Saugiai vedami ten, kur turime būti

Vyresnysis Benjaminas M. Z. Tajus

Iš Septyniasdešimties

Gelbėtojas nuostabiausiais būdais mums nuolat padės mūsų gyvenimo kelionėje.

Kai buvau 12 metų, mano šeima iš subtropinio Honkongo persikėlė į vietovę su šaltomis, nepažįstamomis žiemomis. Netrukus mane pakvietė į mano pirmąjį žiemos žygį į kalnus su apylinkės vaikinų organizacija.

Žygio dieną apsivilkau kiek galėdamas šilčiau. Mums kylant vingiuotu kalnų takeliu susižavėjęs stebėjau, kaip krintančios snaigės dengia žemę aplinkui. Tačiau tai vietovei ir tokiam orui buvau netinkamai apsirengęs ir buvo sunku neatsilikti nuo grupės. Pasakiau jiems, kad eitų pirmyn, o aš prisijungsiu prie tų, kurie, kaip maniau, eina mums iš paskos.

Man toliau einant savu tempu batai bei drabužiai permirko ir ėmiau jausti, kaip stingsta rankos, kojos ir veidas. O tada ėmė snigti taip smarkiai, kad nebegalėjau įžiūrėti takelio. Kurį laiką paėjėjęs suvokiau, kad paklydau, likau vienas ir nežinojau, ar kas nors žino, kad manęs nėra.

Kartais gyvenimo kelionėje pasijusime nepasiruošę, paklydę ar palikti. Galime nebežinoti, į kurią pusę eiti, ir nebematyti prieš save tako. Gali atrodyti, jog kuo smarkiau mėginame judėti pirmyn, tuo toliau nuklystame nuo ten, kur turėtume ateiti. Gali užgulti nusivylimas, o pagunda pasiduoti gali tapti ypač stipri.

Laimei, Gelbėtojas Jėzus Kristus turi galią nukreipti mūsų žingsnius, pakelti mus, kai suklumpame (žr. Psalmių 37:23–24), suteikti mums atilsį (žr. Mato 11:28), išgydyti (žr. Izaijo 53:5; Almos 15:8; Doktrinos ir Sandorų 42:48), suteikti pasitikėjimo (žr. Doktrinos ir Sandorų 121:45) ir ramybės (žr. Mozijo 4:3; Almos 38:8; Doktrinos ir Sandorų 19:23). Jis sakė: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite“ (Doktrinos ir Sandorų 88:63). Artimiausias kelias galbūt ne visada bus aiškus, bet galime sekti Gelbėtoju su tikėjimu, kad mūsų kelionė baigsis nuostabiai ir su triumfu, nes Jis saugiai veda mus ten, kur turime būti.

Visada galime žvelgti į Jėzų Kristų, nes Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6).

Teisingas mūsų kelionės kelias

Studijuodami Mormono Knygą šiais metais kartu su Lehiu ir jo šeima keliavome į pažadėtąją žemę. Apmąstykite, ką Lehio šeima ištvėrė toje kelionėje:

buvo išjuokti už tikėjimą ir sekimą pranašais;
užuot mėgavęsi namų patogumais, klajojo nepažįstamais tyrais;
keliavo nežinodami, kokį atstumą turės nueiti, kur eina ir kiek laiko reikės eiti;
kentėjo dėl alkio, sielvarto, ligų ir mirties;
vykdė sunkias užduotis kartais nesuprasdami, kam to reikia ir kaip tai atlikti;
patyrė nesėkmes, atidėliojimus, nesutarimus ir nusivylimus;
augino šeimą sudėtingomis aplinkybėmis.

Drauge pamatėme, kaip Viešpats nuolat jiems padeda. Jis parūpino:

pranašą, kuris vadovavo, ir asmeninius apreiškimus;
Raštus, kuriuose užrašytos pažadėtos palaimos ir sandoros;
genealoginius dokumentus ir šeimos istoriją;
naujus įrankius ir būdus pasirūpinti savo poreikiais;
didėjantį gebėjimą ištverti sunkumus;
išminties ir pamokymų, kaip atlikti neįprastas užduotis;
Liahoną (įrankį, padėjusį jiems rasti geriausią kelią kelionėje);
jų šeimų saugumą ir apsaugą.

Mūsų, kaip ir Lehio šeimos, kelionės nebus be iššūkių ir aukų. Gelbėtojas ir mums nuolat padeda nuostabiausiais būdais. Nefis mokė: „Teisingas kelias yra tikėti Kristų […] visa savo galia, protu ir stiprybe, ir visa savo siela“ (2 Nefio 25:29). Jei pasirinksime tikėti Jėzų Kristų, nuolankiai priimsime Jo žodį ir turėsime drąsos veikti, rasime džiaugsmą ir palaimų pačiame patiriamų sunkumų įkarštyje. O kartu būsime įsitikinę, kad galime atlikti tai, ką Jis nori, kad padarytume (žr. 1 Nefio 3:7).

Štai keletas iš daugybės būdų, kaip Gelbėtojas nuolat mums padeda.

Aušta šviesesnė diena, aut. Saimonas Djuvis

Jis duoda mums savo doktriną

Jėzus Kristus žino „pabaigą nuo pradžios“ (Abraomo 2:8). Taip pat Jis „paženklino kelią ir vedė tenai“¹, kur reikia eiti. Jo doktrina, Raštuose žinoma kaip Kristaus doktrina, yra kelias, kuriuo visi turime eiti, kad būtume išgelbėti.

Turime nuolat lavinti tikėjimą Jėzumi Kristumi, reguliariai atgailauti, krikštytis, priimti Šventosios Dvasios dovaną, sudaryti sandoras ir iš visų jėgų stengtis ištverti iki galo. Už tai mums žadamas atleidimas, viltis ir amžinasis gyvenimas. (Žr. 2 Nefio 31:2–20.)

Skirtingų kelių ir prieštaringų būdų pasaulyje Kristaus doktrina aiškiai ir veiksmingai rodo kryptį, kur eiti, kad judėtume teisingu keliu (žr. 2 Nefio 31:21).

Jis mus paguodžia

Per apmokančiąją auką Gelbėtojas žino, ką iš tiesų reiškia būti vienam ir apleistam. Jis taip pat tobulai žino, kaip mus paguosti. Jis sakė: „Tenebūgštauja jūsų širdys“ (Jono 14:1) ir „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jono 14:18).

Gelbėtojas pažadėjo dovaną – Guodėją, kuris yra Šventoji Dvasia, visiems, kurie Jį tiki. Jis sakė, kad tas Guodėjas „mokys jus visko ir viską primins“ (Jono 14:26).

Jis parūpina mums Dievo žodį

Per Jėzaus Kristaus evangelijos sugrąžinimą mūsų laikais Viešpats davė mums senovinius ir pastarųjų dienų Šventuosius Raštus, kuriuose yra Dievo žodis. Nefis mokė, jog, „kas tik klausys Dievo žodžio ir tvirtai jo laikysis, […] niekada nepražus“ (1 Nefio 15:24).

Kasdien sotindamiesi Dievo žodžiu įgyjame apsaugą ir esame vedami dar gausiau patirti Dievo meilę. Jo žodis apšviečia mūsų taką (žr. Psalmių 119:105) ir „pasakys [mums] viską, ką [turėtume] daryti“ (2 Nefio 32:3).

Jis veda mus per savo tarnus – pranašus ir apaštalus

Jėzus Kristus pašaukė pranašus ir apaštalus, kad mums padėtų. Jų patarimai ir mokymai skirti mums ir mūsų laikams. Jei pasimestumėte ar netektumėte orientacijos savo kelionėje, jums galėtų padėti šių trijų klausimų apmąstymas:

Kaip Viešpats per pranašų ir apaštalų žodžius paruošė mane šiems išmėginimams, su kuriais susidūriau?
Ką pranašai ir apaštalai kviečia mane daryti šiandien, kad pasiruoščiau ateityje laukiantiems iššūkiams?
Ką dabar darau, kad veikčiau pagal tuos pranašiškus kvietimus?

Apmąstydami šiuos klausimus galime suvokti, kaip svarbu, kad mus veda pranašai ir apaštalai. Galime geriau girdėti Viešpaties balsą ir pamatyti, kaip Jis nuolat mums padeda. Jei pasirinksime, galėsime klausytis pranašų bei apaštalų ir būti vedami, globojami bei saugomi kelyje, vedančiame atgal pas Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų.

Vyresnysis Tajus Kalifornijos Siera Nevados kalnuose maždaug 1988 metais. Jo papasakota istorija įvyko ant Beiden Pauelio kalno Šventojo Gabrieliaus kalnuose Kalifornijoje 1984 metais.

Autoriaus pateikta nuotrauka

Tikėjimas eiti pirmyn

Paklydęs, sušalęs ir vienas ant to sniegu padengto kalno prieš daugybę metų aš pasijutau beviltiškai. Nežinodamas, ką dar daryti, aš atsiklaupiau ant ką tik iškritusio sniego ir meldžiau Dangiškąjį Tėvą pagalbos. Nusakiau Jam savo keblią padėtį ir baimes ir maldavau, kad mane rastų ir išgelbėtų.

Kai pasimeldęs atsistojau, visur aplink mane nustojo snigti ir tarp medžių stojo nuostabi, visiška tyla. Šią ramybę sutrikdė netoliese krūmuose pasigirdęs šlamėjimas. Pasirodė du vyresni berniukai. Jie jau buvo pasiekę viršūnę ir, užuot atgal ėję takeliu, nusprendė žemyn šliuožti kalno pašlaite. Iš visų galimų vietų jie atšliuožė tiesiai ten, kur buvau aš!

Jiems paklausus, ką čia darau, atsakiau, kad paklydau. Jie pasiūlė prisidėti prie jų, ir mes drauge saugiai nušliuožėme žemyn prie tako pradžios kalno apačioje. Galiausiai vėl prisijungėme prie savo grupės.

Su tikėjimu, atsidavimu ir ištverme žengdami pirmyn asmeninėje gyvenimo kelionėje atpažinkime, kaip Gelbėtojas eina drauge su mumis ir aktyviai mums padeda. Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Te mūsų tikėjimas Juo atneša ramybę į protą ir džiaugsmą mūsų kelionėje.