Jaunimas

Kai mane paskyrė tarnauti nuolatiniu misionieriumi Kalifornijos San Bernardino misijoje, mano šeima buvo čia pat su manimi. Štai nuotrauka, kur aš apkabinu vieną savo brolį iš karto po to, kai buvau paskirtas toms pareigoms. Praėjau ilgą kelią, kad atsidurčiau ten, kur buvau, bet esu dėkingas už savo ir šeimos pasikeitimus, kuriuos mačiau.

Priešpaskutiniais metais mokykloje patekau į rimtą avariją. Prieš tai tiesiog nedariau to, ką turėjau daryti. Tačiau po tos avarijos mano požiūris iš tiesų pasikeitė. Mažai trūko, kad tada būčiau praradęs gyvybę, o aš nenorėjau, kad gyvenimas baigtųsi štai taip. Mano vyskupas padėjo man grįžti į teisingą kelią: ėmiau kasdien skaityti Mormono Knygą ir ruoštis tarnauti misijoje.

Bėgimas yra manasis sportas, mano aistra. Po avarijos negalėjau bėgioti visą sezoną ir klausiau savęs, kas gero man išvis liko gyvenime. Aš atsigręžiau į Viešpatį ir, kai taip padariau, kitų metų sezonas man buvo fenomenalus. Vis dar pasitaikydavo sunkumų, bet pasikeitė tai, kad užuot bėgiojęs dėl savęs, aš bėgiojau dėl Viešpaties.

Pasikeičiau tik dėl to, kad mačiau, kiek daug palaimų gali ateiti dėl Evangelijos pilnatvės. Gavęs visą tą laimę ir džiaugsmą, norėjau skleisti tai po pasaulį. Troškau, kad žmonės pajustų tą džiaugsmą, kurį dėl Evangelijos aš jaučiu kas dieną. Būtent todėl aš tarnauju misijoje: kad padėčiau „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39).

Geretas V., 18 m., Šiaurės Karolinos valst., JAV