„Buvau tarp žmonių, bet vis tiek jaučiausi vieniša“, Liahona, 2024 m., kovas.
Jauni suaugusieji
Buvau tarp žmonių, bet vis tiek jaučiausi vieniša
Kai persikėliau toli nuo namų, mano ryšys su dangumi padėjo man įveikti vienatvę.
Ar jums pažįstamas jausmas, kai esate apsupti žmonių, bet vis tiek jaučiatės vieniši?
Nuo tada, kai palikau savo gimtąją Ugandą ir persikėliau dirbti į Dubajų, beveik nuolat jaučiausi vieniša. Mano gimtinėje žmonės gatvėje sveikindavo vieni kitus. Mes pažinojome vienas kitą. Palaikėme vienas kitą. Turėjau daug draugų ir šeimos narių, kurie buvo mano tikėjimo.
Bet čia yra kitaip. Gyvenu šalyje, kur visiškai kitokia kultūra: dideliame mieste ir apsupta žmonių, kurie labai užsiėmę. Ir nors lankau savo apylinkę ir bandžiau susipažinti su kitais jaunais suaugusiaisiais bei apylinkės nariais, dėl mūsų įtempto darbo grafiko beveik neįmanoma susitikti ilgiau nei porai valandų, kurias kiekvieną savaitę praleidžiame bažnyčioje.
Dubajus yra didelis ir žavingas, ir esu dėkinga, kad esu čia. Tačiau tai gali labai slėgti, ypač kai jautiesi vieniša. Žmonės čia turi tiek daug ir, regis, sutvarkytą gyvenimą. Tačiau gyvendama tarp visų šių įmantrių dalykų ir gražių pastatų, kartais susimąstau:
Ką aš darau su savo gyvenimu? Ar tai tinkama vieta man?
Atkurti priklausymo jausmą
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, jog „jausmas, kad kam nors priklausome, yra svarbus mūsų fizinei, protinei ir dvasinei gerovei“1. Nesupratau, koks svarbus buvo tas priklausymo jausmas, kol ėmiau jo nebejausti – nei bažnyčioje, nei kur kitur.
Kaip galėjau jį rasti dabar, toli nuo visų, kuriuos mylėjau?
Laikui bėgant pradėjau pripažinti Jėzaus Kristaus svarbą priklausymui.2
Kad ir kaip pasiilgau draugų ir šeimos, pradėjau suprasti, kad persikėlusi atsiskyriau ne nuo visų – vis dar turėjau Gelbėtoją ir mylintį Dangiškąjį Tėvą, kurie visada nori palaikyti ryšį su manimi.
Taigi pradėjau daryti tai, ką galėjau, kad kiekvieną dieną su jais geriau bendraučiau. Mankštindamasi pradėjau klausytis mokymuisi skirtų tinklalaidžių apie Ateik ir sek paskui mane. Darbe atlikdama užduotis įsidėdavau ausines ir klausydavau Raštų.
Svarbiausia, sužinojau, kokia nuostabi dovana yra galimybė melstis tiesiogiai Dangiškajam Tėvui. Kalbuosi su Juo dažniau ir dėmesingiau, nei kada nors anksčiau. Kai jaučiuosi vieniša, meldžiuosi ir jaučiu Jo paguodą. Kai rašau el. laišką ir stengiuosi išlikti kantri su savo bendradarbiais, meldžiuosi ir prašau Jo pagalbos.
Man patinka tai, ką prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018) pasakė apie maldą: „Kenčiantiems nuo įvairių iššūkių ir sunkumų, tiek didelių, tiek ir mažų, malda suteiks dvasinės stiprybės; tai pasas į ramybę. Su malda mes kreipiamės į savo Dangiškąjį Tėvą, kuris mus myli. Kalbėkitės su Juo maldoje, o tada klausykite atsakymo. Stebuklai ateina per maldą.“3
Skirdama Jam laiko savo gyvenime, ypač per nuoširdžią maldą, ėmiau suprasti, kad, nors nesu apsupta savo tautos ir kultūros, vis tiek galiu būti apsupta Dvasios ir jausti Dievo meilę.
Visada galime turėti ryšį
Vis dar sunku, bet turiu vilties dėl ateities. Pradėjau tikėti tuo, ko mokė brolis Miltonas Kamargo, pirmasis patarėjas Sekmadieninės mokyklos visuotinėje prezidentūroje: „Viešpats Jėzus Kristus dabar yra gyvas. Jis gali aktyviai dalyvauti mūsų gyvenime. Jis yra mūsų problemų sprendimas, bet turime pakelti savo akis ir savo žvilgsnį, kad Jį pamatytume.“4
Kartais vis dar jaučiuosi vieniša, bet žinau, kad visada galiu melstis savo Dangiškajam Tėvui ir turėti teisę į Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Galiu melstis stovėdama ar klūpėdama, viena ar kartu su kitais.
Galiu šauktis Dangiškojo Tėvo.
Galiu padėkoti.
Galiu paprašyti patarimo ir apsaugos.
Ir dėl savo sandoros ryšio žinau, kad aš, mylinčio Dangiškojo Tėvo dukra, visada priklausysiu Jam. Jo vadovaujama galiu jaustis tikra, kad esu tinkamoje vietoje ir darau tai, ką Jis norėtų, kad daryčiau.