„Veidas lange“, Liahona, 2024 m. kovas.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Veidas lange
Maniau, kad mano kaimynė kiša nosį į kitų reikalus, bet supratau, kad jai tiesiog reikia draugės.
Autorės pateikta nuotrauka
Dažnai matydavau tą patį veidą, žiūrintį pro buto langą. Pagalvojau sau: „Ar ne liūdna, kad kažkas nuolat žiūri pro langą ir stebi, ką veikia jos kaimynai?
Tada vieną dieną pagalvojau, kad turėčiau eiti paklausti, ar galėčiau kuo nors padėti. Nusprendžiau su savimi pasiimti šviežiai iškeptą duoną.
Šilta duona ištirpdė ledus mano pagyvenusios kaimynės širdyje. Ašarodama ji man papasakojo, kokia ji vieniša. Niekas jos nelankė ir niekas neskambino, net jos pačios vaikai. Virpančia ranka ji nusišluostė ašaras nuo skruostų.
Ji atsiduso ir pasakė: „Kaip būtų malonu tiesiog palikti šį pasaulį. Kai žiūriu pro langą, nieko nesmerkiu. Tiesiog stebiu, kaip vaikai žaidžia ir kieme vyksta gyvenimas.“
Alekso Nabaumo iliustracija
Laikui bėgant mes pasikalbėjome apie evangeliją. Iš pradžių ji buvo santūri, nes jos vyras patarnaudavo kitoje bažnyčioje. Tačiau kuo daugiau kalbėjomės, tuo didesnį įspūdį jai padarė tiesos, kuriomis dalinausi apie Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintą evangeliją.
„Nuostabu, kad turime tą patį Jėzų! – pasakė ji. – Ar mes pamatysime viena kitą danguje?“
„Taip, – atsakiau, – būsime kartu, susikibusios už rankų.“
Nuo tada daug metų buvome geros draugės, kol galiausiai ji išėjo iš šio pasaulio.
Dabar man patinka įsivaizduoti, kad mano buvusi kaimynė žiūri pro savo dangiškųjų namų langą, stebėdama, ką veikiame, ir tikėdamasi, kad gyvename pakankamai darniai ir mylėdami vieni kitus.