Ji vis dar yra mūsų
Mudu su vyru turėjome būti užantspauduoti, bet šios šventos apeigos apėmė daug daugiau nei vien mus abu.
Iliustravo Džošua Denisas
Po septynerių vilties ir vaikelio laukimo metų mudu su vyru galiausiai buvome palaiminti dukrele. Alicija buvo mūsų gyvenimo šviesa, bet pragyveno tik penkis mėnesius ir mirė nuo plaučių uždegimo.
Tai buvo baisiausia patirtis mano gyvenime. Kas dieną grįždavau namo iš darbo, atsisėsdavau ir verkdavau. Mano vyro giminaičiai dažnai atsisėsdavo šalia, kad suteiktų man stiprybės. Toliau meldžiausi prašydama kito vaikelio, bet atsakymo nebuvo. Skendėjau liūdesyje.
Vyro giminaičiai ėmė raginti mudu su vyru keliauti į Fidžio Suvos šventyklą, kad būtume užantspauduoti. Iki tol niekada nebuvome šventykloje, tad nusprendėme, kad tai geriausias būdas įgyti vilties ir rasti išgydymą.
Niekas nebūtų paruošęs manęs tam, ką jaučiau tą dieną! Žinojau, kad mudu su vyru būsime kartu užantspauduoti amžinybei. Šis žinojimas pripildė mane dėkingumo ir meilės. Bet aš nesupratau, kad šios šventos apeigos apima daug daugiau nei vien mus abu.
Šventykloje sužinojau, kad su mumis gali būti užantspauduota ir Alicija. Sužinojusi šią šventą doktriną verkiau džiaugsmo ašaromis. Mūsų dukrelė bus mūsų visą amžinybę! Liudiju, kad Dievas Savo šventuose namuose parūpino viską, ko reikia mūsų laimei.
Paskesniais metais mudu su vyru buvome palaiminti sūnumi ir trimis įvaikintais vaikais. Tačiau niekada nepamiršime Alicijos. Dėl šventykloje atliktų apeigų mūsų dukra amžiams tapo mūsų šeimos dalimi.
Kai sutinku vaiką praradusį žmogų, drauge su juo jaučiu jo skausmą. Tačiau taip pat žinau, kad tas skausmas nėra pabaiga. Dėl to, kad praradau Aliciją, taip pat dėl kitų patirtų išmėginimų, žinau, kad Dievas yra ir nori man padėti. Kai prarandu viltį ar pradedu skųstis sunkumais, žinau, kad Dievas visada šalia.
Žinau, kad vėl pamatysiu Aliciją, ir ta tiesa mudviem su vyru toliau teikia didžiulį džiaugsmą.