Abuelo batų parduotuvė
Autorius gyvena Jutoje, JAV.
Senelis pasakė: „Žinai, mes turime būti panašūs į šitą batą.“
„Ne visada lengva ištarti „atleisk“ (Children’s Songbook, 98).
Migelis pravėrė savo abuelo (senelio) batų parduotuvės duris. Įėjęs jis užuodė odos, kurią apdirbinėjo Abuelo, kvapą. Tai buvo vienas mėgstamiausių jo kvapų.
„Labas, Abuelo!“
Atsiklaupęs Abuelo ant popieriaus lapo žymėjo kliento pėdos kontūrus. Jis nepažvelgė aukštyn. Abuelo nelabai gerai girdėjo.
Migelis atsisėdo ant darbinio suolo. Jis pasižiūrėjo į odos atraižų krūveles. Įsivaizdavo, ką, pasiėmęs savo plaktuką ir reples, Abuelo padarys iš kiekvienos jų.
Tie įrankiai Migeliui priminė dar kai ką, kas jam patiko. Kas kartą, kai Migelis padėdavo tvarkytis, Abuelo duodavo saldainį.
Tačiau Migelis buvo išalkęs dabar! Jis žinojo, kad neturėtų vaišintis neatsiklausęs, bet atrodė, kad Abuelo dar ilgai bus užsiėmęs. „Galbūt neprivalau laukti“, – pamanė Migelis.
Jis pakišo ranką po prekystaliu, kur buvo indas su saldainiais. Indas buvo pilnas jo mėgstamų saldainių – saldžių ir aštrių su čili milteliais! Atidaręs Migelis pasijuto truputį nepatogiai. Tačiau saldainis atrodė toks skanus. Jis skubiai jį įsikišo sau į burną.
Netrukus klientas išėjo. Abuelo paėmė odos atraižą ir panardino vandenyje. Tai padėjo odai likti minkštai ir lengvai apdirbamai.
Migelis kaip galėjo greičiau sušveitė saldainį. Tada priėjo prie Abuelo.
„Labas! – pasakė Abuelo šypsodamasis. – Džiaugiuosi, kad atėjai manęs aplankyti.“
Migelis apkabino Abuelo. Jis vylėsi, kad Abuelo nesupras, jog jis suvalgė vieną saldainį. Migelis nuvijo šalin nerimą.
„Atrodo, kad šiandien tu esi užsiėmęs, – pasakė Migelis, rodydamas į odos atraižų krūveles. – Gal tau reikia pagalbos?“
„Žinoma! Gal gali paduoti man štai tą siūlą?“
Migelis paėmė ilgą siūlą. Jis patempė jį laikydamas abiem rankomis. Pasirodė stipresnis, nei atrodė iš pradžių.
„Oho, jis stiprus.“
Abuelo sukikeno. „Turi toks būti, kad dėvimas ir tempiamas galėtų išlaikyti.“ Abuelo pervėrė siūlą per odą. Tada jo veido išraiška pasikeitė į tokią, kurią Mama kartais vadindavo „išmintingojo Abuelo“ išraiška.
Abuelo linkteldamas pasakė: „Žinai, mes turime būti panašūs į šitą batą.“
Migelis pažvelgė į odos atraižą. „Hm. Tikrai?“
„Taip, tikrai. Turime likti stiprūs. Tada Šėtono pagundos neišardys mūsų.“
Migelio mintyse šmėstelėjo raudonas saldainis. Jis žinojo, kad turi apie jį papasakoti Abuelo.
Abuelo iš lentynos paėmė seną batą. „Matai šią didelę skylę?“
Migelis turbūt būtų galėjęs į tą skylę įkišti ranką. „Aha.“
„Kadaise tai buvo nedidelė skylė, kurią buvo lengva užtaisyti. Tačiau jie delsė ir dabar tai padaryti bus daug sunkiau. Blogi įpročiai ir pasirinkimai yra panašūs į tą skylę. Geriau sutvarkyti juos kuo anksčiau.“
Abuelo dar kartą linktelėjo ir išmintingojo Abuelo išraišką vėl pakeitė šypsena. Jam dirbant jie toliau kalbėjo. Visą laiką Migelis tegalvojo apie raudoną saldainį.
Kai Abuelo baigė, Migelis padėjo jam susitvarkyti. Po to Abuelo paėmė saldainių indelį.
Galiausiai Migelis neištvėrė. „Aš paėmiau vieną tavo saldainį!“ – išpyškino jis.
Abuelo padėjo saldainių indelį. „Ką padarei?“
Migelis papasakojo jam, kaip neatsiklausęs pasiėmė saldainį. „Man taip gaila, Abuelo! Daugiau taip nedarysiu, pažadu!“
Abuelo stipriai apkabino Migelį. Migelis pasijuto daug geriau.
„Ačiū, kad buvai sąžiningas. Man tai daug svarbiau už visa kita.“
Eidamas namo Migelis jautėsi, lyg būtų vienas iš Abuelo naujų batų. Stiprus, koks tik galėjo būti, ir pasiruošęs gyvenimo sunkumams!