24 pamoka

Pasitraukimas iš Navū ir ilgoji kelionė į vakarus

Įvadas

Vadovaujant Brigamui Jangui šventieji baigė statyti Navū šventyklą, kurioje sudarė šventas sandoras, ir tuomet leidosi į sunkią kelionę link savo naujųjų namų Uoliniuose kalnuose. Šios šventyklos sandoros šventiesiems suteikė jėgų ir įkvėpimo kelyje susidūrus su sunkumais. Būdami šių ištikimų šventųjų palikimo paveldėtojai, galime mokytis iš jų pavyzdžio ir paruošti kelią, kad kiti taip pat galėtų džiaugtis Evangelijos palaiminimais.

Pagalbiniai skaitiniai

Gordon B. Hinckley, “True to the Faith,” Ensign, May 1997, 65–67.
M. Russell Ballard, “You Have Nothing to Fear from the Journey,” Ensign, May 1997, 59–61.
Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. (Church Educational System manual, 2003), 302–314, 329–336.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Navū šventyklos užbaigimas

Parodykite pirmosios Navū šventyklos nuotrauką arba atstatytos Navų šventyklos, Ilinojaus valstijoje nuotrauką (žr. Evangelijos paveikslų knyga [2009], nr. 118). Papasakokite mokiniams, kad šventiesiems išvykus iš Navū, jų pastatyta šventykla supleškėjo 1848 m., o 1850 m., prasiautus tornadui, buvo beveik sulyginta su žeme. Maždaug po 150 metų buvo pastatyta į pirmąją šventyklą labai panaši nauja šventykla, kuri pašventinta 2002 metų birželį.

Paaiškinkite, kad po Džozefo Smito nužudymo, stengiantis kuo greičiau užbaigti pirmosios Navū šventyklos statybas, šventiesiems vadovavo Dvylikos Apaštalų Kvorumas. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktus pasakojimus. Kitus mokinius paskatinkite atkreipti dėmesį, kaip šventieji aukojosi statydami Navū šventyklą:

„Daugiau kaip 1 000 vyrų aukojo kiekvieną dešimtą savo darbo dieną. Luizai Deker, mažai mergaitei, didelį įspūdį padarė tai, kad jos mama pardavė savo porceliano indus ir gražią lovatiesę kaip savo šventyklos indėlį. Kiti pastarųjų dienų šventieji prie šventyklos statybos prisidėjo teikdami arklius, vežimus, karves, kiaulieną bei grūdus. Navū moterų buvo prašoma į šventyklos fondą paaukoti savo dešimties ir vieno cento monetas“ (Mūsų paveldas. Trumpa Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija [2005], 55–56).

Elizabet Teri Kirbi atidavė vienintelį turėtą daiktą – savo neseniai mirusio vyro laikrodį. „Atidaviau jį norėdama padėti Navū šventyklai, taip pat surinkau viską, ką turėjau, keletą paskutinių dolerių, kurių iš viso buvo beveik 50“ (quoted from Carol Cornwall Madsen, In Their Own Words: Women and the Story of Nauvoo [1994], 180).

Paaiškinkite, kad dėl didėjančio šventųjų persekiojimo ir vis dažnesnių Bažnyčios priešų grasinimų, Bažnyčios vadovai 1845 m. rugsėjo 24 d. paskelbė, kad ateinantį pavasarį šventieji paliks Navū. Mokinių paklauskite:

Kaip manote, kokią įtaką šventųjų pastangoms užbaigti šventyklą turėjo sprendimas palikti Navū?

Paaiškinkite mokiniams, kad ir žinodami, jog turės palikti Ilinojų, šventieji sutelkė pastangas norėdami užbaigti šventyklą iki išvykimo. Kambariai buvo šventinami vos tik juos užbaigus, kad apeigas būtų galima atlikti kaip įmanoma greičiau. Prieš savo mirtį Pranašas Džozefas Smitas tarnavo suteikdamas apdovanojimo apeigas nedidelei vyrų ir moterų grupelei. 1845 m. gruodžio 10 d. šie vyrai ir moterys pradėjo tarnauti pašventintuose kambariuose suteikdami šventyklos apeigas kitiems nariams. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktas dvi ištraukas, kuriose aprašoma, kaip šventieji ir jų vadovai pasirūpino tuo, kad prieš išvykstant iš Navū šventyklos apeigas gautų kuo daugiau žmonių:

Nuo 1844 m. iki 1846 m. Brigamas Jangas ir Dvylika Apaštalų dėjo visas pastangas, kad Navū šventykla būtų kuo greičiau užbaigta. Apdovanojimai ir užantspaudavimai joje vyko dar nebaigus statybų. Brigamas Jangas (1801–1877) sakė: „Šventieji parodė troškimą gauti šventyklos apeigas, o mes savo ruožtu taip troškome jas jiems suteikti, kad aš dieną ir naktį dirbau Viešpaties darbą šventykloje, miegodamas vidutiniškai vos po keturias valandas per parą ir namo pareidamas tik kartą per savaitę“ (in History of the Church, 7:567).

Be šventykloje dirbusių vyrų, „Navū šventykloje 1845–1846 m. žiemą ištisomis paromis apeigų darbuotojomis tarnavo trisdešimt šešios moterys, stengdamosi, kad iki išvykimo apeigos būtų suteiktos kuo daugiau žmonių. „Šventykloje be perstojo dirbau kasdien, kol ji buvo uždaryta, – prisiminė Elizabet An Vitni, viena iš tų trisdešimt šešių. – Šiai misijai atidaviau visą save, savo laiką ir dėmesį.“ „Tuzinai kitų moterų, palaikydamos šį nepaprastą reikalą, skalbė drabužius ir gamino maistą“ (Carol Cornwall Madsen, “Faith and Community: Women of Nauvoo,” in Joseph Smith: The Prophet, The Man, ed. Susan Easton Black and Charles D. Tate Jr. [1993], 233–34).

Paaiškinkite, kad nuo 1845 m. gruodžio 10 d. iki 1846 m. vasario 7 d., kai šventieji pradėjo keltis į vakarus, Navū šventykloje apdovanojimo apeigas gavo maždaug 5 615 šventųjų, daugybė šeimų buvo užantspauduotos.

Ko galime pasimokyti iš to, kaip šventieji aukojosi norėdami užbaigti šventyklą, nors žinojo greitai paliksią Navū? (Mokiniai gali pateikti įvairių principų, pavyzdžiui: Siekiant gauti šventyklos apeigas, verta teisiai stengtis ir aukotis. Norėdami šį principą pabrėžti galite užrašyti jį lentoje.)
Kaip, jūsų manymu, šventyklos apeigų gavimas padėjo paliekantiesiems Navū pasiruošti ilgesnei negu tūkstančio mylių kelionei ieškant prieglobsčio Jungtinių Valstijų vakaruose?

Norėdami padėti mokiniams atsakyti į šį klausimą, pasidalinkite sesers Saros Rič ir vyresniojo Roberto D. Heilso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasisakymų ištraukomis ir paprašykite kurio nors mokinio jas garsiai perskaityti:

„Jei ne toje šventykloje Viešpaties Dvasios mums suteiktas tikėjimas ir pažinimas, mūsų kelionė būtų tarsi šuolis į tamsą“ (Sarah Rich, quoted in Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society [2011], 30).

„Mūsų protėvių pionierių šeimos buvo užantspauduotos Navū. Navū šventykloje su Viešpačiu sudarytos sandoros jiems tapo apsauga keliaujant į vakarus, jos tokios tampa ir mums šiandien ir per visą mūsų gyvenimą. […]

Šiems pirmiesiems šventiesiems dalyvavimas šventyklos apeigose buvo jų liudijimo pagrindas susidūrus su vargais ir piktomis gaujomis, kai buvo išvaryti iš jaukių namų Navū, o priekyje laukė ilgas ir sunkus kelias. Šventykloje jie buvo apdovanoti galia. Vyrai ir žmonos buvo užantspauduoti drauge. Vaikai buvo užantspauduoti su tėvais. Daug šeimynykščių pakeliui mirė, tačiau jie žinojo, kad tai ne pabaiga. Šventykloje jie buvo užantspauduoti visai amžinybei“ (Robert D. Hales, “Temple Blessings,” New Era, Feb. 2014, 4).

Mokinių paklauskite:

Kaip gautos šventyklos apeigos paveikė pirmuosius šventuosius, priverstus leistis į ilgą kelionę vakaruosna? (Mokiniams atsakinėjant į šį klausimą, padėkite jiems suprasti šį principą: Šventyklos apeigos gali apsaugoti ir suteikti jėgų susidūrus su vargais ir negandomis.
Kaip išbandymų metu jus ar jūsų pažįstamus saugojo ir stiprino garbinimas šventykloje?

Paraginkite mokinius pagalvoti, ką jie galėtų daryti, kad garbindami Viešpaties namuose įgytų dvasinę apsaugą ir jėgų.

Doktrinos ir Sandorų 136

Viešpaties nurodymai keliaujantiems į vakarus

Pakvieskite mokinius atsiversti 6-ąjį Bažnyčios istorijos žemėlapį „Bažnyčios kėlimasis į vakarus“ ir paskatinkite juos rasti Navū bei Vinter Kvotersą. Paaiškinkite, kad tuo metu smarkiai lijo ir trūko atsargų, todėl 1846 m. vasarį iš Navū išvykę šventieji 300 mylių (maždaug 500 kilometrų) per Ajovos valstiją keliavo keturis mėnesius. Tuo metu daugiau negu 500 pastarųjų dienų šventųjų vyrų – kurie tapo žinomi kaip mormonų batalionas – reaguodami į Prezidento Brigamo Jango kvietimą, prisijungė prie Jungtinių Valstijų kariuomenės ir tarnavo joje Jungtinių Valstijų karo su Meksika metu. Prie kai kurių vyrų prisijungė jų žmonos ir vaikai. Ši tarnyba suteikė galimybę užsidirbti pinigų ir pagelbėti vargstantiems Bažnyčios nariams kelionėje į vakarus, tačiau dėl to daugelis šeimų į kelionę vakarų link leidosi be vyrų ir tėvų. Bažnyčios vadovai, atsižvelgdami į tai, nusprendė atidėti kelionę į vakarus Uolinių kalnų link iki 1847 m. pavasario. Šventieji apsistojo vietovėje, kurią pavadino Vinter Kvotersu. Doktrinos ir Sandorų 136 skyriuje užrašytą apreiškimą Brigamas Jangas gavo būtent ten.

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 136:1–5. Pasiūlykite kitiems mokiniams sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Viešpats nurodė šventiesiems daryti ruošiantis tęsti kelionę vakarų link.

Kaip jie turėjo telktis į grupes? Kaip, jūsų manymu, šitoks sutelkimas galėjo padėti šventiesiems jų kelionėje?
Kuo šis sutelkimas panašus į šiandieninę Bažnyčios tvarką? (Mokiniams atsakius į šį klausimą, galite lentoje užrašyti šią tiesą: Viešpats telkia Savo šventuosius į grupes, kad galėtų kiekvieną prižiūrėti ir kiekvienu pasirūpintų.)
Kaip, pasak 4 eilutės, šventieji įgis jėgos stengdamiesi vykdyti Viešpaties valią?

Skirkite laiko mokiniams perskaityti Doktrinos ir Sandorų 136:6–11 ir surasti, kaip šventieji turėjo susitelkti, kad keliaujant į vakarus būtų pasirūpinta kiekvieno grupės nario bei kiekvieno vargšo ir beturčio reikmėmis. Galbūt, skyrę jiems pakankamai laiko, norėsite aptarti šiuos klausimus:

Kokie žodžiai arba frazės 6–11 eilutėse nusako, kaip šventieji turėjo rūpintis vienas kitu ir kiekvienu beturčiu? (Galbūt norėsite atkreipti dėmesį į 6, 7 ir 9 eilutėse esančius žodžius „ruošti“, „pasiruošti“ ir „paruošia“. Tai padės ugdyti Raštų studijavimo įprotį – kreipti dėmesį į pasikartojimus.)
Ką, pasak 11 eilutės, Viešpats žada tiems, kurie stengiasi padėti kitiems ir ruošia jiems kelią? (Mokiniams atsakinėjant užrašykite lentoje šį principą: Viešpats mus laimina, kai padedame kitiems ir ruošiame jiems kelią.)
Kas paruošė kelią jums, kad galėtumėte džiaugtis Evangelijos palaiminimais? Ką jie darė ruošdami kelią jums?

Galbūt vertėtų paaiškinti, kad žodis pionierius apibūdina priekyje einantįjį, kuris paruošia ar atveria kelią einantiems po jo – tai reiškia, kad, kažkuria prasme, kiekvienas galime būti pionierius. Skirkite mokiniams laiko pamąstyti, kaip jie galėtų padėti ir ruošti kelią, kad kiti taip pat galėtų džiaugtis Evangelijos palaiminimais. Pakvieskite kelis mokinius pasidalinti savo mintimis. Paliudykite apie tai, kad Viešpats trokšta, jog mes visą gyvenimą stengtumėmės ruošti kelią tam, kad kiekvienas Jo vaikas galėtų priimti Jo Evangeliją ir grįžti gyventi su Juo.

Paaiškinkite, kad šventieji pakluso Viešpaties įsakymams padėdami vienas kitam ir ruošdami kelią eisiantiems po jų. Pirmoji pionierių grupė iš Vinter Kvoterso išvyko 1847 m. balandžio 5 d. Jie keliavo daugiau negu 1 000 mylių (t. y. daugiau negu 1 600 kilometrų) ir į Solt Leik Sičio slėnį atvyko 1847 m. liepos pabaigoje. 1847 m. liepos 24 d. į slėnį atvykęs Prezidentas Brigamas Jangas gavo patvirtinimą, kad šventieji rado naujus namus.

Pasidalinkite šiuo vyresniojo Viljamo R. Vokerio, tarnavusio Septyniasdešimties nariu, teiginiu ir pakvieskite kurį nors mokinį jį garsiai perskaityti:

„Nesvarbu, ar esate pionierių palikuonys, ar ne, mormonų pionierių tikėjimo ir pasiaukojimo palikimas – tai jūsų palikimas. Tai didingas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios paveldas“ („Būkite ištikimi tikėjimui“, 2014 m. balandžio Visuotinės konferencijos medžiaga).

Kaip manote, kodėl kiekvienam Bažnyčios nariui yra svarbu suvokti, kad „mormonų pionierių tikėjimo ir pasiaukojimo palikimas“ yra ir jų palikimas nepriklausomai nuo to, kas jų protėviai?
Kaip žinojimas apie mormonų pionierių kelią gali įkvėpti šių dienų Bažnyčios narius tarnauti kitiems ir padėti jiems jų kelionėje atgal pas Dangiškąjį Tėvą?

Pateikite šį Prezidento Gordono B. Hinklio (1910–2008) teiginį ir paprašykite kurio nors mokinio jį garsiai perskaityti:

„Iki šių dienų išlikome [pionierių] didžių pastangų dėka. Tikiuosi, esame dėkingi. Tikiuosi, esame iš visos širdies dėkingi už visa, ką jie dėl mūsų padarė. […]

Mano mylimi broliai ir seserys, esame be galo palaiminti! Turime tokį nuostabų paveldą! Jis apima pasiaukojimą, kančią, mirtį, viziją, tikėjimą, žinojimą apie Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jo Sūnų, prisikėlusį Viešpatį Jėzų Kristų, ir liudijimą apie Juos. […]

Mums kelią paruošusiesiems pagarbą geriausiai rodome tuomet, kai dorai tarnaujame tiesos labui“ (“True to the Faith,” Ensign, May 1997, 66–67).

Priminkite mokiniams, kad kiekvienas Bažnyčios narys yra palaimintas dėl to, kad kiti paruošė kelią jiems džiaugtis Evangelijos palaiminimais. Paraginkite mokinius pagalvoti, kaip jie galėtų padėti kitiems, taip pat ir savo ainijai, gyventi tikint Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų bei jiems paklūstant.

Mokiniams skirti skaitiniai

Doktrinos ir Sandorų 136.
Gordon B. Hinckley, “True to the Faith,” Ensign, May 1997, 65–67.