apsireiškė Jonas Krikštytojas (Džozefo Smito – Istorijos 1:68). Kai gyveno, jis pakrikštijo Gelbėtoją [ir] turėjo kunigystės raktus, būtinus atlikti šias apeigas Dievo įgaliojimu.

[…] Jon[as] uždėjo savo rankas ant [Džozefo, o paskui ir ant Oliverio galvos] ir suteikė jiems [abiem] Aarono kunigystę (žr. DS 13; Džozefo Smito – Istorijos 1:68–69). […] 1829 m. gegužės pabaigoje, ar birželio pradžioje, Džozefui ir Oliveriui apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas suteikė Melchizedeko, arba aukštesniąją, kunigystę.

Tą birželį buvo baigtas Mormono Knygos vertimas, 1830 m. kovo 26 d. knyga buvo išleista. […] Praėjus dar dvylikai dienų, balandžio 6 d. […] buvo oficialiai suformuota Bažnyčia. […] Kaip buvo pranašavęs Paulius, senovinė Kristaus Bažnyčia žemėje buvo vėl įsteigta.

Bet Sugrąžinimo darbas dar nebuvo baigtas. […] 1836 m. kovo 27 d. buvo įšventinta [Kirtlando šventykla, pirmoji šventykla, pastatyta šiame Evangelijos laikotarpyje]. Po savaitės, balandžio 3 d., ten įvyko susirinkimas. Po iškilmingos ir tylios maldos [Džozefui ir Oliveriui pasirodė Viešpats Jėzus Kristus]. […] Mozė, Elijas ir Elija taip pat apsireiškė [Kirtlando šventykloje] ir įteikė Džozefui [kunigystės] raktus (žr. DS 110).

Sektinas modelis mums

Broliai ir seserys, ar galime čia įžvelgti modelį? Prieš visus didžius Sugrąžinimo įvykius – Pirmąjį regėjimą, Moronio pasirodymą ir Mormono knygos išėjimą, kunigystės sugrąžinimą ir prieš Jėzaus Kristaus pasirodymą [Savo] šventoje šventykloje – būdavo malda. […]

[Daug kartų] jutau nepaneigiamą Dievo Dvasios liudijimą – tarsi ugnis degintų man krūtinę, – kad sugrąžintoji Evangelija yra tikra. […] [Jeigu to patys nežinote] aš galiu jums pasiūlyti priimti Mormono Knygoje Moronio užrašytą paskatinimą: „Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia. Ir Šventosios Dvasios galia jūs galite pažinti tiesą apie viską“ (Moronio 10:4–5). […]

Sekite Džozefo Smito pavyzdžiu ir Atkūrimo modeliu. Atsigręžkite į Raštus. Klaupkitės melstis. Prašykite su tikėjimu. Klausykitės Šventosios Dvasios. […] Jėzaus Kristaus vardu jums pažadu: „Jei prašysite [Dangiškojo Tėvo] su tikėjimu, tikėdami, kad gausite, stropiai vykdydami [Viešpaties] įsakymus, jums tai tikrai bus atskleista“ (1 Nefio 15:11).