Supraskime islamą
Nuotraukos iš Getty Images
XIX a. mozaika, vaizduojanti Kabą Mekoje – gimtajame Mahometo mieste ir pačiame švenčiausiame islamo pasaulio mieste.
Beveik nė diena nepraeina be žiniose geruoju ar bloguoju minimo islamo ir musulmonų. Ir tai suprantama, nes daugeliui nemusulmonų – įskaitant pastarųjų dienų šventuosius – smalsu ar net rūpi girdėti. Ar su savo musulmonu kaimynu mes turime ką nors bendro? Ar galime kartu gyventi ir dirbti?
Pirmiausia naudinga būtų apžvelgti šiek tiek istorijos.
610 mūsų eros metais vienas viduramžis arabų pirklys, vardu Mahometas, užlipo į šalia jo gimtojo Mekos miesto stūksančias kalvas, kad ten pamąstytų ir pasimelstų dėl jį supančios religinės sumaišties. Po to jis pranešė patyręs regėjimą, kuriame jis buvo pašauktas būti savo liaudies pranašu. Šis įvykis žymi dabar islamu vadinamos religijos pradžią, o pats žodis „islamas“ reiškia „paklusnumas“ (Dievui). Islamo tikintysis vadinamas musulmonu, arba „paklusniuoju“.
Vėliau, iki pat savo mirties po 25 metų, Mahometas sakėsi gavęs daug apreiškimų. Tais apreiškimais jis pirmiausia pasidalijo su savo gimtojo miesto gyventojais, įspėdamas apie gresiančius Dievo teismus, kviesdamas savo klausytojus atgailauti ir tinkamai elgtis su našlėmis, našlaičiais ir vargšais ir pamokslaudamas apie visuotinį mirusiųjų prisikėlimą paskutinio Dievo teismo metu.
Tačiau pašaipos ir jo bei jo pasekėjų persekiojimas galiausiai tapo tokie intensyvūs, kad jie buvo priversti bėgti į Mediną, esančią maždaug už keturių dienų į šiaurę keliaujant kupranugariu.
Ten Mahometo vaidmuo pasikeitė labai smarkiai.1 Jis jau nebuvo vien pamokslininkas ir perspėtojas, bet dar ir įstatymdavys, teisėjas ir politinis svarbaus arabų miesto, o galiausiai ir viso Arabijos pusiasalio, vadovas. Ankstyvas tikinčiųjų bendruomenės susiformavimas islamui suteikė su įsišaknijusiu įstatymu ir teisingumu sietiną identitetą ir tai išlieka jo pačiais ryškiausiais bei svarbiausiais požymiais.
Po Mahometo mirties 632 mūsų eros metais atsirado dvi pagrindinės frakcijos, kurios pradžioje išsiskyrė savo požiūriu į tai, kas toliau turėtų vadovauti islamo bendruomenei.2 Stambesnioji frakcija ėmė vadintis sunitais (jie tariasi seką suna, arba paprotine Mahometo praktika, ir yra palyginti lankstūs sprendžiant perimamumo klausimus). Mažesnioji, išaugusi Mahometo žento Ali aplinkoje, buvo vadinama ši‘at Ali (Ali frakcija) ir dabar geriau žinoma kaip šiitai. Šiitai, priešingai nei sunitai, tiki, kad vadovavimo bendruomenei teisė po Mahometo mirties teisėtai priklauso šio pranašo artimiausiam vyriškos lyties giminaičiui – t. y. Ali ir jo palikuoniams.
Nepaisant šių nesutarimų islamo pasaulis buvo vieningesnis, kalbant apie religiją, nei krikščioniškasis. Be to, apie 800 mūsų eros metus islamo civilizacija kelis šimtmečius buvo neabejotina mokslo, medicinos, matematikos ir filosofijos lyderė.
Musulmonų doktrinos ir praktikos ištakos
Po Mahometo mirties tepraėjus vos vienai ar porai dešimčių metų visi jo gauti apreiškimai buvo surinkti į knygą pavadinimu Koranas (nuo arabų kalbos veiksmažodžio qara‘a „skaityti“ arba „deklamuoti“). Ši knyga susideda iš 114 skyrių ir tai nėra pasakojimas apie Mahometą. Panašiai kaip Doktrina ir Sandoros, Koranas nėra pasakojamo pobūdžio; musulmonai jį laiko Mahometui duotu Dievo žodžiu (ar žodžiais).3
Jį skaitantys krikščionys pastebės, kad yra panašių temų. Pavyzdžiui, jame kalbama, kaip Dievas per septynias dienas sukūrė Visatą, kaip Edeno sode Jis apgyvendino Adomą ir Ievą, kaip pastarieji buvo sugundyti velnio ir nupuolė, o taip pat pateikta po to gyvenusių pranašų genealogija (dauguma jų taip pat paminėti Biblijoje). Šie pranašai Korane vadinami musulmonais, nes buvo paklusnūs Dievui.
Šiame tekste ypač ryškiai aprašomas Abraomas, kuris apibūdinamas kaip Dievo draugas.4 (Be kitų dalykų, tikima, kad jis yra gavęs apreiškimų, kuriuos užrašė, bet galiausiai jie buvo pamesti.5) Mozė, Faraonas ir Izraelio vaikų išėjimas Korane taip pat turi savo vaidmenis.
Įspūdinga tai, kad Marija, Jėzaus motina, Korane paminima 34 kartus, o Naujajame Testamente tik 19. (Tiesą pasakius, ji vienintelė Korane paminėta moteris.)
Vienas iš dažniausių Korano mokymų yra doktrina apie tauhidą, išvertus „monoteizmą“ arba, verčiant pažodžiui, „vienintelį Dievą“. Ši doktrina sudaro pagrindinį islamo mokymą: yra tik viena visiškai unikali dieviška esybė. Korane skelbiama: „Jis nieko negimdo, nei pats yra gimęs, tad į jį panašaus nėra.“6 Čia, be abejo, atsiranda vienas svarbiausių skirtumų tarp islamo ir krikščionybės: musulmonai netiki, kad Jėzus Kristus ar Šventoji Dvasia yra dievybės. Iš tos pačios doktrinos išplaukia, kad nors visi žmonės yra Dievo kūriniai, tačiau, pagal islamo doktriną, nėra Jo vaikai.
Musulmonai tiki Jėzų buvus nuodėmių neturėjusiu Dievo pranašu, gimusiu mergelei ir suvaidinusiu pagrindinį vaidmenį praėjusių dienų įvykiuose. Korane Jis minimas gana dažnai ir pagarbiai.
Pagrindiniai musulmonų mokymai ir praktikos
Vadinamuosiuose „penkiuose islamo ramsčiuose“ – labai glaustai apibendrintuose Korane, tačiau tradiciškai priskiriamuose Mahometui – yra išdėstyta pagrindinė islamo doktrina:
1. Liudijimas
Jei islamas turėtų vieną visuotinį kredo, tai jis būtų šahada – „tikėjimo išpažinimas“ arba „liudijimas“. Šis terminas susijęs su arabiška formule, kuri išvertus skamba taip: „Liudiju, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Dievą [Alachą], ir kad Mahometas yra Dievo pasiuntinys.“ Šahada yra lyg islamo prieškambaris. Pasakyti ją su nuoširdžiu įsitikinimu reiškia tapti musulmonu.
Arabiškasis žodžio Dievas atitikmuo yra Alachas. Žodžių al- ir ilah junginys yra ne tikrinis daiktavardis, o titulas, labai artimai susijęs su hebrajišku žodžiu Elohimas.
Kadangi islame nėra jokios kunigystės, tai nėra ir kunigystės apeigų. Nėra ir vienos islamiškos „bažnyčios“. Tad šahados išpažinimas tam tikra prasme yra islamiškasis krikšto atitikmuo. Dabartinis formalios, vieningos pasaulinio vadovavimo struktūros nebuvimas turi savų pasekmių. Pavyzdžiui, nėra visuotinio musulmonų pasaulio vadovo – nė vieno, kuris kalbėtų visai jų bendruomenei. (Mahometas beveik visuotinai pripažįstamas paskutiniu pranašu.) Tai reiškia, kad nėra jokios bažnyčios, nuo kurios teroristai ar „eretikai“ galėtų būti ekskomunikuoti.
2. Malda
Daug nemusulmonų žino apie ritualinę musulmonų maldą, arba salat, į kurią įeina konkretus nusilenkimų skaičius ir kuri kalbama penkis kartus per dieną. Nurodytų Korano eilučių deklamavimu ir žemės lietimu kakta parodomas nuolankus paklusnumas Dievui. Spontaniškesnė malda arba dua gali būti kalbama bet kuriuo metu ir jos metu nereikia klūpėti nusilenkus.
Penktadienio vidudienio maldas musulmonų vyrams privalu ir musulmonų moterims rekomenduojama sakyti mečetėse (iš arabų kalbos žodžio masjid, reiškiančio „nusilenkimo vieta“). Ten, grupėse pagal lytis suformavę eiles, jie meldžiasi vadovaujami mečetės imamo (iš arabų kalbos žodžio amama, reiškiančio „priešais“) ir klausosi trumpo pamokslo. Tačiau penktadieniai nėra panašūs į šabą; nors „savaitgalis“ daugumoje musulmoniškų šalių reiškia jom al-džuma („kongregacijos dieną“), arba penktadienį, tačiau darbas šią dieną nuodėme nelaikomas.
3. Išmalda
Zakatas („tai, kas apvalo“) reiškia geraširdišką aukojimą vargšams šelpti, o taip pat mečetėms išlaikyti ir kitiems islamo reikalams finansuoti. Įprastas aukos dydis yra 2,5 procento nuo viso musulmono turto, skaičiuojamas nuo tam tikros minimalios sumos. Kai kuriose musulmoniškose šalyse zakatą renka valstybinės institucijos. Kitose šalyse jis savanoriškas.
4. Pasninkas
Kiekvienais metais atsidavę musulmonai vieną mėnulio mėnesį – ramadaną – nuo saulėtekio iki saulėlydžio susilaiko nuo maisto, gėrimų ir lytinių santykių. Įprastai tą mėnesį jie rodo išskirtinį palankumą vargšams ir skaito Koraną.7
5. Piligrimystė
Gerą sveikatą ir pakankamai lėšų turintys musulmonai nors kartą savo gyvenime turi aplankyti Mekos miestą. (Medinoje, antrajame pagal šventumą islamo mieste, taip pat apsilankoma, bet to nereikalaujama). Atsidavusiems musulmonų tikintiesiems tai labai dvasiškas ir jaudinantis įvykis, panašus į asmenišką apsilankymą visuotinėje konferencijoje arba pirmąjį apsilankymą šventykloje.
Kelios nūdienos realijos
Trys pagrindiniai nemusulmonų nuogąstavimai dėl islamo yra religinis smurtas, islamiškasis, arba šariato, įstatymas ir islamo požiūris į moterį.
Kai kurie ekstremistai terminą džihadas vartoja tik „šventajam karui“ apibūdinti, nors pats žodis iš tikrųjų reiškia „praktinis užsiėmimas“, o ne „tiesiog“ meldimasis ir Raštų studijavimas.
Musulmonų teisininkai ir mąstytojai patį džihadą supranta skirtingai. Pavyzdžiui, įsigalėję teisės šaltiniai tvirtina, kad karinis džihadas priimtinas tik tada, kai būtina gintis, ir kad priešininkai turi būti iš anksto perspėjami ir jiems suteikiama galimybė nutraukti provokacijas. Kai kurie šiuolaikiniai teisininkai ir kiti musulmonų mąstytojai tvirtina, kad džihadas gali reikšti bet kokį praktinį veiksmą islamo bendruomenės arba, kalbant apskritai, geresnio pasaulio labui. Kalbama, kad pats Mahometas buvo išskyręs „didįjį džihadą“ ir „mažesnįjį džihadą“. Pastarasis, pasak jo, yra kariniai veiksmai. Tačiau didysis džihadas reiškia kovą su neteisybe, o taip pat su asmeniniu priešinimusi teisiam gyvenimui.
Tvirtinama, kad šių laikų islamiškasis terorizmas turi religinių šaknų, tačiau nėra abejonių, kad jo daroma socialinė, politinė ir ekonominė žala visiškai arba mažai teturi sąryšio su kokia nors religija apskritai.8 Be to, svarbu pažymėti, jog didžioji dauguma pasaulio musulmonų nėra prisijungusi prie smurtaujančių teroristų.9
Dar viena nemusulmonų nuogąstavimo priežastis yra šariatas. Tai musulmono elgesio kodeksas, kildinamas iš Korano ir chadisų – glaustų pranešimų apie Mohameto ir jo artimiausiųjų bendražygių kalbas ir veiksmus, kuriuose nusakoma, kaip turi elgtis musulmonai, ir papildomos bei paaiškinamos Korano ištraukos.10 Šariate galima rasti vyrų ir moterų aprangos taisyklių (pvz., hidžabas, arba šydas), kurias vienos musulmonų šalys laiko privalomomis, kitos – leidžia žmonėms pasirinkti. Šariatas taip pat apima tokius dalykus kaip asmeninė higiena, maldų laikas ir turinys bei su santuoka, ištuoka bei paveldėjimu susijusios taisyklės. Todėl kai apklausose musulmonai nurodo pageidavimą vadovautis šariatu, jie galimai arba daro, arba nedaro politinio pareiškimo. Jie paprasčiausiai gali reikšti troškimą gyventi tikrą musulmonišką gyvenimą.
Kai dauguma nemusulmonų galvoja apie moterų teises islame, jie iš karto pagalvoja apie poligamiją ir šydus. Iš tiesų kultūra daug sudėtingesnė. Nors daugelyje Korano vietų skelbiama, kad moterys yra lygios vyrams, kai kuriose moterims, rodos, skiriamas pavaldinių vaidmuo. Be abejo, daugumoje islamiškų šalių yra ir tokių praktikų, kurios dažnai paremtos ikiislamiška gentine kultūra arba kitais nuo seniausių laikų egzistuojančiais papročiais, dėl kurių moterys turi tarnauti vyrams. Vis dėlto skirtingose šalyse ir net toje pačioje šalyje musulmonų požiūris į moterų vaidmenis labai skiriasi.
Pastarųjų dienų šventųjų požiūris į islamą
Kad ir kokie būtų mūsų tikėjimų skirtumai, kaip pastarųjų dienų šventieji gali užmegzti santykius su musulmonais?
Visų pirma, turime pripažinti musulmonų teisę „garbin[ti] kaip nori, kur nori ir ką nori“ (Tikėjimo Teiginių 1:11). 1841 metais pastarųjų dienų šventieji Navū miesto taryboje išleido potvarkį, kuriame garantuojama tokia religinė laisvė: „laisva tolerancija ir lygios privilegijos […] katalikams, presbiterijonams, metodistams, baptistams, pastarųjų dienų šventiesiems, šeikeriams, episkopalininkams, universalistams, unitaristams, mahometistams [musulmonams] ir visoms kitoms religinėms sektoms ir denominacijoms“11.
Taip pat turime atminti, kad mūsų Bažnyčios vadovai apie islamo įkūrėją atsiliepia stebėtinai pozityviai. Pavyzdžiui, 1855 metais, kai dauguma krikščionių Mahometą pasmerkė antikristo vaidmeniui, vyresnieji Džordžas A. Smitas (1817–1875) ir Parlis P. Pratas (1807–1857) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė ilgus pamokslus, iš kurių matosi, kad jie ne tik daug žinojo ir pakankamai suprato islamo istoriją, bet ir išsakė pagiriamų žodžių Mahometui. Vyresnysis Smitas pažymėjo, kad Mahometas „buvo Dievo iškeltas konkrečiam tikslui“ – pamokslauti prieš stabmeldystę; jis taip pat reiškė palankumą musulmonams, kuriems, kaip ir pastarųjų dienų šventiesiems, sunkiai sekasi rasti ką nors, kas parašytų „sąžiningą [jų] istoriją“. Kalbėdamas iš karto po jo, vyresnysis Pratas išreiškė susižavėjimą Mahometo mokymais ir musulmonų bendruomenės morale bei institucijomis.12
Naujesnis oficialus pareiškimas 1978 metais atėjo iš Pirmosios Prezidentūros. Jame Mahometas ypač minimas kaip vienas iš „didžiųjų pasaulio religinių vadovų […], gavusių Dievo šviesos dalį. Dievas [šiems vadovams] davė moralės tiesų, – rašė prezidentai Spenseris V. Kimbolas, N. Eldonas Teneris ir Merionas Dž. Romnis, – kad apšviestų ištisas tautas ir kiekvienam žmogui atneštų daugiau pažinimo.“13
Statykime ant bendro pamato
Nors pastarųjų dienų šventieji ir musulmonai turi akivaizdžių skirtumų svarbiais klausimais – pavyzdžiui, dėl Jėzaus Kristaus dieviškumo, Jo, kaip Gelbėtojo, vaidmens bei šiuolaikinių pranašų pašaukimo, – tačiau yra ir daug kas bendro. Pavyzdžiui, tiek jie, tiek ir mes tikime, kad turime moralinę atskaitomybę Dievui, kad turime siekti tiek asmeninio teisumo, tiek gėrio ir teisingumo visuomenėje ir kad būsime prikelti ir atvesti priešais Dievą teismui.
Tiek musulmonai, tiek ir pastarųjų dienų šventieji tiki, kad stiprios šeimos yra gyvybiškai svarbios ir kad turime dievišką įsakymą padėti vargšams ir stokojantiems, ir kad savo tikėjimą rodome per mokinystės poelgius. Rodos, nėra jokių kliūčių pastarųjų dienų šventiesiems ir musulmonams tai daryti drauge ir net, atsiradus netikėtoms progoms, susivienyti bendruomenėmis, kuriose vis dažniau mes tampame kaimynais šiame vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje. Kartu mes galime parodyti, kad tikėjimas gali būti galinga gėrio jėga, o ne tik nesantaikos ar net smurto šaltinis, kaip tvirtina kai kurie kritikai.
Pačiame Korane yra siūlomas būdas, kaip skirtingiems žmonėms sugyventi taikiai: „Jei Dievas panorėtų, tai Jis būtų padaręs jus viena bendruomene. Tačiau Jis panoro išbandyti jus tuo, ką jums yra davęs. Tad konkuruokite tarpusavyje gerais darbais. Visi sugrįšite pas Dievą, kuris jums praneš dėl kurių dalykų nesutarėte.“14