Jis surinko mane iš naujo
Mano draugė išgirdo, kad sergu, ir atsiuntė specialiai man rankomis pagamintą dėlionę.
Iliustravo Džošua Denisas
Visada maniau, kad esu sveikas žmogus. Todėl buvau šokiruota, kai vieną rytą pabudusi pajutau, kad kažkas taip spaudžia krūtinę, kad, regis, ji tuoj sprogs. Nuskubėjau į ligoninę, tačiau po daugelio tyrimų valandų gydytojai vis dar negalėjo nustatyti priežasties. Jie išsiuntė mane namo, nors vis dar kentėjau nepakeliamą skausmą. Taip prasidėjo septynis mėnesius trukęs išmėginimas vaikštant pas gydytojus, gulint ligoninėje ir kenčiant didžiausią skausmą, kokį tik buvau patyrusi savo gyvenime.
Panirau į depresiją. Turėjau atsisakyti studijų koledže ir sugrįžti gyventi su tėvais. Negalėjau leisti laiko su draugėmis. Man taip skaudėjo, kad apleidau visus savo pomėgius. Jutau, kad viskas, kas man iki tol rūpėjo, – mano siekiai, santykiai, talentai – viskas subyrėjo, ir dabar mano ankstesniojo aš dalių, regis, nebeįmanoma vėl surinkti. Pradėjau savęs klausti: kodėl Dangiškasis Tėvas leido, kad man taip atsitiktų? Argi Jis manęs nemyli?
Po dar vieno nuviliančio ir skausmingo apsilankymo pas gydytoją, tenorėjau susirangyti į kamuoliuką ir verkti. Tačiau grįžusi namo ant prieangio pamačiau gulint kažką keisto: seną, apdriskusią batų dėžutę, apvyniotą lipnia juostele ir adresuotą man.
Laiškas ant dėžutės atskleidė, kad šis siuntinys yra nuo vienos mano draugės. Ji išgirdo, kad sergu, ir norėjo mane pralinksminti. Atidariusi dėžutę pamačiau, kad ji pilna mažų polistireno gabalėlių. Tai buvo specialiai man rankomis pagaminta dėlionė.
Sudėliojusi tą dėlionę ėmiau verkti. Dėlionė vaizdavo mano vardą ir aplink užrašytas malonias meilės ir padrąsinimo kupinas žinutes. Jaučiausi taip, tarsi tos subyrėjusios manęs dalys būtų renkamos atgal į savo vietas, kaip kad aš dėliojau tą draugės dovaną.
Netrukus ėmiau gerti vaistus, kurie numalšino simptomus ir padėjo gydytojams nustatyti diagnozę. Sirgau reta, bet išgydoma liga ir su tinkamais vaistais galėjau sugrįžti prie normalaus gyvenimo.
Net mano kūnui pagijus, žinojau, kad niekada nepamiršiu to, ką išmokau. Draugės maloni dovana priminė man, kad esu mylima ir Dangiškasis Tėvas manęs nepamiršo. Po daugelio mėnesių, kai jaučiausi subyrėjusi, dėl savo draugės gerumo ir Dangiškojo Tėvo meilės aš vėl tapau sveika.