Kaip išgijau po lytinio smurto
Gyvenau tikrame košmare. Bet vėliau patyriau, kad tamsiausiomis akimirkomis galiu pasikliauti Gelbėtoju.
Nuotrauka iš Getty Images, naudojama iliustraciniais tikslais, joje pozuoja modelis.
Mano košmaras prasidėjo, kai buvau vos septynerių ir mama vėl ištekėjo. Mums iš tiesų patiko mūsų naujasis patėvis. Jis buvo malonus ir gerai pritapo prie mūsų šeimos. Šalia jo jaučiausi tikrai saugi. Viskas buvo gerai iki tos dienos, kai jis, kol kiti buvo užsiėmę, lytiškai prieš mane smurtavo.
Nesupratau, ką jis man padarė. Jaučiausi išsigandusi, sumišusi ir susigėdusi. Bet per daug bijojau, kad kam nors pasakyčiau. Maniau, kad tai sugadins šeimos naujai rastą laimę ir kad vis tiek niekas manimi netikės. Todėl nusprendžiau ir toliau tylėti.
Jis taip mane nuskriaudė tik kartą, bet prisiminimas apie tą smurtą visada buvo mano galvoje. Galiausiai mane taip užvaldė paranojinė mintis, jog kas nors įžvelgs mano skausmą ir išsiaiškins mano paslaptį, kad mėginau paslėpti tiesą tapdama gera drauge savo patėviui. Jis buvo ypač malonus man ir aš iš tikrųjų vėl ėmiau jį mėgti.
Bet tada reikalai dar pablogėjo. Mamai pradėjus dirbti naktimis, patėvis prieš mane ėmė lytiškai smurtauti reguliariai. Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau prabilti, bet patėvis buvo visų mėgstamas žmogus ir aš maniau, kad visi bus jo pusėje. Todėl naktimis, kai būdavau viena, maldavau Dievą padėti man išlaikyti tą paslaptį.
Prabilimas
Vieną dieną lytinis smurtas pagaliau baigėsi. Nežinau kodėl. Nors jis manęs daugiau neskriaudė, visada jaučiausi nešvari ir sugėdinta. Nekenčiau savęs. Kartais net svarstydavau, ar mirtis nebūtų lengvesnis kelias nei mano tikrovė. Vis dar norėjau prabilti, bet bijojau to, ką galėjo padaryti tiesa.
Tada, vieną sekmadienį, kai buvau keturiolikos, klausiausi pamokos apie tai, kaip priimti svarbius sprendimus. Mokytoja paragino mus pasninkauti ir melstis ir pažadėjo, kad Dievas sustiprins mus ir padarysime tai, kas teisu. Išėjusi iš bažnyčios vis dar galvojau apie tai, ką ji sakė. Svarsčiau, jei paprašysiu, ar tikrai Dievas padės man prabilti?
Kitą dieną pasninkavau prašydama drąsos apie lytinį smurtą pasakyti mamai. Negalėjau susitelkti mokykloje, nes galvojau tik apie tai, kaip ji reaguos. Kol grįžau namo, man tapo labai bloga. Vėl meldžiau stiprybės, bet nesijaučiau pasiruošusi jai papasakoti.
Tą vakarą priėjau prie mamos, kai ji gamino vakarienę. Nežinojau, ką sakyti, bet, pažvelgusi jai į akis, radau drąsos pradėti kalbėti. O kai pradėjau, išsiliejo viskas, ką slėpiau metų metus.
Mudvi su mama tiesiog sėdėjome ant sofos ir drauge verkėme. Po to susisiekėme su savo skyriaus prezidentu ir paskambinome policijai. Patėvis buvo patrauktas atsakomybėn už tai, ką man padarė, o man buvo suteikta reikalinga apsauga: man daugiau niekada nereikės jo matyti.
Kelias į išgijimą
Tuo metu buvo sunku viską papasakoti pareigūnams ir susilaukti draugų klausimų, kur dingo mano patėvis, bet, šeimos palaikoma, daugiau nebuvau viena. Drauge susitelkėme į naują šeimos temą „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Mūsų giminaičiai taip pat rodė meilę ir palaikymą ir mes laikui bėgant drauge ėmėme gyti.
Mudvi su mama lankėmės pas psichologę, kuri tikrai labai padėjo! Mano psichologė buvo būtent tokia, kokios man reikėjo. Ji padėjo man suprasti visas išgyventas emocijas ir kovoti su blogais atsiminimais. Niekada nesuvokiau, kaip man skaudėjo, kol nepradėjau vėl jaustis sveika.
Nemaniau, kad skausmas pranyks vien todėl, kad prabilau, bet taip pat nesuvokiau, kiek laiko (ir kantrybės) prireiks, kad išgyčiau. Taip ilgai jaučiausi bevertė. Turėjau iš naujo išmokti mylėti save.
Daugiausia ramybės rasdavau atsigręždama į Gelbėtoją ir Dangiškąjį Tėvą. Suvokimas, kad Jie tiksliai žino, kaip jaučiuosi, suteikė man stiprybės ir vilties. Pasiklioviau Jais tamsiausiomis akimirkomis. Bėgant laikui atsiminimai ėmė nykti ir aš iš tikrųjų jaučiau ramybę per Gelbėtojo meilę.
Viena daugiausia pasitenkinimo teikianti gijimo proceso dalis yra suvokimas, kad manęs tikrai laukia šviesi ateitis. Patirdama smurtą net negalėjau įsivaizduoti, kad gyvensiu normalų gyvenimą. Jaučiausi visam laikui sugadinta. Bet dėl pagalbos ir gydymo aš radau dalykų, kurių galiu laukti. Pradėjau pasakoti savo istoriją kitoms nuskriaustoms mergaitėms ir netgi nusprendžiau tarnauti misijoje. Dalijimasis liudijimu su kitais sustiprino mane.
Manęs neapibrėžia tai, ką man padarė patėvis. Jis amžiams pakeitė mano gyvenimą, bet aš renkuosi panaudoti savo patirtį, kad padėčiau kitiems. Kai kada vis dar būna sunku, bet per visa tai Viešpats stiprina mane ir žinau, kad Jis ir toliau man padės. Aš iš aukos tapau išgyvenusiąja.