Pokalbis apie brangius pasakojimus
Vyresnysis Soaresas: Daugelyje Lotynų Amerikos šeimų prisiminimai kuriami prie pietų stalo – taip buvo ir mano [tėvų] šeimoje. Išnaudodavome bet kokią progą susiburti, gaminti ir valgyti nuostabų maistą. Gimtadienius, šventes ir net sekmadienius leisdavome drauge kaip šeima. Ši tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą; ir net kai sukūrėme savo šeimą su trimis vaikais, kiekvieną sekmadienį aplankydavome mano [tėvų] šeimą – kartu gamindavome maistą, kartu valgydavome ir valandų valandas praleisdavome kartu mylėdami ir palaikydami vienas kitą.
Sesuo Soares: Šie šeimos pasakojimai ir tradicijos yra dalis to, kas esame. Kai kurie iš tų pasakojimų ir tradicijų yra perduoti, o kai kurie iš jų yra atrasti. Kai įsitraukiame į šeimos istoriją ir atrandame daugiau apie tuos, kurie gyveno prieš mus, per tą atradimą galime gauti galios – galios, kuri gali padėti mums geriau suprasti, kas esame ir kam priklausome.
Vyresnysis Soaresas: Iš kokių šeimos pasakojimų semiatės stiprybės jūs? Kokias tradicijas puoselėjate? Jei niekas neateina į galvą, nenusiminkite. Kviečiame jas atrasti. Ir atminkite, kad šeimos istorija yra ne tik apie tolimą praeitį. Galite pažvelgti į savo naujausius potyrius ir pasakojimus ar istoriją, kaip jie atsiskleidžia čia, dabartyje. Galite sukurti savo tradicijas. Tai praeities ir dabarties derinys, dėl kurio jūs esate unikalus.
Pasakojimai apie vaikystę
Vyresnysis Soaresas: Turėjau dvejais metais vyresnį brolį, kuris turėjo klausos negalią. Jam buvo labai sunku bendrauti, ir prisimenu, kaip tapau jo palydovu, padėdavau jam atlikti reikalus ir bendrauti su žmonėmis. Turėjau išmokti bendrauti gestų kalba bažnyčioje. Pavyzdžiui, kartą jis gavo užduotį sakyti kalbą bažnyčioje. Tačiau jis negalėjo kalbėti. Bet aš atsisėdau šalia jo ir, kalbėdamas su juo ženklais, padėjau jam parašyti kalbą. Sakramento susirinkime jis stovėjo šalia manęs prie sakyklos, kai skaičiau jo parengtą kalbą.
Mano tėvai buvo labai tikintys, ir jų atsivertimas į Evangeliją amžiams pakeitė jų gyvenimą. Tai man suteikė naujas galimybes, nes jie sunkiai dirbo, kad mano gyvenimas ateityje būtų kitoks. Jie taip džiaugėsi Jėzaus Kristaus Evangelija, kad vos pasikrikštiję pradėjo kviesti kaimynus ateiti pasiklausyti misionierių pamokų mūsų namuose.
Sesuo Soares: Mano tėvas ir visi kiti mano namuose nebuvo religingi. Bet mano tėtis kiekvieną vakarą atsiklaupęs melsdavosi, o aš jį stebėdavau nuo tada, kai buvau visai maža. Jis mokė mane ne žodžiais, o veiksmais. Ir, kai buvau maža, taip pat prisimenu, kad kartais be reikalo tardavau Dievo vardą. Nežinojau, kad darau kažką ne taip, ir mama mane pamokė, kad neturėčiau taip kalbėti. Ji nebuvo religinga, bet žinojo, kas teisinga ir kas neteisinga. Kai man buvo devyneri, viena mergina iš mano kaimynystės, kuriai taip pat buvo devyneri, pirmą kartą pakvietė mane nueiti į Pradinukų organizaciją.
Vyresnysis Soaresas: Tu augai Bažnyčioje be tėvų joje ir vis tiek išsiugdei tikėjimą Evangelija, o dabar nusprendei paskirti savo gyvenimą tam, kad mokytum to tikėjimo mūsų vaikus.
Pasakojimai apie šeimos kūrimą
Vyresnysis Soaresas: Praėjus šešiems mėnesiams po to, kai grįžau iš misijos, sutikau seserį Soares bažnyčios šokiuose. Ji taip pat neseniai buvo grįžusi iš misijos.
Sesuo Soares: Mačiau, kad tu žiūri į mane, ir manyje taip pat kažkas pradėjo busti. Ir vos tik nutilo muzika, tu priėjai ir pakvietei mane šokti.
Vyresnysis Soaresas: Mes ir toliau buvome draugai, bet tą naktį atsivėrė mūsų akys. Kiekvienas pamatėme ištikimą jauną pastarųjų dienų šventąjį ir rimtų santykių galimybę. Ir po dviejų savaičių pradėjome eiti į pasimatymus. Tai buvo prieš 41 metus.
Prisimenu, koks iššūkis buvo per pirmuosius penkerius metus po santuokos, kai bandėme susilaukti vaikų.
Sesuo Soares: Tie metai buvo labai sunkūs. Aš negalėjau pastoti.
Vyresnysis Soaresas: Po tiek pastangų turėjome daug sveikatos problemų. Tada gavome kunigystės palaiminimą. Vėliau tau buvo atlikta operacija ir po kelių mėnesių…
Sesuo Soares: Mūsų svajonė išsipildė.
Vyresnysis Soaresas: Tu pastojai.
Sesuo Soares: Mes labai pasitikėjome Viešpačiu ir pažinome apčiuopiamus palaiminimus. Mums abiem, tokiems nepatyrusiems, buvo nelengva, bet tai taip pat buvo nuostabu.
Vyresnysis Soaresas: Mums sprendžiant gyvenimo klausimus, Viešpats pasirūpino mūsų dvasiniais poreikiais, suteikdamas mums reikalingą ramybę, paguodą ir gebėjimą dirbti, tęsti, baigti mokslus. Tai buvo reikšmingas laikas mūsų gyvenime, visiškai pakeitęs visko, ką manėme darysią, kryptį.
Dievo vaikai ir šventykla
Vyresnysis Soaresas: Svarbu prisiminti savo kultūrą, paveldą ir tradicijas. Mūsų potyriai ne tik sudaro mūsų gyvenimo pasakojimą, bet ir padeda suprasti, kas esame. Bet jūs negalite iki galo suprasti, kas esate, nesuprasdami, kieno esate! Ar suprantate, kad esate Dievo vaikas? Ar atradote, ką jums reiškia tas dieviškasis paveldas? Man tas atradimas – ta mano liudijimo pradžia – prasidėjo dar vaikystėje, bet per visą mano gyvenimą toliau vystėsi ir stiprėjo.
Sesuo Soares: Nuvykimas į šventyklą ir sugrįžimas į ją gali padėti kiekvienam iš mūsų atkurti ryšį su savo dvasinėmis šaknimis. Ten galite išmokti, o paskui iš naujo sužinoti apie Dievo planą mums. Ten galite pabėgti nuo garsių balsų, kurie žūtbūt stengiasi atitraukti jus nuo to, kas iš tikrųjų esate. Ten turime galimybę prisidėti prie svarbiausio mūsų šeimos narių, kurie niekada gyvenime neturėjo progos gauti šventų apeigų, surinkimo darbo.
Vyresnysis Soaresas: Ant kiekvienos pastarųjų dienų šventyklos visame pasaulyje galima rasti šiuos žodžius: Šventa Viešpačiui, Viešpaties Namai. Kai einate pro šventyklos duris, esate Jo namuose ir esate daug arčiau Jo ir Tėvo. Viskas, kas vyksta tarp šių šventų sienų, skirta tam, kad visi būtų saugiai sugrąžinti namo pas Tą, kurį vadiname Tėvu.
Sesuo Soares: Žinau, kad daugelis laukia Viešpaties teikiamos galimybės susijungti kaip pora arba būti užantspauduoti su savo tėvais ar vaikais laikui ir amžinybei.
Aš taip pat labai tikiuosi sulaukti mielos galimybės būti amžinai sujungta su savo mylimais tėvais Viešpaties namuose. Nėra kitos vietos žemėje, kur ryšys su Dievu ir Jėzumi Kristumi būtų aiškiau jaučiamas ir suprantamas nei šventykloje.
Supratimas, kas esame, iš kur ir iš ko atsiradome, gali suteikti mūsų gyvenimui didžiausią ramybės, perspektyvos ir prasmės jausmą.
Vyresnysis Soaresas: Būtent šventykloje galite atrasti ne tik tai, kas esate ir kieno esate, bet ir tai, kuo turite tapti. Įdomu pastebėti, kad atradus, kas esame, išryškėja mūsų unikalus individualumas, o atradus, kieno esame, išryškėja, kokie esame vienodi. „Dievui visi [esame] vienodi“ (2 Nefio 26:33) ir, nepaisant mūsų skirtumų, kiekvienas iš mūsų turime tą patį dieviškąjį paveldą ir vienodas galimybes pasiekti šlovingą celestialinį likimą.
Sesuo Soares: Atradimai, apie kuriuos kalbame, gali turėti stiprų ilgalaikį poveikį ne tik mūsų asmeniniam gyvenimui, bet ir gyvenimui tų, su kuriais dalijamės savo paveldu. Kiekvienas esame svarbus perduodant savo šeimos pasakojimus, paveldą, kultūrą ir tradicijas. Kiekvienas esame grandis, jungianti praeitį ir dabartį su ateitimi. Šių svarbių tiesų, kas esame ir kieno esame, perdavimas gali sustiprinti augančią kartą tuo metu, kai jai to labiausiai reikia.
Svarbiausias pasakojimas
Vyresnysis Soaresas: Lygiai taip pat svarbu, jei ne svarbiau už kultūros ir paveldo perdavimą, yra perduoti savo liudijimą apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir savo liudijimą apie Jį ir Jo Apmokėjimą. Tas iš kartos į kartą perduodamas tikėjimo palikimas yra didžiausias paveldas, kurį galime perduoti ateities kartoms.
Mes, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, neturėtume stebėtis šiuo principu. Galų gale, Mormono Knyga buvo parašyta mūsų vaikų labui, kad jie „žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo. Todėl mes kalbame […], kad mūsų vaikai […] gali žiūrėti ateitin į tą gyvenimą, kuris yra Kristuje“ (2 Nefio 25:26–27).
Tėveliai, dalykitės savo paveldu, kad jūsų vaikai žinotų, kas jie yra ir kieno jie yra! Tai gali būti taip paprasta, kaip liudijimas, pasakojimas, tradicija ar net valgymas.
Aukštai ant Korkovado kalno stovi Cristo Redentor (Išpirkėjo Kristaus) statula. Ši didinga statula, vaizduojanti Gelbėtoją ištiestomis rankomis, tapo vienu atpažįstamiausių Brazilijos atvaizdų.
Būna dienų, kai šis virš miesto iškilęs paminklas matosi aiškiai, bet kartais užslinkę debesys neleidžia matyti tos statulos. Tomis akimirkomis, norint pamatyti, reikia pakilti aukščiau. Norint pamatyti, reikia kopti į kalną. Tokia pat tiesa, kalbant apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Kad Jį atrastume, žinotume, kas Jis yra, kiekvienam iš mūsų reikia pakilti aukščiau, kopti į kalną.
Atradimo, kas Jis yra, kelias tikrai yra individualus, turintis savo pakilimų ir nuosmukių. Tačiau tas atradimas galiausiai ir neabejotinai atves į tyrumą ir ramybę, teisingą matymą ir tikslą, galią ir vietą Dievo šeimoje.
Skaitome apie Jo gyvenimą, Jo tobulą pavyzdį ir Jo įsakymus. Šių tiesų, kas Jis yra, atradimas nustato pagrindinius standartus, kaip turėtume gyventi, kokį pavyzdį turėtume rodyti ir kokių įsakymų turėtume laikytis. Stengdamiesi tapti tokie, koks Jis yra, atrandame savo priklausomybę nuo Jo ir Jo Apmokėjimo. Būtent per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kai stengiamės savo valią pajungti Tėvo valiai, kaip tai padarė Gelbėtojas, galime rasti tyrumą ir ramybę.
Jį pažinus, net pačiomis tamsiausiomis akimirkomis atsiranda perspektyva ir tikslas. Vienu iš liūdniausių savo gyvenimo laikotarpių tragiškai netekau tėvo dėl jo netikėto širdies smūgio. Prie šio sielvarto prisidėjo neišvengiama mano brolio netektis, o netrukus ir kito brolio. Šiuo sunkmečiu mes su brangia žmona taip pat netekome dviejų vaikų – vienas gimė per anksti ir neišgyveno, o kitą praradome dėl persileidimo. Šiomis tamsiomis akimirkomis – sielvarto ir skausmo, netekties ir nevilties akimirkomis, išbandymų ir kančių akimirkomis – atėjimas pas Kristų yra patikimas būdas atgaivinti net gęstančią švieselę, kuri gali jumyse augti ir laikui bėgant nuvesti į viltį ir išgijimą.
Jį pažinę galite atrasti, kad jums prieinama galia ir vieta Dievo šeimoje. Jis priims jus tokius, kokie esate, ir kai jūs ateisite pas Jį ir mokysitės iš Jo, galėsite tapti ir tapsite vis panašesni į Jį.
Dalis to tapsmo vyksta, kai prisijungiate prie surinkimo abiejose uždangos pusėse darbo. Konkrečiai kalbant apie šventyklos ir šeimos istorijos darbą, padėdami Viešpačiui įgyvendinti „žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39), anot Raštų, mes tiesiogine prasme tampame gelbėtojais ant Sionės kalno (žr. Abdijo 1: 21). Bet ką tai reiškia? Kaip Gelbėtojas paaukojo savo gyvybę už visą žmoniją, mes mažu mastu tampame gelbėtojais tiems, kurie negali gauti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigų be mūsų pagalbos čia, žemėje. Iš esmės įsitraukimas į šį darbą padeda mums tapti panašesniems į Jėzų Kristų.
Pažadu, kad kai prisijungsite prie Jo mūsų Tėvo darbui vykdyti, padėsite tiems, kurie niekada neturėjo galimybės Jo priimti, eiti sandoros keliu, pradėsite matyti Jį tokį, koks Jis yra. Būsite kaip Jis, atrasite, kas esate ir kokie nepaprasti galite būti!