13 skyrius

Šventykla – didingas mūsų narystės simbolis

„Giliausias mano širdies troškimas – kad kiekvienas Bažnyčios narys būtų vertas įeiti į šventyklą.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Hovardo V. Hanterio mama visą savo gyvenimą buvo ištikima Bažnyčios narė, tačiau jo tėvas pasikrikštijo, tik kai Hovardui buvo devyniolika. Vėliau, būdamas kuolo prezidentu Kalifornijoje, Hovardas su savo kuolo nariais keliavo į Arizonos Mesos šventyklą atlikti šventyklos apeigų. Prieš sesijos pradžią šventyklos prezidentas paprašė jo kreiptis į susirinkimų salėje susirinkusius narius. Tą dieną buvo Prezidento Hanterio 46-asis gimtadienis. Dar vėliau jis taip rašė apie tą dieną:

„Man bekalbant susirinkusiesiems … į salę įėjo mano tėtis ir mama, apsirengę baltai. Net nežinojau, kad tėtis buvo pasiruošęs gauti šventyklos palaiminimus, nors mama jau kurį laiką dėl to labai nekantravo. Aš taip smarkiai susigraudinau, kad nebegalėjau tęsti kalbos. Prezidentas Praisas [t. y. šventyklos prezidentas] priėjo prie manęs ir paaiškino, kas atsitiko. Tą rytą į šventyklą atvykę tėtis ir mama paprašė prezidento neužsiminti man apie jų atvykimą, nes jie norėjo, kad tai būtų gimtadienio siurprizas. To gimtadienio aš niekada nepamiršau, nes tą dieną jie gavo šventyklos apdovanojimus, turėjau privilegiją būti jų užantspaudavimo liudininku, o po to ir pats būti su jais užantspauduotas.“¹

Šiek tiek daugiau nei po 40 metų Hovardas V. Hanteris padarė savo pirmąjį viešą pareiškimą kaip Bažnyčios Prezidentas, ir viena iš pirmųjų jo žinių buvo apie tai, kad nariai su dideliu atsidavimu siektų šventyklos palaiminimų.² Tą žinią jis akcentuodavo viso savo prezidentavimo metu. 1994 metų birželį, kalbėdamas Navū šventyklos teritorijoje vykusiame susirinkime, jis pasakė:

„Anksčiau šį mėnesį savo tarnystę aš pradėjau išreikšdamas gilų troškimą, kad kuo daugiau Bažnyčios narių taptų verti šventyklos. Kaip ir [Džozefo Smito] dienomis, verti ir endaumentą gavę nariai yra raktas į karalystės statymą visame pasaulyje. Tai, kad esame verti šventyklos, parodo, kad savo gyvenimą esame suderinę su Viešpaties valia ir kad esame nusiteikę būti kasdien Jo vedami.“³

Po kelių mėnesių, 1995 metų sausį, paskutinis Prezidento Hanterio viešas pasirodymas buvo Jutos Bauntifulo šventyklos pašventinime. Pašventinimo maldoje jis prašė, kad tos šventyklos palaiminimai praturtintų visų į ją įžengiančių žmonių gyvenimą:

„Nuolankiai meldžiame, kad priimtumei šiuos rūmus ir siųstumei į juos Savo palaiminimus. Tegul Tavoji Dvasia pasitinka ir veda visus čia patarnausiančius, kad šventumas vyrautų kiekviename kambaryje. Tegul visi įeinantieji būna švariomis rankomis ir tyromis širdimis. Tegul jie stiprina savo tikėjimą ir išvyksta jausdami ramybę ir šlovindami Tavo šventą vardą. […]

Tegul šie Namai suteikia dvasios ramybės visiems žvelgiantiems į jų didybę, ypač tiems, kurie į juos įeina gauti šventas apeigas patiems sau ir atlikti darbą už mylimus žmones, esančius už uždangos. Tegul jie pajunta Tavo dievišką meilę ir malonę. Tegul jie įgyja privilegiją sakyti, kaip senovėje sakė psalmininkas: „Mes mėgavomės draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus!“

Kartu su šių rūmų pašventinimu mes iš naujo pašvenčiame savo pačių gyvenimus Tau ir Tavo darbui.“⁴

Mesa Arizona Temple — Arizonos Mesos šventykla, kurioje 1953 metais Prezidentas Hovardas V. Hanteris buvo užantspauduotas su savo tėvais

Hovardo V. Hanterio mokymai

Esame raginami šventyklas įtvirtinti kaip didįjį savo narystės simbolį

Kai buvau pašauktas į šventą [Bažnyčios Prezidento] pareigybę, visus Bažnyčios narius pakviečiau Viešpaties šventyklą įtvirtinti kaip didįjį savo narystės ir nuostabaus švenčiausių sandorų laikymosi simbolį.

Kai tik mąstau apie šventyklą, prisimenu tokius žodžius:

„Šventykla – tai mokymo vieta, kurioje atskleidžiamos gilios tiesos apie Dievo Karalystę. Tai ramybės vieta, kur savo mintis galime sutelkti į dvasinius dalykus, o pasaulio rūpesčius atidėti į šalį. Šventykloje mes sudarome sandoras paklusti Dievo įsakymams, ir su sąlyga, kad visuomet išliksime ištikimi, joje mums duodami su amžinybe susiję pažadai“ (The Priesthood and You, Melchizedek Priesthood Lessons—1966, Salt Lake City: The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints, 1966, p. 293).

Pats Viešpats per mums skirtus Savo apreiškimus šventyklą padarė didžiuoju simboliu Bažnyčios nariams. Tik pagalvokite, kokias nuostatas ir teisų elgesį Viešpats akcentavo Savo patarime per Pranašą Džozefą Smitą šventyklą besiruošiantiems statyti Kirtlando šventiesiems. Šis patarimas vis dar tinka šiomis dienomis:

„Organizuokitės; paruoškite visa, kas reikalinga; ir įkurkite namus, būtent maldos namus, pasninkavimo namus, tikėjimo namus, mokymosi namus, šlovės namus, tvarkos namus, Dievo namus“ (DS 88:119). Ar būtent tokios nuostatos ir elgesys atspindi mumyse tai, kokie kiekvienas iš mūsų trokštame ir siekiame būti? […]

[…] Kad šventykla mums tikrai taptų simboliu – turime to trokšti. Turime gyventi taip, kad būtume verti įžengti į šventyklą. Turime laikytis mūsų Viešpaties įsakymų. Jei savo gyvenimą darysime kuo panašesnį į Mokytojo gyvenimą ir Jo mokymą bei pavyzdį laikysime aukščiausiu savo pačių pavyzdžiu, tai būti vertam įžengti į šventyklą nebus sunku, visais gyvenimo atvejais būti nuosekliems ir lojaliems nebus sunku, nes būsime pasišventę vieninteliam, šventam elgesio ir tikėjimo standartui. Namie ar turguje, mokykloje ar po jos, būdami visiškai vieni ar būryje kitų žmonių – mūsų gyvenimo būdas turi būti aiškus, o standartai – akivaizdūs.

Gebėti apginti savo principus, gyventi dorai ir su tikėjimu pagal savo įsitikinimus – štai kas svarbiausia. Pasišventimas tikrajam principui – savo asmeniniame gyvenime, savo namuose ir šeimose bei visose kitose vietose, kuriose susitinkame ir galime daryti įtaką žmonėms – štai ko galiausiai iš mūsų prašo Dievas. Tam reikia įsipareigojimo – iš visos sielos, iš gilumos, amžinai puoselėjamo įsipareigojimo tiems principams, kuriuos žinome esant tikrus Dievo duotuose įsakymuose. Jei būsime atsidavę ir ištikimi Viešpaties principams, tai visuomet būsime verti šventyklos, o Viešpats ir Jo šventosios šventyklos bus didūs mūsų pasišventimo Jam simboliai.⁵

Visi turime stengtis būti verti gauti šventyklos rekomendaciją

Giliausias mano širdies troškimas – kad kiekvienas Bažnyčios narys būtų vertas įeiti į šventyklą. Viešpats būtų labai patenkintas, jeigu kiekvienas suaugęs Bažnyčios narys būtų vertas turėti ir turėtų galiojančią šventyklos rekomendaciją. Tai, ką turime daryti, ir tai, ko neturime daryti, kad būtume verti šventyklos rekomendacijos, yra lygiai tie patys dalykai, nuo kurių priklauso, ar būsime asmeniškai ir kaip šeimos laimingi.⁶

Mūsų Dangiškasis Tėvas yra aiškiai nurodęs, kad įžengiantieji į šventyklą privalo būti švarūs ir nesusipančioję šio pasaulio nuodėmėmis. Jis pasakė: „Ir kiek mano žmonės statys namus man Viešpaties vardu ir neleis į juos įeiti niekam nešvariam, idant jie nebūtų suteršti, tiek ant jų bus mano šlovė; […] Bet jeigu jie bus suteršti, aš neįeisiu į juos, ir mano šlovės ten nebus; nes aš neįeisiu į nešventas šventyklas“ (DS 97:15, 17).

Galbūt jums bus įdomu sužinoti, jog kadaise visas šventyklos rekomendacijas pasirašinėdavo Bažnyčios Prezidentas. Štai kaip rimtai ankstyvieji prezidentai žiūrėjo į vertumą įeiti šventyklon. 1891 m. ši pareiga atiteko vyskupams ir kuolų prezidentams, kurie jums užduoda kelis su jūsų vertumu gauti šventyklos rekomendaciją susijusius klausimus. Kad galėtumėte gauti šventyklos rekomendaciją, turėtumėte žinoti, ko iš jūsų tikimasi.

Turite tikėti Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią. Turite tikėti, kad tai yra jų šventas ir dieviškas darbas. Raginame jus kasdien stiprinti savo liudijimą apie mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Viešpatį Jėzų Kristų. Pajusta Dvasia yra Šventoji Dvasia, jums liudijanti apie jų realumą. Vėliau, šventykloje, per apreikštus mokymus ir apeigas jūs daugiau sužinosite apie Dievybę.

Turite palaikyti visuotinius ir vietinius Bažnyčios įgaliotinius. Kai skaitant šių vadovų vardus jūs pakeliate ranką, tai parodote, kad palaikysite juos jų pareigose bei klausysitės jų duodamų patarimų.

Tai nėra tik kažkoks pagerbimas tų, kuriuos Viešpats pašaukė pirmininkauti. Atvirkščiai, tai pripažinimas fakto, kad Dievas pasišaukė pranašus, regėtojus, apreiškėjus ir kitus visuotinius įgaliotinius. Tai jūsų įsipareigojimas sekti pirmininkaujančių Bažnyčios pareigūnų mokymais. Panašiai turėtumėte būti lojalūs savo vyskupui, kuolo prezidentui ir kitiems Bažnyčios vadovams. Vadovų nepalaikymas nesiderina su tarnavimu šventykloje.

Kad įžengtumėte į šventyklą, turite būti moraliai švarūs. Skaistybės įstatymas reikalauja, kad neturėtumėte lytinių santykių su niekuo kitu, kaip tik su savo vyru arba žmona. Mes ypač raginame saugotis Šėtono vilionių susitepti savo moralinį švarumą.

Turite užtikrinti, kad jūsų santykiuose su šeimos nariais nebūtų nieko tokio, kas nesiderintų su Bažnyčios mokymais. Ypač raginame [jaunimą] klausyti [savo] teisių tėvų. Tėvai turi akylai stebėti, kad jų santykiai su šeimos nariais derėtų su Evangelijos mokymais ir niekada nepasitaikytų prievartos ar aplaidumo.

Kad įžengtumėte į šventyklą, su visais žmonėmis visuomet turite elgtis sąžiningai. Kaip pastarųjų dienų šventieji, mes turime šventą pareigą visuomet būti sąžiningi ir niekuomet neapgaudinėti. Jei sulaužysime šią sandorą, tai rizikuosime prarasti dorą.

Kad galėtumėte gauti šventyklos rekomendaciją, turite stengtis atlikti savo bažnytines pareigas, lankyti sakramento, kunigijos ir kitus susirinkimus. Taip pat turite stengtis paklusti Evangelijos taisyklėms, įstatymams ir įsakymams. Išmokite […] priimti jums suteikiamus pašaukimus ir kitas pareigas. Būkite aktyvūs savo apylinkėse ir skyriuose, būkite tie, kuriais galėtų pasikliauti jūsų vadovai.

Kad galėtumėte įžengti į šventyklą, turite būti visos dešimtinės mokėtojas ir gyventi pagal Išminties Žodį. Šie du paprasti savo mokymu, tačiau nepaprastai svarbūs mūsų dvasiniam augimui įsakymai yra esminiai mūsų asmeniniam vertumui pažymėti. Daugelio metų stebėjimai rodo, kad mokantys visą dešimtinę ir besilaikantys Išminties Žodžio paprastai yra ištikimi visuose kituose su įžengimu į šventąją šventyklą susijusiuose dalykuose.

Šių dalykų nevalia priimti lengvabūdiškai. Kai patvirtinamas mūsų vertumas įžengti į šventyklą, galime atlikti pačias švenčiausias apeigas žemėje. Tos apeigos yra susijusios su amžinybės dalykais.⁷

man in priesthood leader’s office — „Vyskupai ir kuolų prezidentai jums […] užduoda kelis su jūsų vertumu gauti šventyklos rekomendaciją susijusius klausimus“

Šventyklos darbas suteikia didelių palaiminimų tiek paskiriems asmenims, tiek šeimoms

Koks šlovingas dalykas yra turėti privilegiją vykti į šventyklą ir gauti sau palaiminimų. Po to, kai šventykloje jau gauname palaiminimų sau, kokia šlovinga privilegija yra atlikti darbą už savo protėvius. Šis šventyklos darbo aspektas yra nesavanaudiškas darbas. Tačiau, kad ir kada darytume šventyklos darbą už kitus žmones, mums visuomet sugrįžta tam tikras palaiminimas. Tad mūsų neturėtų stebinti, kodėl Viešpats taip trokšta, kad jo žmonės būtų į šventyklą orientuoti žmonės. […]

[…] Vykti turėtume ne tik dėl savo pasitraukusių giminaičių, tačiau ir dėl asmeninio garbinimo šventykloje palaiminimo, dėl tarp tų pašvęstų sienų tvyrančio šventumo ir saugumo. Lankydami šventyklą įgyjame turtingesnių ir gilesnių žinių apie gyvenimo prasmę ir apie Viešpaties Jėzaus Kristaus pamokančios aukos reikšmingumą. Tad tebūna šventyklos, kartu su šventykliniu garbinimu, šventyklos sandoromis ir šventykline santuoka mūsų aukščiausiu tikslu ir aukščiausia žemiško gyvenimo patirtimi.⁸

Lankydami šventyklą atliekame kelis dalykus: laikomės Viešpaties nurodymų atlikti apeigas už save, per užantspaudavimo apeigas laiminame savo šeimas ir savo palaiminimais dalinamės su kitais žmonėmis, atlikdami už juos tą darbą, kurio jie negali patys už save padaryti. Be viso to, mes dar pakylėjame savo pačių mintis, priartėjame prie Viešpaties, pagerbiame kunigystę ir sudvasiname savo gyvenimą.⁹

Lankydamiesi šventykloje gauname asmeninių palaiminimų. Kalbėdamas apie tai, kaip lankymasis šventykloje laimina mūsų gyvenimą, vyresnysis Džonas A. Vidsou pareiškė:

„Šventyklos darbas […] suteikia nuostabią progą savo dvasinį pažinimą ir stiprybę išlaikyti gyvus. […] Šventose šventyklose atskleidžiama galingoji amžinybės perspektyva; mes matome laiką nuo pat jo begalinės pradžios iki pat jo nesibaigiančios pabaigos; mums atveriama amžinojo gyvenimo drama. Ten aš aiškiau matau savo vietą Visatoje ir kur išsitenku tarp visų Dievo tikslų; ten man geriau pavyksta susivokti, kur priklausau, geriau įvertinti ir pasverti, atskirti ir susitvarkyti savo įprastas, eilines gyvenimo pareigas, ir kad tie maži dalykai manęs neslėgtų ar neužgožtų didesnių Dievo mums duotų dalykų vizijos“ (iš Conference Report, Apr. 1922, pp. 97–98).¹⁰

Tik pamąstykite apie nuostabioje Kirtlando šventyklos pašventinimo maldoje esančius didingus mokymus, kuriuos Pranašas Džozefas Smitas gavo per apreiškimą. Per Viešpaties kunigystės galią, kuria mums duodama pasinaudoti Jo šventose šventyklose, į šią maldą vis dar atsakoma tiek asmeniškai, tiek šeimoms, tiek apskritai žmonėms.

Pranašas Džozefas Smitas meldė: „… ir dabar, Šventasis Tėve, mes prašome tavęs, kad padėtum mums, tavo žmonėms, savo malone […] [būti pripažintiems] vertais tavo akyse gauti išpildymą pažadų, kuriuos tu davei mums, tavo žmonėms, mums duotuose apreiškimuose;

kad tavo šlovė galėtų nusileisti ant tavo žmonių. […]

Ir mes prašome tavęs, Šventasis Tėve, kad tavo tarnai išeitų iš šių namų apginkluoti tavo galia ir kad ant jų būtų tavo vardas, ir juos gaubtų tavo šlovė, ir juos sergėtų tavo angelai“ [DS 109:10–12, 22].¹¹

Šventyklos lankymas puoselėja dvasingumą. Tai yra viena iš puikiausių mūsų Bažnyčios programų dvasingumui ugdyti. Ji atveria tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams (Malachijo 3:24). Ji skatina šeimos solidarumą ir vienybę.¹²

Skubėkime į šventyklą

Dalinkimės su savo vaikais šventykloje išgyvenamais dvasiniais jausmais. Stropiau ir suprantamiau mokykime juos to, ką galime pasakyti apie Viešpaties namų paskirtį. Turėkite namuose šventyklos paveikslą, kad jūsų vaikai galėtų ją matyti. Mokykite juos apie Viešpaties namų paskirtį. Tegul jie nuo mažų dienų planuoja vykti tenai ir išlikti verti to palaiminimo. Ruoškime kiekvieną misionierių į šventyklą vykti vertai ir tenykštę patirtį padaryti dar nuostabesniu įvykiu nei pašaukimo į misiją gavimas. Planuokime, kad mūsų vaikai tuoksis Viešpaties namuose, mokykime juos to ir maldaukime juos taip daryti. Energingiau nei kada nors praeityje dar kartą patvirtinkime, jog yra svarbu, kur mes tuokiamės ir kokiu įgaliojimu esame paskelbiami vyru ir žmona.¹³

Viešpačiui malonu matyti, kad mūsų jaunimas vertai eina į šventyklą ir atlieka vikarinius krikštus už tuos, kurie savo gyvenime neturėjo galimybės pasikrikštyti. Viešpačiui malonu matyti, kad būdami verti į šventyklą vykstame sudaryti savo pačių sandoras su Juo bei užsiantspauduoti poromis ir šeimomis. Viešpačiui malonu matyti, kad būdami verti į šventyklą vykstame tas pačias gelbstinčias apeigas atlikti už tuos, kurie jau mirė, kurių dauguma nekantriai laukia, kol už juos bus baigtos atlikti šios apeigos.¹⁴

Nuolankiai ir su meile raginu tuos, kurie dar negavo šventyklos palaiminimų arba dar neturi galiojančios šventyklos rekomendacijos: darykite viską, kad vieną dieną galėtumėte įžengti į Viešpaties namus. Tiems, kurie ištikimai laikysis savo sandorų, Jis yra pažadėjęs: „Ir jei mano žmonės įsiklausys į mano balsą ir į balsą mano tarnų, kuriuos aš paskyriau vesti mano žmones, štai, iš tiesų sakau jums: jie nebus pajudinti iš savo vietos“ (DS 124:45). […] Pažadu jums, jei reguliariai lankysite šventyklą, tai bus palaimintas ir sustiprintas jūsų asmeninis dvasingumas, ryšys su jūsų vyru arba žmona bei šeimos ryšiai.¹⁵

Būkime šventyklą lankantys ir ją mylintys žmonės. Skubėkime į šventyklą taip dažnai, kaip tik leidžia laikas, asmeniniai ištekliai ir aplinkybės. Vykime ne tik dėl savo pasitraukusių giminaičių, bet ir dėl asmeninio garbinimo šventykloje palaiminimo, dėl tarp tų pašvęstų sienų tvyrančio šventumo ir saugumo. Šventykla – tai grožio vieta, apreiškimo vieta, ramybės vieta. Ji – Viešpaties namai. Viešpačiui ji yra šventa. Šventa ji turėtų būti ir mums.¹⁶

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus 1 poskyryje. Kaip galime Viešpaties šventyklas paversti didingu [savo] narystės simboliu?
Peržiūrėkite 2 poskyryje išvardintus reikalavimus šventyklos rekomendacijai gauti. Kaip gyvenimas pagal šiuos reikalavimus laimina jus ir jūsų šeimą? Kodėl įžengdami į šventyklą mes privalome stengtis būti „švarūs ir nesusipančioję šio pasaulio nuodėmėmis“?
Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus apie šventyklos darbo palaiminimus (žr. 3 poskyrį). Kaip dalyvavimas šventyklos apeigose laimina jus ir jūsų šeimą? Kaip galite gauti didesnę naudą iš šventyklos palaiminimų? Galbūt galite papasakoti apie tai, kaip šventykloje pajutote dvasinę stiprybę arba gavote kokį nors atsakymą? Jei dar nebuvote šventykloje, tai pagalvokite, kaip galėtumėte pasiruošti gauti tą palaiminimą.
Kokiais būdais galime padėti vaikams ir jaunimui mokytis apie šventyklas ir išsiugdyti meilę joms? (Žr. 4 poskyrį.) Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui trokšti susituokti Viešpaties namuose? Kodėl svarbu, kad į šventyklą eitume „taip dažnai, kaip tik leidžia laikas, asmeniniai ištekliai ir aplinkybės“?

Susijusios Raštų nuorodos

Psalmyno 55:14; Izaijo 2:2–3; DS 97:12–17; 110:6–10; 124:39–41; 138:53–54; Raštų rodyklė, „Šventykla, Viešpaties namai“

Patarimas mokytojui

„Dažnai pamokoje yra daugiau medžiagos, nei galite išdėstyti per jums skirtą laiką. Tokiu atveju turėtumėte parinkti medžiagą, kuri labiausiai padės tiems, kuriuos mokote“ (Teaching, No Greater Call [1999], 98).