7 skyrius

Nuolatinis apreiškimas per gyvuosius pranašus

„Mus veda gyvasis Dievo pranašas, gaunantis apreiškimą iš Viešpaties.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Po to, kai 1994 metų spalio visuotinėje konferencijoje buvo palaikytas kaip Bažnyčios Prezidentas, Hovardas V. Hanteris tokiais žodžiais išreiškė savo jausmus apie savo šventą pareigą:

„Mano mylimi broliai ir seserys, dėkoju jums už tai, kad palaikote mane. Stoviu prieš jus nuolankiai ir romiai, liūdėdamas dėl neseniai mirusio mūsų mylimo pranašo Prezidento Ezros Tafto Bensono. Man sopa širdį dėl brangaus draugo netekties, ypač dabar, kai gavau naujas pareigas.

Išliejau daug ašarų ir nuoširdžioje maldoje prašiau savo Tėvo Danguje padėti man būti vertam šio aukšto ir švento pašaukimo. Meldžiau, kad būčiau vertas nešti šį paskyrimą, kurį šiame Evangelijos laikotarpyje nešė kiti trylika vyrų. Turbūt tik jie, žiūrėdami iš kitos uždangos pusės, gali pilnai suprasti, kokią atsakomybės naštą ir ypatingą priklausomybę nuo Viešpaties jaučiu priimdamas šį šventą pašaukimą.“

Prezidentas Hanteris aiškino, kad stiprybės ir patikinimo jis semiasi iš savo įsitikinimo, jog Bažnyčiai vadovauja ne žmonės, o Pats Jėzus Kristus, kuris paruošia ir įkvepia tuos žmones, kuriuos Jis pašaukia pirmininkauti:

„Pastaruosius kelis mėnesius mane labiausiai stiprino mano tvirtas liudijimas apie tai, kad tai yra Dievo, o ne žmonių darbas. Jėzus Kristus yra šios Bažnyčios galva. Jis vadovauja jai žodžiais ir darbais. Esu neapsakomai pagerbtas už pašaukimą būti įrankiu jo rankose, kurį laiką pirmininkaujant jo Bažnyčiai. Nei aš, nei bet kuris kitas žmogus negalėtų panešti šio pašaukimo naštos, jei nežinotų, kad Kristus yra šios Bažnyčios galva.

Priimdamas šias pareigas pripažįstu, kad mano gyvenimą veikė stebuklinga Dievo ranka. Jis ne kartą pasigailėjo mano gyvybės ir atstatė mano jėgas, jis ne kartą sugrąžino mane nuo amžinybės slenksčio ir leido toliau kurį laiką tęsti žemiškąją tarnystę. Kartais susimąstydavau, kodėl jis manęs pasigailėdavo. Tačiau dabar šį klausimą atidėjau į šalį ir teprašau Bažnyčios narių tikėjimo ir maldų, kad galėtume darbuotis išvien: kad aš galėčiau plušėti su jumis ir įvykdyti Dievo tikslus šiuo mūsų gyvenimo periodu. […]

Prieš trisdešimt penkerius metus buvau palaikytas kaip Dvylikos Kvorumo narys. Vis tie metai man buvo kupini pasiruošimo. […]Nors mano eisena sulėtėjo, tačiau mano protas yra aiškus, o dvasia – jauna. […]

Kaip ir prieš mane buvę Broliai, taip ir aš šį pašaukimą priimu su patikinimu, jog Dievas ves savo pranašą. Nuolankiai priimu pašaukimą tarnauti ir kartu su psalmininku pareiškiu: „Viešpats mano stiprybė ir mano skydas; mano širdis juo pasitiki. Jis man padėjo“(Ps 28:7).”¹

President Howard W. Hunter — Būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu Prezidentas Hovardas V. Hanteris pastarųjų dienų šventiesiems patarė sekti Bažnyčios Prezidentu

Hovardo V. Hanterio mokymai

Kiekviename Evangelijos laikotarpyje Dievas pašaukdavo Savo atstovą

Senąjį Testamentą vartantis žmogus mato didžių senovės žmonių raštus. Tie žmonės buvo vadinami pranašais. Naujojo Testamento knygos, be kitų dalykų, dar apima vėlesnio Evangelijos laikotarpio žmonių raštus, mokymus bei istoriją. Tie žmonės irgi buvo vadinami pranašais. Dar turime Vakarų pusrutulio pasaulio pranašų metraščius. Šie pranašai savo balsais skelbė pasauliui apie Viešpatį, priešindamiesi neteisumui ir mokydami Evangelijos principų. Visi jie paliko savo liudijimą.

Pranašas – tai Viešpaties pašauktas ir iškeltas žmogus, vykdantis Dievo tikslus tarp jo vaikų. Jis yra gavęs kunigystę ir kalba su įgaliojimu. Pranašai yra Evangelijos mokytojai ir gynėjai. Jie liudija apie Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą. Pranašai yra išpranašavę ateities įvykių, tačiau tai nėra pati svarbiausia jų pareiga, nors tai gali būti tam tikras jų pranašiškos galios įrodymas.

Teisių vadovų reikėjo kiekviename Evangelijos laikotarpyje, o Dievas juos pranašais išsirinko dar prieš jiems ateinant į šį žemišką gyvenimą [žr. Jeremijo 1:5; Abraomo 3:23].²

Šventajame Rašte esančių Viešpaties apreiškimų studijavimas patvirtina faktą, kad būtent nuolatinis apreiškimas visais amžiais vedė pranašus ir Bažnyčią. Jei nebūtų buvę nuolatinio apreiškimo, tai Nojus nebūtų pasiruošęs visą žemę pasiglemžusiam tvanui. Abraomas nebūtų buvęs atvestas iš Harano į Hebroną – Pažadėtąją žemę. Nuolatinis apreiškimas Izraelio vaikus iš vergijos atvedė atgal į pažadėtąją žemę. Apreiškimo per pranašus dėka buvo vykdomas misionieriškas darbas, atstatoma Saliamono šventykla bei pasmerktas pagoniškų tradicijų skverbimasis tarp izraelitų.

Prieš pakilimą į dangų Kristus Savo likusiems vienuolikai apaštalų pažadėjo: „Štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20). Po pakilimo dangun Bažnyčiai per apreiškimą Jis vadovavo tol, kol išmirė Apaštalai, ir galiausiai Jėzaus Kristaus Bažnyčia atsimetė.³

Nuo pat savo istorijos pradžios iki pat šių dienų ši Bažnyčia turėdavo pranašą, regėtoją ir apreiškėją. Bažnyčiai vadovauja Jėzus Kristus. Jis veda savo pranašą. […] Jo patarėjai [ir] Dvylikos Tarybos nariai … taip pat yra pranašai, regėtojai ir apreiškėjai. […] Bažnyčios nariams nereikia klausytis netikro trimito. Jie gali tikėti savo vadovų balsu, žinodami, kad juos veda Viešpats.⁴

Dievas Savo vaikus šiandien veda per gyvąjį pranašą

Yra vienas išskirtinis paskutiniųjų dienų ženklas, pasirodysiantis prieš antrąjį Viešpaties atėjimą. Jį regėjo tas pats Apaštalas, kuris užrašė Apreiškimo knygą. Jis sakė:

„Aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją evangeliją“ (Apr 14:6). […]

Visam pasauliui liudijame, kad dangiškieji tarnai jau yra pasirodę mūsų laikais, iš dangaus jie sugrąžino įgaliojimą ir tas tiesas, kurios buvo pražuvę dėl iškraipytų mokymų ir veiklos. Šiandien Dievas ir toliau patarinėja visiems Savo vaikams per gyvąjį pranašą. Mes skelbiame, kad Jis, kaip buvo žadėta, yra su Savo tarnais ir vadovauja Savo Bažnyčios reikalams visame pasaulyje. Kaip ir senovėje, apreiškimu vadovaujama misionieriškam darbui, šventyklų statymui, kunigijos pareigūnų pašaukimui. Apreiškimu perspėjama dėl visuomenės ydų, galinčių sutrukdyti mūsų Tėvo vaikams įgyti išgelbėjimą.

Šių laikų orakului Džozefui Smitui Viešpats pasakė:

„Nes aš neatsižvelgiu į asmenis ir noriu, kad visi žmonės žinotų, kad greitai ateina ta diena; ta valanda dar neatėjo, bet jau čia pat, kai taika bus paimta nuo žemės ir velnias turės galią savo valdoms.

Ir taip pat Viešpats turės galią savo šventiesiems ir viešpataus tarp jų“ (DS 1:35–36).

Gelbėtojas tarp šventųjų šiandien viešpatauja per nuolatinį apreiškimą. Liudiju, kad šiomis dienomis jis yra su savo tarnais ir bus iki žemės pabaigos.

Tad nesusiaurinkime savo supratimo, jog apreiškimas egzistavo tik senovės laikais. Dievas visais amžiais buvo gailestingas ir mylėjo savo vaikus. Jis pasirodė ir šiuo istorijos laikotarpiu.⁵

Viešpats savo pateptiems pranašams apreiškė ir toliau apreikš savo mintis. Iš dangaus ištakų Dievo pateptiesiems tarnams žemėje be paliovos plaukia apreiškimai. Mirus Pranašui Džozefui Smitui, Viešpaties balsas savo pranašams nesiliovė.⁶

Šiais dvasinės sausros laikais dvasinę oazę surasime įsiklausę į pranašo balsą

Senojo Testamento laikais sausros buvo įprastos bausmės, tad žmonės gerai suprasdavo, kokių didelių nuostolių atneša pražuvęs derlius ir badaujantys žmonės. Amosas šį supratimą aiškiai suformulavo išpranašaudamas dvasinę sausrą. Jis pasakė: „… ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ [Amoso 8:11]. […]

Šiais laikais įvairūs žmonės ir religinės institucijos nervingai blaškydamiesi bando išspręsti savo religines abejones bei prieštaravimus. Mums tai primena šiuos Amoso žodžius: „[Jie] skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo neras“ [Amoso 8:12].

Sprendimus jie bando rasti be apreiškimo uolos, o to daryti Viešpats nemokė [žr. Mato 16:17–18]. […]

[…] Pasaulį kankinantis sumišimas ir nervingumas nėra dažnas tarp ištikimų Bažnyčios narių. […] Turintieji tikėjimą ir valią tikėti girdi įtikinamą balsą. Tikrai, kaip rašė Amosas, gyvename sausros metu. […] Vis dėlto toje sausroje nemažai žmonių yra suradę dvasinę oazę.

Nuolankiai liudiju, kad šiomis paskutinėmis dienomis turime sugrąžintąją Evangelijos pilnatvę ir kad šiandien žemėje yra pranašas, perduodantis Viešpaties mintis ir valią tiems, kurie klausosi ir su tikėjimu ja seka.⁷

Jei seksime gyvųjų pranašų mokymais, tai nepaklysime

Praeities Evangelijos laikotarpių ir amžių žmonėms pats svarbiausias pranašas buvo tas, kuris gyveno tuo metu ir apreikšdavo jiems Viešpaties valią. Kiekvienu tokiu Evangelijos laikotarpiu su savitomis problemomis Viešpats Savo atstovais tarp žmonių pasišaukdavo pranašų.

Būtent dabar gyvenantis pranašas yra mūsų vadovas ir mokytojas. Tai jis šiuolaikiniame pasaulyje nurodo mums kryptį. Visuose keturiuose žemės pakraščiuose jį Viešpaties pranašu laikantys žmonės reiškia dėkingumą už šį dieviško vadovavimo šaltinį. […]

Mintyse peržvelgdami visus pranašus nuo pat pradžios iki šių dienų, imame suvokti, koks mums yra didelis palaiminimas turėti dabar gyvenantį pranašą. Iš istorijos turėtume pasimokyti, kad, jei nebūsime pasiryžę klausytis Viešpaties pranašo įspėjimų ir sekti jo mokymais, tai patirsime Dievo teismus.⁸

Tik Bažnyčios Prezidentas turi teisę gauti apreiškimus visai Bažnyčiai arba oficialiai interpretuoti Raštus arba Bažnyčios doktrinas:

„Šioje bažnyčioje niekas, išskyrus mano tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį, nebus paskirtas gauti įsakymus ir apreiškimus, nes jis juos gauna kaip Mozė“ (DS 28:2).⁹

Jei seksime mus mokančių Bažnyčios vadovų patarimais ir mokymais, tai nenuklysime nuo to, kas yra labai svarbu mūsų asmeniniam išgelbėjimui ir išaukštinimui.¹⁰

Esu labai dėkingas už tuos apreiškimus, pagal kuriuos yra sukurta nuostabi Bažnyčios valdymo sistema. Kiekvienas į Apaštalus įšventinamas ir Dvylikos Kvorumo nariu paskiriamas vyras yra palaikomas kaip pranašas, regėtojas ir apreiškėjas. Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas, pašauktas ir įšventintas turėti kunigystės raktus, turi įgaliojimą ir pareigą vadovauti Bažnyčiai, administruoti jos apeigas, aiškinti jos doktriną ir nustatyti bei prižiūrėti jos veiklą.

Kai Bažnyčios Prezidentas serga ar negali atlikti visų savo pareigų, du jo patarėjai, kartu su juo sudarantys Pirmosios Prezidentūros Kvorumą, toliau vykdo Prezidentūros darbą. Visi svarbūs klausimai, tvarka, programos arba doktrinos yra pamaldžiai apsvarstomi taryboje, susidedančioje iš Pirmosios Prezidentūros patarėjų ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Sprendimas nepriimamas tol, kol jo vieningai nepalaiko visi Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo nariai.

Jei Bažnyčia eis šiuo įkvėptu keliu, tai jai niekas nesukliudys. Vadovavimas Bažnyčiai ir pranašiškų dovanų naudojimas visuomet priklausys tiems apaštališkiems įgaliotiniams, kurie turi ir naudoja visus kunigystės raktus.¹¹

Conference Center — „Konferencija – tai dvasinio atgimimo laikotarpis, kuomet sustiprėja ir sutvirtėja pažinimas ir liudijimas“

Visuotinėje konferencijoje mus įkvėptai moko pranašai, regėtojai ir apreiškėjai

Apmąstydamas [visuotinės] konferencijos žinias savęs klausiu: kaip galėčiau padėti kitiems paragauti mūsų Dangiškojo Tėvo gerumo ir palaiminimų? Atsakymas toks: reikia sekti tų, kuriuos palaikome kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, bei kitų Visuotinių įgaliotinių mokymais. Tad studijuokime jų žodžius, išsakomus su Dvasios įkvėpimu, ir nuolat jais vadovaukimės. Šioje konferencijoje Viešpats šventiesiems apreiškia savo valią.¹²

Pranašai, regėtojai, apreiškėjai ir kiti Visuotiniai Bažnyčios įgaliotiniai visuotinės konferencijos metu duoda daug įkvėptų patarimų. Šių laikų pranašai mus ragina Bažnyčios žurnalų konferencinių numerių skaitymą padaryti svarbia ir reguliaria asmeninių studijų dalimi. Tokiu būdu visuotinės konferencijos tam tikra prasme tampa savotišku Doktrinos ir Sandorų papildymu arba priedu.¹³

Konferencija – tai dvasinio atgimimo laikotarpis, kuomet sustiprėja ir sutvirtėja pažinimas ir liudijimas, kad Dievas yra gyvas ir kad Jis laimina tuos, kurie yra ištikimi. Tai metas, kuomet pasiryžusiųjų jam tarnauti ir laikytis jo įsakymų širdyse išdeginamas supratimas, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Konferencijų metu mūsų vadovai įkvėptai moko, kaip mums elgtis savo gyvenime; jų metu pabunda mūsų sielos ir mes pasiryžtame būti geresni vyrai ir žmonos, tėvai ir motinos, paklusnesni sūnūs ir dukros, geresni draugai ir kaimynai. […]

Šiandien susirinkę čia [į visuotinę konferenciją] galime teigti įgiję ypatingų, unikalių žinių apie Gelbėtojo Evangeliją. Pirmą kartą apie mus sužinančius žmones labiausiai nustebina mūsų pareiškimas pasauliui, jog mums vadovauja gyvasis Dievo pranašas, kuris iš Viešpaties gauna apreiškimus, su Juo bendrauja ir yra Jo įkvepiamas.¹⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Peržiūrėkite prezidento Hanterio mokymus 1 poskyryje. Kodėl Dievas kiekvienam Evangelijos laikotarpiui yra parūpinęs pranašų? Kokias funkcijas atlieka pranašai? Kaip galėtume vaikams padėti įgyti liudijimą apie pranašus?
Kaip šiais laikais esame laiminami turėdami gyvąjį pranašą? (Žr. 2 poskyrį.) Kodėl svarbu, kad Dievo pranašams iš Jo „be paliovos [plauktų] apreiškimai“?
Kas įrodo, kad gyvename „dvasinės sausros“ laikmečiu? (Žr. 3 poskyrį.) Kokių palaiminimų gavote už tai, kad įsiklausėte į gyvojo pranašo balsą?
Prezidentas Hanteris moko, kad „tik Bažnyčios Prezidentas turi teisę gauti apreiškimus visai Bažnyčiai“ (4 poskyris). Kodėl tai naudinga žinoti? Kodėl naudinga žinoti, kad sekdami pranašu mes „nenuklysime“?
Kuo jūsų gyvenime svarbi visuotinė konferencija? (Žr. 5 poskyrį.) Ar buvote palaiminti kurių nors mokymų per visuotinę konferenciją? Ką galite padaryti, kad visuotinė konferencija jūsų namuose ir gyvenime darytų didesnę įtaką?

Susijusios Raštų nuorodos

Amoso 3:7; Mato 10:41; Luko 1:68–70; Džozefo Smito Vertimas, 2 Petro 1:20–21; Mozijo 8:15–18; DS 1:14–16, 37–38; 21:1, 4–6; 43:2–6; 107:91–92

Patarimas mokytojui

Klasės padedami lentoje užrašykite kelis klausimus, kurie apie šio skyriaus temą galėtų kilti kitų tikėjimų žmonėms. Pakvieskite klasės narius peržvelgti šį skyrių, surasti atsakymus į klausimus ir jais pasidalinti su kitais.