Krašto vadovų žinia
Du pagrindiniai įsakymai
Tam, kas priima, aš duosiu daugiau
Prieš daugelį metų, kai tarnavau kaip nuolatinis misionierius Prancūzijoje, mano porininkas ir aš buvome pakviesti į malonios ir ištikimos krikščionės namus. Mums maloniai šnekučiuojantis, ji išreiškė susirūpinimą dėl tikėjimo nuosmukio visuomenėje. Ji manė, kad prie tokio nuosmukio prisidėjo kai kurie religiniai terminai, tokie kaip „atgaila“ ar „paklusnumas“. „Šie žodžiai žmones gąsdina ir atstumia nuo religijos“,– atkakliai tvirtino ji.
Nuo to laiko aš dažnai mąstydavau apie žodžius, kuriuos vartojame savo evangelijos pokalbiuose. Nors tiesa, kad visuomenė apskritai gali neigiamai vertinti kai kuriuos su evangelija susijusius terminus, taip pat tiesa, kad žodžiai gali turėti gilią prasmę ir galią. Studijuodami Raštus matome, kad Viešpats apgalvotai renkasi žodžius. Skirdami laiko jų prasmei suvokti, pradedame geriau suprasti Jo žinią ir tikslus.
Paklusnumas susijęs su pasitikėjimu ir meile
Vienas iš tokių žodžių, turinčių gilią prasmę ir galią, yra žodis „paklusnumas“. Paklusnumo įstatymas buvo duotas Adomui ir Ievai po jų nuopuolio. Šis įstatymas buvo pirmas žingsnis siekiant išperkančios Gelbėtojo galios. Priešingai nei mano pasaulis, paklusnumas nėra suvaržymas; jis veikiau susijęs su mokymusi pasitikėti Dievu ir Jo patarimu: „Palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus ir atsuka ausį mano patarimui, nes jie išmoks išminties; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau“. Kai mokomės pasitikėti Viešpačiu, mes pradedame plėtoti asmeninį ryšį su Juo ir patirti nuostabų Jo palaiminimų poveikį. Pasitikėjimas Juo gimdo meilę, o meilė toliau puoselėja pasitikėjimą. Kai paklūstame Jo balsui, mūsų meilė stiprėja, o mūsų ryšys su Juo tampa tvirtas ir džiaugsmingas.
Širdies pasikeitimas
Man įdomu, kad, prieš mokydamas fariziejus apie du pagrindinius didžiuosius meilės Dievui ir meilės artimui įsakymus, Gelbėtojas pasakė palyginimą apie karaliaus sūnaus vestuves, baigdamas žodžiais: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. Šiuolaikiniame apreiškime Viešpats detaliau paaiškina šį teiginį, mokydamas: „Kodėl gi jie neišrinkti? Todėl, kad jų širdys tiek prisirišusios prie šio pasaulio dalykų ir jie tiek siekia žmonių garbės […]“. Kai paklūstame Viešpačiui ir mokomės Juo pasitikėti bei Jį mylėti, mūsų širdis pamažu keičiasi, o mūsų troškimai telkiasi į mūsų sandoros ryšį su Juo. Mokydamiesi paklusnumo, taip pat mokomės branginti tai, kas tikrai gera ir svarbu, ir tuo rūpintis.
Tapimas mažiau egocentriškiems
Keičiantis mūsų dėmesio objektui, palaipsniui mažėja mūsų natūralus polinkis į egocentrizmą. Paklusnumo įstatymas niekada nebuvo skirtas marionetėms kurti, tiksliau tariant, jo paskirtis ugdyti mokinius, kurie patys pasirenka pasitikėti Viešpačiu ir mylėti Jį bei kitus. Mūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas, nes Jo širdis kitokia. Dievas yra Dievas, nes Jis nuolat renkasi gėrį; Jo širdis nebeslepia jokių piktų troškimų, nuolat renkasi mylėti ir daryti tai, kas mums geriausia. Vyresniojo Džefrio R. Holando žodžiais tariant, „pirmasis ir didysis visos amžinybės įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe – tai pirmasis ir didysis įsakymas. Bet pirmoji ir didžioji visos amžinybės tiesa yra ta, kad Dievas mus myli visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe. Ta meilė yra amžinybės pamatinis akmuo ir turėtų būti mūsų kasdieninio gyvenimo pamatinis akmuo.“
Iš visų jėgų pasitikėkime Viešpačiu ir Jį mylėkime paklusdami Jo balsui. Tada mūsų širdys pasikeis ir patirsime gilų džiaugsmą, kurį teikia asmeninis ryšys su Juo.