„Tikėjimo sėklos persodinimas“, Liahona, 2024 m. kovas.

Tikėjimo sėklos persodinimas

Betsė Vandenberg

Grįžusių į tikėjimą pamokos.

Pasaulyje, kuriame dažnai akcentuojamos tikėjimo praradimo istorijos, kartais lieka nepastebėtos tylesnės kelionės, kurių metu sugrįžtama į tikėjimą. Tačiau pakartotinio atsivertimo istorijos rodo, kaip broliai ir seserys evangelijoje įveikia savo abejones net ir pasitraukę iš Bažnyčios. Jų istorijos iliustruoja tai, ko Alma moko apie sėklos sodinimą. Almos aprašytas tikėjimo procesas padeda stiprinti ne tik tuos, kurie bando auginti savo tikėjimą, bet ir tuos, kuriems kyla klausimų ir abejonių.

Pirma, turime suprasti, kad „tikėjimas nereiškia tobulo pažinimo“ (Almos 32:21).
Tada „panaudo[jame] dalelę tikėjimo“ arba tiesiog „nor[ime] tikėti“ (27 eil.).
Taip į savo širdį pasėjame sėklą – Dievo žodį (žr. 28 eil.).
Keliaudami kantriai puoselėjame dvasines šaknis ir priimame draugų evangelijoje teikiamą pagalbą, kad išaugtume Kristuje pasodintu medžiu, „augan[čiu] nesibaigiančiam gyvenimui“ (41 eil.).

„Tikėjimas nereiškia tobulo pažinimo apie kažką; todėl, jei tikite, jūs viliatės to, kas nematoma, kas yra tikra“ (Almos 32:21).

Alba Liucija Fonseka, Bažnyčios narė iš Jungtinių Valstijų, internete pamatė informaciją, kuri paskatino suabejoti savo religiniais įsitikinimais, ir greitai prarado tikėjimą. Iš pradžių ji savo abejonėmis išrovė tikėjimo sėklą, bet paskui pradėjo kalbėtis su rūpestingu ir kompetentingu nariu ir suprato, kad jos netikėjimas taip pat kelia klausimų.

Ji paaiškino: „Mano evangelijos sąvokų ir Bažnyčios istorijos supratimas nebuvo toks platus, kaip maniau. Tai mane privertė pasitempti ir padėjo suprasti, kad dar daug ko turiu išmokti ir kad tikėti nereiškia žinoti atsakymus į visus klausimus.“ Alba suprato, kad kiti „vertingi dalykai gyvenime, tokie kaip šeima, išsilavinimas, karjera, yra susiję su rizika, pasiaukojimu, netikrumu ir nuolatinėmis pastangomis. Sugrįžau į Bažnyčią ir galiu patvirtinti, kad tikėjimo išlaikymas taip pat labai vertas tokių pastangų.“

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Viešpats nereikalauja tobulo tikėjimo, kad galėtume naudotis Jo tobula galia.“ Tačiau jis taip pat pabrėžia, kad mūsų tikėjimui augti taip pat reikalingos nuolatinės pastangos.¹ Nors originalūs Solt Leiko šventyklos pamatai gerai tarnavo daugiau nei šimtmetį, dabar jiems reikia kapitalinio remonto, aiškino prezidentas Nelsonas. Kartais ir mes turime pastiprinti savo dvasinius pamatus, „jei jūs ir aš norime atlaikyti ateinančius pavojus ir spaudimus“². Kai kartais susiduriame su sudėtinga informacija, kaip kad nutiko Albai, mūsų noras būti užtikrintiems gali nuvesti mus nuo paprasto tikėjimo prie paprasto netikėjimo, praleidžiant tas pastangas, kurios būtinos mūsų dvasiniam pamatui stiprinti ir sutvirtinti.

Tie, kurie tyrinėja sugrįžimo į tikėjimą istorijas, pastebi, kad naudinga į tikėjimą žvelgti kaip į visą gyvenimą trunkančią, daugybės etapų kelionę.³ Vaikystėje galbūt pradedame nuo paprasto tikėjimo, tačiau tam tikru momentu vaikiškam tikėjimui iškyla klausimų ir abejonių. Nors mūsų neišmėgintas tikėjimas iki šiol galbūt gerai tarnavo kaip dvasinis pamatas, tačiau dabar turime pereiti nuo paprasto tikėjimo per sudėtingumą prie brandaus tikėjimo, galinčio atlaikyti būsimus iššūkius.⁴ Išsižadėti tikėjimo gali atrodyti lengviau, beveik kaip palengvėjimas, tačiau gausus atlygis lydės tuos, kurie atsigręš į Dievą ir toliau puoselės savo tikėjimo sėklas.

Samueliui Hoglundui iš Švedijos tikėjimo išbandymai prasidėjo, kai šeimos nariai ėmė kelti klausimus. Jis išgyveno etapą, kai „atsakymas į vieną klausimą, atvesdavo prie kito klausimo“. Jis paaiškino: „Mano tikėjimas svyravo kas pusvalandį, kol supratau, kad šis procesas ir mano užtikrintumo poreikis yra netvarūs.“ Užuot stengęsis atsakyti į kiekvieną nereikšmingą klausimą, Samuelis nusprendė studijuoti svarbius klausimus – tokius, kurie būtini norint tvirtai įsitvirtinti Jėzuje Kristuje. Samuelio ieškojimai, lydimi maldos ir Raštų studijų, kaip ir Albos ieškojimai, parodė jam, kiek daug jam dar reikia sužinoti, ir privedė jį prie brandesnių įsitikinimų. Jis sako: „Šis patyrimas labai sustiprino mano tikėjimą ir išmokė, kad tai, ko iš tiesų ieškai, tikrai rasi.“

„Jei jūs pabusite ir pažadinsite savo sielos galias netgi tiek, jog išbandysite mano žodžius ir panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse“ (Almos 32:27).

Prezidentas Nelsonas pripažino: „Gali atrodyti, kad tikėti yra per sunku. Kartais abejojame, ar galime sukaupti pakankamai tikėjimo, kad gautume palaiminimus, kurių mums taip labai reikia.“⁵ Tačiau net ir maži tikėjimo žingsneliai, prasidedantys nuo „dalelės tikėjimo“, gali „veikti jumyse“ ir pradėti dvasinį atgimimą.

Amanda Fribern iš Jungtinių Amerikos Valstijų, studijų metais dvasiškai klaidžiodama, žengė mažą žingsnelį – pradėjo melstis, o tai paskatino ją sekti įkvėpimu apsilankyti vietinės šventyklos teritorijoje. Ji sako: „Ten pajusta Dvasia vėl įžiebė mano tikėjimą.“ Sugrįžimas į bažnyčią ir pašaukimo būti Pradinukų organizacijos mokytoja priėmimas sustiprino jos tikėjimą, ir ji toliau žengė žingsnius, kurie padėjo jai visapusiškai priimti evangeliją. Amanda pastebi, kad pakeliui „rado atsakymus į klausimus, kurių [jai] taip reikėjo“.

Vienu metu Denas Elsvortas, taip pat iš Jungtinių Valstijų, nebuvo tikras, ar jam liko bent dalelė tikėjimo. Jo pirmas susidūrimas su akademiniu ir istoriniu požiūriu į Senąjį Testamentą susilpnino jo tikėjimą Biblija ir paveikė jo tikėjimą visais Raštais. Tačiau Denas toliau lankė bažnyčią ir nusprendė pabandyti šešis mėnesius melstis, pasninkauti ir tarnauti Bažnyčioje. Kartais jis prašydavo savo jaunų dukterų pasimelsti dėl savo tėčio tikėjimo.

Po kurio laiko Denas pradėjo patirti dvasinių išgyvenimų ir rasti atsakymus į kai kuriuos jį labiausiai kamavusius klausimus. Vieną dieną bibliotekoje jis pajuto raginimą nueiti prie vienos knygų eilės ir vieną knygą paimti. Joje jis rado įžvalgių kontrargumentų knygai, kuri iš pradžių sukrėtė jo tikėjimą Biblija. Nors šis patyrimas neatsakė į visus klausimus, jis davė Denui keletą svarbių pamokų: „Pirma, turėjau nuolankiai įvertinti, kiek daug iš tiesų galiu žinoti pats. Antra, greta protavimo egzistuoja ir kiti būdai tiesai pažinti: dvasiniai pojūčiai, teigiami Dvasios vaisių rezultatai ir idėjos, skatinančios protinį proveržį, – visa tai leido man įgyti daug stipresnių įsitikinimų ir tikėjimo, nei turėjau anksčiau.“

Zakas Maršalas iš Anglijos, žiūrėdamas vieną mokomąjį vaizdo įrašą apie Mormono Knygą, pradėjo mąstyti, kad ši knyga galbūt išties yra tikra. Jis aiškina: „Anksčiau buvau ją skaitęs su šeima studijuodamas Raštus ir savarankiškai, tačiau be tikro ketinimo. Paauglystėje nustojau būti aktyvus Bažnyčioje, bet dėl tame vaizdo įraše pamatytų įrodymų, pirmą kartą tikslingai perskaičiau Mormono Knygą.“ Išbandydamas Dievo žodį, Zakas pradėjo abejones keisti tikėjimu. Dabar jis sako: „Jei anksčiau maniau, kad Bažnyčia varžo, dabar matau, kad ji išlaisvina, panašiai kaip Jėzus yra pasakęs: „Tiesa padarys jus laisvus“ [Jono 8:32].“

„Jei nesirūpinsite medžiu ir nesuksite sau galvos dėl jo priežiūros, štai jis neįsišaknys“ (Almos 32:38).

Kai imamės mažais žingsneliais puoselėti tikėjimą, taip pat turime suvokti savo mąstymo įpročius, kurie varžo ir kliudo tikėjimui. Brigamo Jango universiteto Aidaho filialo profesoriai Erikas ir Sara d’Eveni, tyrinėdami Bažnyčios narių sugrįžimo į tikėjimą istorijas įvairiose šalyse, pastebi, kad „tai, kaip mąstome, gali būti taip pat svarbu, kaip ir tai, ką mąstome“. Pavyzdžiui, lūkesčiai, kad religinis pamaldumas išgelbės mus nuo nepatogumų ir širdį draskančių gyvenimo iššūkių, nėra teisingi ir sukuria nerealias prielaidas. Jėzus Kristus pažadėjo mūsų niekada neapleisti, tačiau įspėjo, kad „pasaulyje jūs turėsite priespaudą“ (Jono 16:33). Vis dėlto, pasak Saros, gyvenimo iššūkiai gali „mus paskatinti evangeliją imti vertinti neigiamai. Kartais susidūrę su kuo nors ne visai idealiu, mes išsižadame idealo.“

Rašytojas ir nepriklausomas istorikas Donas Bredlis iš Jungtinių Valstijų susidūrė su klausimais apie Bažnyčios istoriją tuo metu, kai, kaip jis aiškina, „tiesiog nebuvau laimingas ir buvau skeptiškai nusiteikęs. Cinizmas neigiamai paveikia santykius, tad praradau tikėjimą ir ryšį su Dievu.“ Po daugelio metų Donas savo asmeniniame gyvenime pradėjo siekti vilties ir dėkingumo.

Jis taip pat pradėjo nagrinėti mokslines studijas apie organizuotos religijos naudą psichinei ir fizinei sveikatai. Donas prisimena: „Negalėjau paneigti tų tyrimų. Pamažu supratau, kad skeptišką mąstymą pakeičiau kritiniu mąstymu ir su viltingesniu požiūriu į gyvenimą atgavau tikėjimą Dievu ir Jėzumi Kristumi.“ Donas grįžo prie istorinės informacijos, kuri jam kadaise kėlė rūpesčių, tačiau dabar ta pati medžiaga leido įsitikinti, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas.

„Jeigu puoselėsite žodį, taip, puoselėsite medį, jam pradėjus augti, […] jūs pjausite atpildus už savo tikėjimą ir stropumą, ir kantrybę, ir didį kantrumą“ (Almos 32:41, 43).

Net norint išbandyti Dievo žodį ir nusiteikus viltingai, grįžimas į tikėjimą ir bažnyčios lankymą gali būti bauginantis, beveik žadą atimantis procesas. Tam reikia ne tik kantrybės, drąsos ir nuolankumo, bet ir draugų bei šeimos narių meilės. Nuoširdžių draugų pagalbos priėmimas puoselėja sėklą ir leidžia jai įsišaknyti, o ne sudžiūti.

Kai Leo Vinegaras iš Jungtinių Valstijų pirmą kartą susidūrė su klausimais apie Bažnyčios istoriją, jis suprato, kaip svarbu turėti atjaučiančių draugų. „Mano liudijimas blėso, – aiškina jis, – nes išgyvenau vienatvės ir tamsios nevilties laikotarpį, kai sunku buvo melstis.“ Vieną dieną Leo pajuto norą susisiekti su vienu Bažnyčios istorijos profesoriumi. Jis ne tik paskatino Leo peržiūrėti savo abejonių kelią, bet ir tapo artimu draugu. Leo liudijimas pamažu sugrįžo padedant Leo globėjui ir daugeliui metų viltingų studijų. Ilgainiui jis rado atsakymus į daugelį klausimų. Jis aiškina: „Jaučiuosi be galo dėkingas savo Gelbėtojui Jėzui Kristui už tai, kad atvedė mane atgal, ir draugams, kurie Jam atstovavo.“

Prezidentas Nelsonas patarė: „Jei draugai ir šeimos nariai pasitrauktų iš Bažnyčios, toliau mylėkite juos. Ne jums teisti kitų pasirinkimus, kaip ir jūs nenusipelnėte būti kritikuojami už tai, kad liekate ištikimi.“⁶

Dėl tokios kritikos baimės Leticija Rūl, narė iš Anglijos, 20 metų laikėsi atokiau nuo evangelijos. Ji dažnai norėdavo sugrįžti, bet „bijojo, vos įžengusi pro duris, pasijusti smerkiama ir manyti, kad gyvenau netinkamai“. Šį sunkų žingsnį ji ryžosi žengti tik tada, kai išgirdo gyvybei pavojingą diagnozę. Nariai ją sutiko šiltai ir meiliai, padėdami jai vėl norėti dalytis evangelija.

„Šitą žodį jūs pasodin[kite] savo širdyse, ir kai jis pradės brinkti, taip pat puoselėkite jį savo tikėjimu. Ir štai jis taps medžiu, augančiu jumyse nesibaigiančiam gyvenimui“ (Almos 33:23).

Baigdamas pamokslą, Alma aiškiai pabrėžia, kad nors pastangos puoselėti sėklą yra labai svarbios, tačiau jos nėra pati sėkla. Priešingai, tikrąją sėklą pasodiname tuomet, kai „prad[edame] tikėti Dievo Sūnų, kad jis ateis išpirkti savo žmonių ir kentės, ir mirs, kad apmokėtų jų nuodėmes“ (Almos 33:22).

Jaunystėje nuklydęs, Michaelis Auras iš Vokietijos išmoko svarbių pamokų apie evangelijos prioritetus. Jis aiškina: „Evangelijoje yra tiek daug gerų dalykų ir santykių, tačiau tik tikėjimas į Jėzų Kristų palaikys mūsų liudijimus. Aš ir mano tėvas kurį laiką buvome suklupę savo tikėjime dėl įvairių klausimų, tačiau sugrįžome tuomet, kai savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ėmėme vertinti labiau už visa kita.“

Prezidentas Nelsonas mus patikina: „Gelbėtojas yra arčiausiai jūsų, kai susiduriate su „kalnu“ ar kopiate į jį su tikėjimu.“⁷ Pats Jėzus pažada: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20). Jis eis su mumis, mylės mus „amžina meile“ (Jeremijo 31:3) ir suteiks mums apstesnį gyvenimą (žr. Jono 10:10). Tie, kurie nori pasėti šią sėklą, pamatys, kad net ir nedidelis jų tikėjimas Gelbėtojo dėka gali tapti „medžiu, augančiu jumyse nesibaigiančiam gyvenimui“ (Almos 33:23).

Autorius gyvena Jutos valstijoje, JAV.