Mano krikšto paskirtis
Prieš krikštą sėdėjau vienas, melsdamasis, kad stebuklingai atsirastų mano draugai.
Džiulijos Jelou iliustracija
Kai būdamas vaikas gyvenau Taibėjaus priemiesčiuose, Taivane, nieko nežinojau apie misionierius. Tad, kai pirmą sykį juos sutikau, labai susidomėjau jų žinia. Man nereikėjo daug laiko pasiryžti sekti jų mokymais ir pradėti taikyti Evangeliją savo gyvenime. Jutau, kad tai yra būdas, kaip galėčiau sužinoti, ar Dievas iš tiesų yra.
Mėnesį mane mokė Evangelijos ir tų įsakymų, kurių mokoma prieš krikštą. Per maldą pajutau ramybę, per Raštų studijavimą gavau asmeninį apreiškimą ir niekada nepraleidau nė vieno Bažnyčios susirinkimo. Nusprendžiau pasikrikštyti.
Tuo metu didžiausią sunkumą man kėlė problemos, su kuriomis susidūriau bendraudamas su kai kuriais savo draugais, kurie priešinosi mano domėjimuisi Bažnyčia. Daug meldžiausi dėl tų problemų, bet mūsų santykiai, regis, tik blogėjo.
Pakviečiau draugus į savo krikštą, bet jie ignoravo mano kvietimą. Iš tiesų nežinojau, ką daryti. Prieš krikštą sėdėjau ant sofos maldos namų fojė, melsdamasis, jog stebuklingai atsirastų mano draugai, kad galėčiau papasakoti jiems apie teigiamus pasikeitimus savo gyvenime ir įrodyti, kad nusprendęs krikštytis priėmiau teisingą sprendimą.
Draugai taip ir nepasirodė, bet, kai išliejau savo širdį Dievui, man kilo įkvėpta mintis. Tą akimirką pajutau, kaip stipriai mane myli Dangiškasis Tėvas. Žinojau, kad Jis šalia ir kad tikrai klausosi mano maldos.
Iš pradžių aš norėjau krikštytis tik dėl visų tų nuostabių gyvenime vykstančių dalykų, bet tą akimirką suvokiau tikrąją savo krikšto paskirtį.
Ta man kilusi mintis buvo kaip Viešpaties balsas, švelniai ir tiesiogiai man sakantis: „Tau nereikia niekam nieko įrodinėti. Tiesiog turi įrodyti man, kad esi pasiryžęs ateiti pas mane ir visą likusį gyvenimą išlikti ištikimas mano Evangelijai.“