3 pamoka

Mormono Knygos išėjimas

Įvadas

Viešpats atsiuntė angelą Moronį, kad šis paruoštų Džozefą Smitą gauti Mormono Knygą ir ją išversti. Apie patį vertimo procesą labai mažai žinoma. Džozefas Smitas sakė, kad Mormono Knyga buvo išversta „Dievo dovanos ir galios dėka“ (1830 m. leidimo Mormono Knygos įvadas). Vadovaudamasis liudytojų įstatymu (žr. 2 Korintiečiams 13:1) Viešpats leido keliems žmonėms tapti šio senovės metraščio liudytojais. Jų liudijimai sustiprina Mormono Knygos patikimumą visam pasauliui.

Pagalbiniai skaitiniai

Neal A. Maxwell, “By the Gift and Power of God,” Ensign, Jan. 1997, 36–41.
“Book of Mormon Translation,” Gospel Topics, lds.org/topics.
5 skyrius. “Coming Forth of the Book of Mormon and Restoration of the Priesthood,” Church History in the Fulness of Times Student Manual, 2nd ed. (2003 m. Bažnyčios švietimo sistemos vadovėlis), 52–66.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Džozefas Smitas – Istorija 1:30–35, 42–54

Išversta Dievo dovanos ir galios dėka

Pakvieskite vieną ar du savanorius likusiems klasės draugams apibendrinti, ką jie atsimena apie angelo Moronio apsilankymą pas jaunąjį Džozefą Smitą 1823 m. rugsėjo 21 d. naktį. Jei reikia, pateikite tokią informaciją:

„1823 m. rugsėjo 21 d. vakarą Džozefas nuėjo gulti į savo kambarį, esantį jo šeimos rąstinio namo Palmyroje, Niujorko valst., mansardoje. Tačiau jis neužmigo, nors kiti tame kambaryje jau miegojo. Jis nuoširdžiai meldėsi, kad daugiau sužinotų apie Dievo tikslus jam. […]

Kaip atsaką į savo maldą Džozefas pastebėjo savo kambaryje atsirandant šviesą, kuri vis stiprėjo, kol kambarys tapo „šviesesnis nei vidurdienį“. Prie jo lovos atsirado dangiškas pasiuntinys, stovintis ore, vilkintis „nepaprasto baltumo rūbą“. (Džozefo Smito – Istorijos 1:30–31.) Tas pasiuntinys buvo Moronis, paskutinis nefitų pranašas, kuris prieš daug šimtmečių užkasė tas plokšteles, ant kurių buvo užrašyta Mormono Knyga, ir kuris turėjo su šiuo šventu metraščiu susijusius įgaliojimo raktus (žr. DS 27:5). Jis buvo atsiųstas pasakyti Džozefui, kad Dievas atleido jo nuodėmes ir turi jam svarbų darbą. Tas darbas apėmė tai, kad Džozefas turėjo nueiti į netoliese esančią kalvą, kur buvo padėtas šventas metraštis, užrašytas ant aukso plokštelių. […] Džozefas turėjo […] išversti tą metraštį ir išnešti jį pasauliui.

Kitą dieną Džozefas nuėjo į kalvą, kur buvo paslėptos Mormono Knygos plokštelės. Ten jis sutiko Moronį ir pamatė plokšteles, bet jam buvo pasakyta, kad jis negaus jų ketverius metus. […]

[…] 1827 m. rugsėjo 22 d. [Džozefo žmona Ema] nuėjo su juo prie kalvos ir laukė netoliese, kol Moronis įdavė plokšteles į pranašo rankas“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2007], p. 57–59).

Paprašykite mokinių atsiversti Mormono Knygos titulinį puslapį ir peržvelgti pirmąją pastraipą ieškant informacijos, kaip šis senovės metraštis turėjo išeiti ir būti išverstas. Mokiniams perskaičius, paprašykite jų papasakoti, ką radę. (Mokiniai turėtų įvardyti tokią tiesą: Mormono Knyga buvo išversta Dievo dovanos ir galios dėka.)

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito – Istorijos 1:34–35. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kaip Viešpats padėjo Džozefui Smitui išversti Mormono Knygą.

Remdamiesi šiomis eilutėmis, paaiškinkite, kaip Viešpats padėjo Džozefui Smitui išversti senovės metraštį? (Viešpats vertimui parūpino Urimus ir Tumimus.)

Paaiškinkite, kad dar viena priemonė, kuria Džozefas Smitas naudojosi versdamas Mormono Knygą, buvo apvalainas akmenukas, kartais dar vadinamas „regėtojo akmeniu“, kurį jis rado pora metų prieš tai, kai gavo aukso plokšteles (žr. “Book of Mormon Translation,” Gospel Topics, lds.org/topics). Istoriniuose pasakojimuose nurodoma, kad versdamas pranašas kartais naudodavo Urimus ir Tumimus, o kartais regėtojo akmenį.

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kad per Urimus ir Tumimus ir regėtojo akmenį pranašui Viešpats apreiškė anglišką Mormono Knygos vertimą, garsiai perskaitykite šį teiginį:

„Spaudžiamas pateikti konkretų paaiškinimą apie vertimo eigą, Džozefas kelis kartus pakartojo, kad tai buvo padaryta „Dievo galios ir dovanos dėka“, ir sykį pridėjo, kad „pasauliui neskirta žinoti apie Mormono Knygos išėjimo smulkmenas“.

Tačiau raštininkai ir kiti, stebėję vertimą, paliko ne vieną pasakojimą, atskleidžiantį vertimo eigą. Kai kuriuose pasakojimuose nurodoma, kad Džozefas tyrinėjo plokštelėse išraižytus rašmenis. Daugumoje pasakojama, kad Džozefas naudojo Urimus ir Tumimus (vertiklius arba regėtojo akmenį), tačiau daugelyje minimas tik vienas akmuo. Anot šių pasakojimų, Džozefas į kepurę įdėdavo vertiklius arba regėtojo akmenį, kepurę prispausdavo prie veido, kad nesimatytų šviesos, ir garsiai perskaitydavo angliškus žodžius, pasirodžiusius toje vertimo priemonėje. Taip apibūdinta vertimo eiga primena Mormono Knygos ištrauką, kurioje kalbama, kad Dievas paruoš „akmenį, kuris sušvis šviesa tamsoje“ [Almos 37: 23–24]“ (“Book of Mormon Translation,” Gospel Topics, lds.org/topics).

Paaiškinkite, kad Viešpaties pagalba akivaizdi ir iš fakto, kad Mormono Knygą Džozefas Smitas išvertė per labai trumpą laiką. Pateikite šį vyresniojo Raselo M. Nelsono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir pakvieskite kurį nors mokinį garsiai jį perskaityti:

„Pagalvokite, kaip greitai Džozefas išvertė Mormono Knygą. Nuo 1828 m. balandžio iki birželio Džozefas išvertė 116 lapų, kuriuos Martinas Harisas vėliau prarado. 1829 m. balandžio 7 d. Džozefas vėl pradėjo versti, o Oliveris Kauderis tapo jo raštininku. Rankraštis buvo baigtas po aštuoniasdešimt penkių dienų, tų metų birželio 30 dieną. Žinoma, kad verčiama buvo ne visą tą laiką. […] Kukliais paskaičiavimais tai reikštų, kad per šešiasdešimt penkias ar net mažiau darbo dienų pranašas ir jo raštininkai išvertė šią knygą, kurioje dabartiniame anglų kalbos leidime yra 531 puslapis. (Žr. John W. Welch, Ensign, Jan. 1988, pp. 46–47.) Galima paskaičiuoti, kad tai vidutiniškai aštuoni puslapiai per dieną. Susimąstykite apie tai versdami knygą arba sudarydami savo Mormono Knygos skaitymo grafiką“ (“A Treasured Testament,” Ensign, July 1993, 61–62).

Įvardykite kelis būdus, rodančius, kad Mormono Knygos išėjimas įvyko „Dievo dovanos ir galios dėka“.
Kaip galime žinoti, kad Mormono Knyga yra tikra, jei nežinome visų smulkmenų apie jos išėjimą? (Dvasios liudijimą apie Mormono Knygą galime gauti ir nežinodami visų smulkmenų apie jos vertimą.)
Kas jums padėjo įgyti liudijimą apie Mormono Knygą?

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti šį prezidento Gordono B. Hinklio teiginį:

„Pirmas pasirodė Moronis su plokštelėmis, iš kurių buvo išversta Mormono Knyga. Koks tai buvo nepakartojamas ir nuostabus dalykas. Džozefo pasakojimas apie auksines plokšteles buvo neįtikėtinas. Juo buvo sunku patikėti ir lengva suabejoti. Ar galėjo jis šią knygą parašyti savo jėgomis? Štai, kiekvienas gali ją matyti, laikyti, skaityti. Kiekvienas bandymas paaiškinti jos prigimtį kitaip, nei jis ją aiškino, sužlugo savaime. Jis buvo mažamokslis, tačiau per labai trumpą laiką išvertė tekstą, kuris spausdinta forma užima daugiau nei 500 puslapių. […]

Visus tuos metus kritikai bandė paaiškinti ją. Jie pasisakė prieš ją. Jie ją išjuokė. Bet ji pergyveno juos visus, ir šiandien jos įtaka didesnė nei bet kada per visą jos istoriją“ („Akmuo, atkirstas nuo kalno“, 2007 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga).

Ką galėtumėte patarti žmogui, kuriam sunku patikėti, kad Mormono Knyga yra tikra?

Paliudykite, kad Mormono Knyga išėjo Dievo dovanos ir galios dėka.

Doktrinos ir Sandorų 17

Trijų liudytojų ir Aštuonių liudytojų liudijimai

Paaiškinkite, kad versdamas Mormono Knygą Džozefas Smitas sužinojo, kad Viešpats paskirs žmones būti šio senovės metraščio liudytojais (žr. 2 Nefio 27:12–13; Etero 5:2–5). Tuo metu Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir Martinas Harisas buvo išreiškę troškimą tapti tais ypatingaisiais liudytojais. Doktrinos ir Sandorų 17 skyriuje užrašyti Viešpaties nurodymai tiems vyrams.

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 17:1–6. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomas eilutes ir išsiaiškinti, ką Viešpats nurodė daryti liudytojams, pamačiusiems plokšteles. Kai jie papasakos, ką radę, paklauskite:

Kodėl, jūsų manymu, šie vyrai, kaip ir senovės pranašai, turėjo parodyti tikėjimą, kad Viešpats leistų jiems pamatyti plokšteles?
Remdamiesi 3–5 eilutėmis atsakykite, kokia bus liudytojų pareiga po to, kai jie pamatys plokšteles?
Ką turime daryti po to, kai Viešpats apreiškia mums tiesą apie Mormono Knygą? (Mokiniai turėtų atpažinti principą, panašų į šį: gavę liudijimą apie tiesą, turime pareigą liudyti apie tą tiesą. [Taip pat žr. DS 88:81.]) Galite paminėti, kad šis principas taip pat yra Raštuose esančio modelio pavyzdys. „Modelis – tai planas, maketas arba norma, kuria vadovaujamasi kažką vėl ir vėl darant ar gaminant“ [David A. Bednar, “A Reservoir of Living Water” (2007 m. vasario 4 d., Brigamo Jango universiteto vakaronė), 5, speeches.byu.edu].)
Kaip parodome savo tikėjimą liudydami apie tiesą?

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito pasakojimą apie patyrimą su trimis liudytojais:

„Drauge su Martinu Harisu, Deividu Vitmeriu, Oliveriu Kauderiu sutarėme nueiti į mišką ir per karštą ir nuolankią maldą pamėginti gauti to pažado išpildymą. […] [Po] antros mūsų nesėkmės Martinas Harisas pasisiūlė atsiskirti nuo mūsų, nes, pasak jo, jis buvo įsitikinęs, kad dėl jo buvimo mes negauname, ko norime. Jis pasitraukė, o mes vėl atsiklaupėme ir meldėmės. Po kelių maldos minučių […] angelas [Moronis] stovėjo priešais mus. Rankose jis laikė plokšteles. […] Jis po vieną vertė lapus, kad matytume juos ir aiškiai regėtume juose esančius raižinius. […] Iš viršum mūsų esančios skaisčios šviesos pasigirdo balsas, sakantis: „Šios plokštelės yra apreikštos Dievo galia ir jos yra išverstos Dievo galia. Jų vertimas, kurį jūs matėte, yra teisingas, tad įsakau jums liudyti apie tai, ką dabar matote ir girdite.“

Palikęs Deividą ir Oliverį nuėjau ieškoti Martino Hariso, kurį radau gerokai nutolusį ir karštai besimeldžiantį. Tačiau jis man tarė, kad dar neįtikino Viešpaties, ir nuoširdžiai paprašė manęs pasimelsti kartu, idant jis irgi gautų mūsų ką tik patirtus palaiminimus. Tad ėmėme melstis, ir galiausiai mūsų troškimai išsipildė, nes dar nebaigus melstis mums atsivėrė tas pats regėjimas, bent jau man jis atsivėrė, ir vėl išvydau ir išgirdau tuos pačius dalykus; o tą akimirką, akivaizdžiai apimtas džiaugsmo ekstazės, Martinas Harisas sušuko: „Pakaks! Pakaks! Mano akys jau pamatė! Mano akys jau pamatė!“ (Iš History of the Church, 1:54–55).

Džozefas sugrįžo į Vitmerio namus ir tarė jo gimdytojams: „Be manęs Viešpats parodė plokšteles dar trims žmonėms, kurie taip pat matė angelą ir turės paliudyti, kad tai, ką sakiau, tiesa, nes jie patys žino, kad nesu apgavikas. Jaučiuosi lyg būčiau išvaduotas nuo baisios naštos, kurią vos galėjau nešti, […] ir tai džiugina mano sielą, kad nebesu visiškai vienas šiame pasaulyje“ (iš Lucy Mack Smith, History, 1844–1845, 8 knyga, p. 11, josephsmithpapers.org/paperSummarylucy-mack-smith-history-1844-1845).

Kaip manote, kodėl po šio patyrimo Džozefas Smitas džiaugėsi? (Jis daugiau nebebuvo vienintelis plokštelių ir dangiškojo pasiuntinio liudytojas.)

Paaiškinkite, kad kitiems aštuoniems liudytojams taip pat buvo suteikta proga pamatyti plokšteles.

Vienos pusės mokinių paprašykite perskaityti „Trijų liudytojų liudijimą“, o kitos – „Aštuonių liudytojų liudijimą“; abu liudijimus galima rasti Mormono Knygos įvade. Paprašykite mokinių rasti svarbius liudytojų patyrimo aspektus. Skyrę pakankamai laiko, pakvieskite mokinius papasakoti, ką sužinojo.

Kuo trijų liudytojų patyrimas skyrėsi nuo to, ką patyrė aštuoni liudytojai? (Trys liudytojai girdėjo Dievo balsą ir matė angelą, tačiau aukso plokštelių nelaikė savo rankose. Džozefas Smitas parodė plokšteles Aštuoniems liudytojams, ir jie galėjo jas palaikyti savo rankose. Aštuoni liudytojai gavo stipresnį fizinį liudijimą apie plokštelių tikrumą, o trijų liudytojų patyrimas buvo labiau dvasinis.)
Kaip manote, kodėl Mormono Knygos išėjimui buvo taip svarbu, kad būtų keliolika liudytojų?

Kai kurie mokiniai gali nežinoti, kad visi trys liudytojai ir kai kurie iš aštuonių liudytojų galiausiai paliko Bažnyčią. Vieną mokinį pakvieskite garsiai perskaityti vyresniojo Dalino H. Oukso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

„Lyginant su visais […] galimais prieštaravimais, trijų Mormono Knygos liudytojų liudijimas išlieka tvirtas. […] Gerai žinoma, kad dėl nesutarimų ar pavydo, susijusio su kitais Bažnyčios vadovais, kiekvienas iš šių trijų liudytojų buvo pašalintas iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios praėjus maždaug aštuoneriems metams po to, kai buvo išspausdintas jų liudijimas. […] Tačiau iki pat savo gyvenimo pabaigos […] nei vienas iš šių liudytojų neneigė išspausdinto savo liudijimo ir nedarė nieko, kas mestų abejonės šešėlį ant jo patikimumo.

Be to, jų liudijimui nepaprieštaravo joks kitas liudytojas. Gal kas ir gali atmesti jų liudijimą, tačiau kaip būtų galima paaiškinti, kodėl trys geri, garbingi vyrai vieningai ir atkakliai laikėsi savo liudijimo iki pat savo gyvenimo pabaigos net tada, kai iš jų buvo šaipomasi arba kai jiems teko patirti nepatogumų? Kaip ir Mormono Knygos atveju, nėra geresnio paaiškinimo nei tas, kuris pateiktas jos liudijime, didingame pareiškime gerų ir sąžiningų vyrų, papasakojusių, ką jie matę“ (“The Witness: Martin Harris,” Ensign, May 1999, 36).

Kaip, jūsų manymu, trijų liudytojų liudijimą sustiprina faktas, kad jie niekada neišsižadėjo savo liudijimo net ir po to, kai buvo pašalinti iš Bažnyčios? (Paaiškinkite, kad Oliveris Kauderis ir Martinas Harisas vėliau buvo dar kartą pakrikštyti.)

Mokiniams priminkite Doktrinos ir Sandorų 17:6 ir pabrėžkite, kad šioje eilutėje užrašytas visų didžiausias liudijimas apie Mormono Knygos tikrumą. Šioje eilutėje užrašytas paties Dievo su priesaika patvirtintas liudijimas, kad Mormono Knyga yra tikra.

Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jų asmeninis liudijimas bus išspausdintas kiekviename Mormono Knygos egzemplioriuje. Pakvieskite juos papasakoti, ką jie įterptų į savo liudijimą.

Pakvieskite mokinius iki kitos pamokos kam nors paliudyti apie Mormono Knygą.

Mokiniams skirti skaitiniai

Doktrinos ir Sandorų 17; Džozefo Smito – Istorijos 1:29–54.
Neal A. Maxwell, “By the Gift and Power of God,” Ensign, Jan. 1997, 36–41.