21 skyrius

Tikėjimas ir liudijimas

„Pats didžiausias gyvenimo pasiekimas yra surasti Dievą ir žinoti, kad Jis gyvas.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Hovardo V. Hanterio liudijimas augo jau nuo ankstyvos vaikystės Boisyje, Aidaho valstijoje. Nors jo tėvas nebuvo Bažnyčios narys, tačiau mama augino jį pagal Evangeliją. Jis prisiminė: „Melstis išmokome iš jos. Liudijimą, būdamas berniukas, gavau iš savo mamos.“¹

Metams bėgant Hovardo liudijimas augo. Trečiajame savo gyvenimo dešimtmetyje, gyvendamas Los Andžele, Kalifornijoje, jis suprato, kaip svarbu yra studijuoti Evangeliją. Jis rašė: „Nors didelę savo gyvenimo dalį lankiau Bažnyčios pamokas, tačiau Evangeliją ėmiau giliau suprasti Adams apylinkės sekmadieninės mokyklos pamokose, kurias vedė brolis Piteris A. Kleitonas. Jis labai daug žinojo ir mokėjo įkvėpti jaunimą. Išstudijuodavau pamokas, perskaitydavau papildomus jo mums duotus skaitinius ir pasisakydavau paskirtomis temomis. […] Šį savo gyvenimo periodą laikau metu, kuomet ėmė atsiverti Evangelijos tiesos. Visada turėjau liudijimą apie Evangeliją, tačiau staiga pradėjau ją suprasti.“²

Po daugelio metų Prezidentas Hanteris paaiškino: „Ateina metas, kuomet suprantame mūsų sukūrimo principus ir kas tokie esame. Staiga šie dalykai mums ima švytėti, ir mūsų širdžių stygos ima virpėti. Tai metas, kuomet liudijimas pasiekia mūsų sielų gelmes ir be jokios abejonės imame žinoti, kad Dievas yra mūsų tėvas, kad jis yra gyvas, kad jis yra realus ir kad tiesiogine prasme mes esame jo vaikai.“³

Kalbėdamas apie Prezidento Hanterio tikėjimą ir liudijimą, Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė:

„Prezidentas Hanteris […] turėjo galingą tikėjimo jėgą. Jautėsi neabejotinas jo žinojimas apie dieviškus ir amžinuosius dalykus. […] Jis turėjo tvirtą ir neabejotiną liudijimą apie Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, realumą. Su dideliu įsitikinimu jis išsakydavo savo liudijimą apie Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmonijos Išpirkėjo, dieviškumą.“⁴

Christ surrounded by people — „Svarbiausios paieškos yra Dievo paieškos – sužinoti, ar jis yra realus, kokios yra jo asmeninės savybės, ir užsitikrinti pažinimą apie jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Evangeliją“

Hovardo V. Hanterio mokymai

Per tikėjimą galime surasti Dievą ir sužinoti, kad Jis yra gyvas

Pats didžiausias gyvenimo pasiekimas yra surasti Dievą ir žinoti, kad Jis gyvas. Kaip ir visus kitus vertus pasiekimus, taip ir šį pasiekti gali tik tie, kurie įtikės ir tikės tuo, kas iš pradžių bus neakivaizdu.⁵

Kai žmogus mintimis atsigręžia į Dievą ir į su Dievu susijusius dalykus, tada jis patiria dvasinį pasikeitimą. Tai pakylėja jį aukščiau kasdienybės ir suteikia jam kilnesnį charakterį, panašų į Dievo. Jei tikime Dievu, tai naudojamės vienu iš didžių gyvenimo įsakymų. Pati galingiausia žmogiškosios prigimties jėga yra dvasinė tikėjimo galia.⁶

Svarbiausios paieškos yra Dievo paieškos – sužinoti, ar jis yra realus, kokios yra jo asmeninės savybės, ir užsitikrinti pažinimą apie jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Evangeliją. Nelengva surasti tobulą Dievo supratimą. Tokios paieškos reikalauja atkaklių pastangų, tačiau yra ir tokių, kurie net nepajuda, kad pradėtų ieškoti šio pažinimo. […]

Nesvarbu, ar žmogus ieško pažinimo apie mokslo tiesas ar apie Dievą – jis privalo tikėti. Tai yra pradinis taškas. Tikėjimas yra apibūdinamas labai įvairiai, tačiau klasikinis jo apibrėžimas yra pateiktas laiško Hebrajams autoriaus tokiais prasmingais žodžiais: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11:1). Kitaip tariant, tikėjimas padaro mus tikrus tuo, kuo viliamės ir įsitikinusius tuo, ko nematome. […] Nuoširdžiai ieškantieji Dievo jo nemato, tačiau apie jo realumą jie žino tikėjimu. Tai yra daugiau nei viltis. Tikėjimas tai paverčia įsitikinimu – nematomų dalykų įrodymu.

Laiško Hebrajams autorius [Apaštalas Paulius] toliau tęsia: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hbr 11:3). Čia tikėjimas apibūdinamas kaip įsitikinimas tuo, jog pasaulis buvo sutvertas Dievo žodžiu. Nėra liudytojų šiam faktui įrodyti, tačiau tikėjimas leidžia mums sužinoti, kad tai, ką matome Žemės stebukluose ir visoje gamtoje, yra sukurta Dievo. […]

Esu tikrai įsitikinęs, kad Dievas yra realus ir kad jis yra gyvas. Jis yra mūsų Dangiškasis Tėvas, ir mes esame jo dvasiniai vaikai. Jis sukūrė dangų ir Žemę bei visa tai, kas yra ant Žemės; jis yra kūrėjas amžinųjų įstatymų, pagal kuriuos yra valdoma Visata. Šiuos įstatymus ieškanti žmonija atranda pamažu, tačiau jie egzistavo visuomet ir liks nepakitę per amžius.⁷

Kad įgytumėme pažinimą apie Dievo realumą, privalome dėti tikėjimo pastangas, vykdyti Jo valią ir melsti supratimo

Kad sužinotume apie Dievo realumą, mes privalome sekti tuo keliu, kurį jis parodė ieškantiems. Tas kelias veda aukštyn; juo eiti reikia su tikėjimu ir dedant pastangas, tai nėra lengvas kelias. Būtent dėl to daugelis žmonių nepasišvenčia tokiam atkakliam darbui, kad įrodytų sau Dievo realumą. Atvirkščiai, kai kurie pasirenka lengvesnį kelią ir neigia jo egzistavimą arba tiesiog eina abejojančiojo nežinios keliu. […]

[…] Kartais tikėjimas reiškia tikėti, kad kažkas yra tiesa, nors nėra pakankamai įrodymų žinojimui įtvirtinti. Turime tęsti tyrimą ir sekti tokiu patarimu: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta“ (Mato 7:7–8). […]

Yra įprasta kažko nevertinti tol, kol nesame pasiryžę už tai sumokėti kainos. Mokslo žmogus netampa mokytu tol, kol neįdeda darbo ir pastangų, kad jam pasisektų. Jeigu jis nėra pasiryžęs to padaryti, ar jis gali teigti, kad išsimokslinimas neegzistuoja? […] Lygiai taip pat kvaila žmogui sakyti, kad nėra Dievo vien todėl, kad jis net nebandė jo ieškoti.

[…] Kad žmogus įgytų nesvyruojantį žinojimą apie Dievo realumą, jis privalo gyventi pagal tuos įsakymus ir doktrinas, kurias savo asmeninės tarnystės metu paskelbė Gelbėtojas. […] Tie, kurie ryžtasi ieškoti, įdėti į tai pastangų ir vykdyti Dievo valią, tie sužinos apie Dievo realumą.

Kai žmogus atranda Dievą ir suvokia jo kelius, jis sužino, kad Visatoje niekas nevyksta atsitiktinai, o pagal iš anksto dieviškai paruoštą planą. Jo gyvenimas įgyja neapsakomą prasmę! Jis įgyja tokį supratimą, kuris pranoksta pasaulietinį pažinimą. Pasaulio grožis tampa dar gražesnis, Visatos tvarka tampa dar prasmingesnė, o visa Dievo kūrinija tampa labiau suprantamesnė, kai jis regi ateinančias ir praeinančias Dievo dienas, kai vieną metų laiką tvarkingai keičia kitas metų laikas.⁸

Savo tarnystės metu Kristus paaiškino, kaip žmogui sužinoti tiesą apie Dievą. Jis sakė: „Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos“ (Jono 7:17). Šis Mokytojas taip aiškino apie Tėvo valią ir didįjį įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ (Mato 22:37). Besistengiantieji vykdyti Dievo valią ir laikytis jo įsakymų gaus asmeninį apreiškimą apie Viešpaties darbo liudyti apie Tėvą dieviškumą.

Trokštantiems supratimo Jokūbas aiškina, kaip jį gauti: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jok 1:5). Atrodo, kad Jokūbas omenyje turėjo ne mokslinį pažinimą, o į žmonių klausimus atsakantį apreiškimą, kuris ateina iš aukštybės, kai vykdome raginimą pasimelsti. […]

Štai formulė ir priemonės ieškantiems Dievo: tikėjimas, meilė ir malda. Mokslas žmonijai davė nuostabių dalykų, tačiau jis negali duoti to, ką žmogus turi padaryti pats – išsiaiškinti apie Dievo realumą. Ši užduotis nėra lengva; šis darbas nėra paprastas; tačiau Mokytojas yra pareiškęs: „Didis bus jų atlygis, ir amžina bus jų šlovė“ (DS 76:6)⁹.

Jei norime matyti, turime tikėti

Prieš įtikėdamas Tomas pirmiau norėjo pamatyti

Prisikėlimo dienos vakarą savo mokiniams uždarame kambaryje pasirodė Jėzus. Jis parodė jiems vinių perkaltas savo rankas ir ietimi pradurtą šoną. Tomo nebuvo, kai tai nutiko, tačiau kiti papasakojo jam matę Viešpatį, kalbėjusį su jais. […] Tomas nepatikėjo ir tarė mokiniams:

„[…] Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“ (Jono 20:25).

[…] Tam tikra prasme Tomas simbolizuoja mūsų laikų tendenciją. Jį netenkino niekas, ko negalėjo pamatyti, nors jau buvo buvęs su Mokytoju ir žinojo jo mokymus apie tikėjimą ir abejonę. […] Tikėjimas nėra pirmoje vietoje, kai abejojama, kai norint įtikėti, pirmiau norima pajausti arba pamatyti.

Tomas nenorėjo vadovautis tikėjimu. Jam reikėjo realaus faktinio įrodymo. Jam reikėjo žinojimo, ne tikėjimo. Žinios yra susijusios su praeitimi, nes praeities patyrimai suteikia tas žinias, tačiau tikėjimas yra susijęs su ateitimi, su nežinia, kurioje dar nebuvome.

Apie Tomą galvojame kaip apie žmogų, kuris vaikščiojo ir kalbėjo su Mokytoju ir kuris buvo Jo išrinktas. Viduje mes norėtume, kad Tomas drąsiau žvelgtų į ateitį dėl tų dalykų, kurie nėra matomi, o ne sakytų: „Matyti reiškia tikėti.“ […]

Tikėjimas mus patikina apie tai, kas nėra matoma

Po savaitės mokiniai vėl susirinko į tuos pačius namus Jeruzalėje. Tąkart su jais buvo ir Tomas. Durys buvo uždarytos, tačiau Jėzus įėjo ir atsistojo tarp jų, sakydamas: „Ramybė jums!“

Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“ (Jono 20:26–27). […]

„Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ ([Jono] 20:29.)

Šis pasirodymas laikomas viena didžiausių visų laikų pamokų. Tomas sakė: „Matyti reiškia tikėti“, tačiau Kristus atsakė: „Tikėti reiškia matyti“. […]

Klasikinis tikėjimo pavyzdys randamas Apaštalo Pauliaus laiške hebrajams: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11:1).

Šiame teiginyje kalbama ne apie tobulą žinojimą, o apie tai, kad tikėjimas patikina apie būsimus dalykus. Tie dalykai gali egzistuoti, tačiau jie realizuojasi tik per tikėjimą. Tikėjimas patikina apie tai, kas nėra matoma ar realiai užčiuopiama.

Atrodo, jog Tomas nepasitikėjo ateitimi. Jis žvelgė į praeitį. Jis norėjo įrodymo apie tai, kas tuomet nebuvo matoma. Praradusieji arba stokojantys tikėjimo gyvena praeitimi, praranda viltį ateitimi. Kaip nepaprastai pasikeičia gyvenimas to, kuris tvirtą tikėjimą atranda tam, kad patikintų ir užtikrintų.

Christ with blind man — „Aklasis įtikėjo, ir jam buvo leista matyti“

Aklas gimęs vyriškis neabejojo; jis tikėjo Gelbėtoju

Atsivertę Evangelijos pagal Joną devintą skyrių, perskaitysime apie dar vieną Jeruzalėje nutikusį įvykį, kai nuo gimimo buvęs aklas vyras pradėjo matyti. Buvo Šabo diena, Jėzus greičiausiai buvo netoli šventyklos, nes pamatė akląjį. Mokiniai jo paklausė:

„Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“

Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.

Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.

Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ (Jono 9:2–5.)

Tuomet Jėzus spjovė ant žemės ir padarė purvo iš seilių. Patepė purvu neregio akis ir liepė jam eiti nusiplauti Siloamo tvenkinyje. Jei tai būtų buvęs Tomas, ar jis būtų nuėjęs, kaip buvo liepta, ar būtų klausęs: „Kas gero gali nutikti nusiplovus purvinu užsistovėjusio tvenkinio vandeniu?“ arba „Kokių gydomųjų savybių gali turėti su žeme sumaišytos seilės?“ Atrodo, kad tai pagrįsti klausimai, tačiau, jei tas neregys būtų abejojęs ir klausinėjęs, tai ir būtų likęs neregiu. Jis tikėjo ir padarė taip, kaip buvo nurodyta. Jis nuėjo, nusiplovė tvenkinyje ir sugrįžo regintis. Tikėti reiškia matyti. […]

„Palaiminti, kurie tiki nematę“

Aklasis įtikėjo, ir jam buvo leista matyti. Tomas nenorėjo patikėti tol, kol nepamatys. Pasaulyje pilna Tomų, tačiau nemažai ir tokių kaip neregys iš Jeruzalės. Bažnyčios misionieriai, pasauliui nešdami žinią apie sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją, šias abi žmonių grupes sutinka kasdien. […] Kai kurie įtiki ir pasikrikštija. Kai kurie nepriima žinios, nes negali nei matyti, nei jausti.

Nėra jokio tikslaus, konkretaus, apčiuopiamo įrodymo, kad Dievas yra gyvas, tačiau milijonai apie Jį žino per tikėjimą, sudarantį nematomų dalykų įrodymą. Daug žmonių misionieriams sako: „Pasikrikštyčiau tuomet, jei tikėčiau, kad Džozefą Smitą aplankė Tėvas ir Sūnus.“ Šiam faktui nėra jokių aiškių, konkrečių ir apčiuopiamų įrodymų, tačiau Dvasios palytėtiesiems tikėjimas atstos tuos įrodymus apie nematomus dalykus. Atminkite priešais Tomą stovėjusio nukryžiuotojo Mokytojo žodžius:

„Palaiminti, kurie tiki nematę“ ([Jono] 20:29).

Tie, kurie patiki per tikėjimą – praregės

Pridedu savo liudijimą prie tūkstančių misionierių liudijimų, kad Dievas tikrai yra gyvas, kad Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas, kad patikėjusieji per tikėjimą praregės.¹⁰

Veikimas iš tikėjimo veda link asmeninio liudijimo

Būdami maži vaikai patikėdavome viskuo, ką mums pasakydavo mūsų tėveliai ar mūsų mokytojai, nes jais pasitikėdavome. Mažas berniukas nesibaimindamas nušoks nuo aukštos vietos, jei tėvelis bus pažadėjęs jį sugauti. Mažasis berniukas tiki, kad jo tėtis sugaus jį ir neleis jam nukristi. Augdami vaikai ima galvoti patys, ima klausinėti ir abejoti tais dalykais, kurių negalima apčiuopti. Prijaučiu tiems vaikinams ir merginoms, kurių mintis apima nuoširdžios abejonės ir jie įsitraukia į didelę abejonių išsklaidymo kovą. Abejones galima išsklaidyti, jei tik yra nuoširdus troškimas sužinoti tiesą. Tereikia įdėti moralinių, dvasinių ir protinių pastangų. Po tokios kovos jie taps tvirtesni, stipresni ir didesnio tikėjimo. Jų paprastas, pasitikėjimu grįstas tikėjimas, perėjęs per abejonę bei kovą, tapo tvirtu tikėjimu, subrendusiu iki liudijimo.¹¹

Studentai mokslinėse laboratorijose valandų valandas eksperimentuoja bandydami išsiaiškinti tiesą. Jeigu jie visa tai darytų su tikėjimu, malda, atlaidumu, nuolankumu ir meile, tai jie atrastų liudijimą apie Jėzų Kristų, šių principų davėją.¹²

Jėzaus Kristaus Evangelija nėra vien patikėjimo Evangelija; ji yra veiksmų planas. […] Jis nesakė „stebėkite“ mano Evangeliją; Jis sakė „gyvenkite“ pagal ją! Jis nesakė „atkreipkite dėmesį į jos nuostabią sandarą ir išvaizdą“; Jis sakė „Eikite, darykite, pamatykite, pajuskite, duokite, patikėkite!“ […]

Veiksmas yra vienas iš svarbiausių asmeninio liudijimo pagrindų. Pats tikriausias liudijimas yra tas, kuris pirmiausia gimsta iš asmeninės patirties. Kai žydai paprieštaravo šventykloje Jėzaus pasakytam mokymui, jis atsakė: „[…] Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs.“ Tada jis pridūrė tai, kas yra raktas į asmeninį liudijimą: „Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos“ (Jono 7:16–17).

Ar šį Gelbėtojo pareiškimą girdime liepiamąja nuosaka? „Kas nori vykdyti jo valią, supras“! Jonas tai tikrai išgirdo ir tai akcentavo savo [laiške]. Jis sakė: „Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jono 2:6).

Vien žodžių, sutikimo, patikėjimo neužtenka. Jie nebus pilni tol, kol nepradėsime pagal juos kasdien gyventi. Būtent tai ir bus pats tikriausias asmeninio liudijimo šaltinis. Žmogus žino, nes patyrė. Jam nereikia sakyti: „Brolis Petraitis sako tai esant tikra, tad aš juo tikiu.“ Jis gali sakyti: „Pats laikausi šio principo ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad yra būtent taip. Pats pajutau jo įtaką, praktiškai išbandžiau jo naudą ir žinau, kad tai yra gerai. Galiu paliudyti iš asmeninio žinojimo, kad tai yra tikras principas.“

Daug žmonių savo gyvenime turi tokį liudijimą ir nesuvokia jo vertės. Neseniai viena jauna dama pasakė: „Neturiu liudijimo apie Evangeliją. Norėčiau jį turėti. Pritariu jos mokymams. Žinau, kad jie veikia mano gyvenime. Matau, kad jie veikia kitų gyvenime. Jei tik Viešpats atsakytų į mano maldas ir suteiktų man liudijimą, tai būčiau viena iš laimingiausių žmonių!“ Ši jauna dama norėjo stebuklingo įsikišimo; tačiau ji jau mato, kaip Evangelijos stebuklas praplečia ir pakylėja jos pačios gyvenimą. Viešpats jau atsakė į jos maldas. Ji jau turėjo liudijimą, tik nesuprato, kas tai yra.¹³

Būdamas įšventintasis apaštalas ir ypatingasis Kristaus liudytojas, aš jums iškilmingai liudiju, kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievo Sūnus. […] Apie tai liudiju Šventosios Dvasios galia. Žinau, kad Kristus yra realus, lyg būčiau jį matęs savo akimis ir girdėjęs savo ausimis. Taip pat žinau, kad Šventoji Dvasia apie mano liudijimo tikrumą paliudys širdyse visų tų, kurie klausysis tikėjimo ausimis.¹⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Hanteris moko, kad „pats didžiausias gyvenimo pasiekimas yra surasti Dievą ir žinoti, kad Jis gyvas“ (1 poskyris). Kokį vaidmenį tame pasiekime atlieka tikėjimas? Kokie patyrimai jums padėjo surasti Dievą ir žinoti, kad Jis yra gyvas?
Prezidentas Hanteris, aiškindamas, kaip sužinoti apie Dievo realumą, pasakė, kad „ši užduotis nėra lengva“ ir „šis darbas nėra paprastas“. Kodėl, jūsų manymu, šiam pažinimui įgyti yra būtinas pasiaukojimas? Kodėl įsakymų laikymasis yra svarbus norint pažinti Dievą?
3 poskyryje Prezidentas Hanteris, Tomą sugretindamas su nuo gimimo aklu vyriškiu, moko apie tai, kad, jei įtikėsime, galėsime praregėti. Kaip Prezidento Hanterio įžvalgas apie šias istorijas galima pritaikyti jūsų gyvenime? Kaip tikėjimo panaudojimas jums padėjo praregėti?
Peržiūrėkite Prezidento Hanterio mokymus apie tai, kad liudijimui įgyti reikalingas veikimas su tikėjimu. Kokiais būdais galite veikti su tikėjimu? Kaip tikėjimas gali įveikti abejonę? Kaip veikimas su tikėjimu yra jums padėjęs sustiprinti savo liudijimą?

Susijusios Raštų nuorodos

Jono 17:3; Hebrajams 11:1–6; Almos 5:45–48; 30:40–41; 32:26–43; Etero 12:4, 6–22; Moronio 10:4–5; DS 42:61

Patarimas mokytojui

„Užduokite tokius klausimus, kurie skatintų mokinius atsakymų ieškoti Raštuose ir pastarųjų dienų pranašų mokymuose“ (Teaching, No Greater Call [1999], 62).