6 skyrius

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas ir Prisikėlimas

„Dėl apmokančios Gelbėtojo aukos ir Prisikėlimo mes pakilsime iš mirties amžinajam gyvenimui.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

1934 m. kovo 20 d. gimė pirmasis Hovardo ir Klaros vaikas. Sūnelį jie pavadino Hovardu Viljamu Hanteriu jaunesniuoju, bet vadino jį paprasčiausiai Biliu. Vasaros metu jie pastebėjo, kad Bilis yra kažkoks apatiškas. Gydytojai jam diagnozavo mažakraujystę. Hovardas du kartus davė kraujo perpylimui, tačiau Bilio sveikata nesitaisė. Išsamesni tyrimai parodė, kad buvo didelė žarnyno problema, dėl kurios Bilis netekdavo daug kraujo. Gydytojai atliko operaciją, kurios metu Hovardas gulėjo šalia sūnelio, kad duotų kraujo, tačiau rezultatai daug vilties neteikė. Po trijų dienų, 1934 m. spalio 11 d., mažasis Bilis tyliai mirė savo lovelėje, prie kurios sėdėjo jo tėveliai. Hovardas rašė: „Naktį išėję iš ligoninės buvome labai susisieloję ir priblokšti.“¹

Per Bilio ir kitų mylimųjų mirtis prezidentą Hanterį palaikė turimas liudijimas apie Gelbėtojo Apmokėjimą ir Prisikėlimą. Jis liudijo: „Mes tvirtai tikime, kad [Apmokėjimas] yra realybė ir kad visame dieviškame išgelbėjimo plane nėra nieko svarbesnio už apmokančią Jėzaus Kristaus auką. Mes tikime, kad išgelbėjimas ateina per Apmokėjimą. Jeigu jo nebūtų, tai visas sukūrimo planas nueitų niekais. […] Jei nebūtų šios apmokančios aukos, tai fizinė mirtis būtų pabaiga. Nebūtų nei Prisikėlimo, nei mūsų dvasinio gyvenimo prasmės. Nebūtų jokios amžinojo gyvenimo vilties.“²

Per balandžio visuotines konferencijas, vykstančias maždaug per Velykas, Prezidentas Hanteris dažnai kalbėdavo apie Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. 1983 m. balandžio visuotinėje konferencijoje jis kalbėjo:

„Šį Velykų metą jaučiu stiprų raginimą liudyti apie Gelbėtojo prisikėlimo realumą. Mano broliai ir seserys, danguje tikrai yra Dievas, kuris jus ir mane myli ir rūpinasi mumis. Mes turime Tėvą Danguje, kuris pasiuntė savo Pirmagimį dvasinį vaiką, savo Vienintelį Pirmagimį kūne, kad jis mums būtų žemiškas pavyzdys, kad jis prisiimtų ant savęs pasaulio nuodėmes ir galiausiai būtų nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes ir prisikeltų. […]

Tikrai nuostabi žinia, kad po mirties dar bus gyvenimas; sugrįžti gyventi su savo Tėvu Danguje mes vėl galime dėl už mus pasiaukojusio Gelbėtojo ir dėl savo pačių atgailavimo ir paklusnumo įsakymams.

Šį šlovingąjį Velykų rytą, kuomet krikščioniškasis pasaulis kelioms akimirkoms atsigręžia į Jėzaus prisikėlimą, parodykime dėkingumą savo Dangiškajam Tėvui už mums parūpintą didįjį išgelbėjimo planą.“³

Tuščias Gelbėtojo kapas „visam pasauliui skelbia: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Luko 24:6)“

Hovardo V. Hanterio mokymai

Apmokėjimas buvo aukščiausias mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Mylimojo Sūnaus Jėzaus Kristaus meilės poelgis

Mūsų Dangiškasis Tėvas buvo iš anksto numatęs, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą iš savo puolusios būsenos bus išpirkti jo vaikai. Mūsų Dangiškasis Tėvas, leidęs savo Viengimiui atlikti apmokančiąją auką, atliko meilės poelgį. O aukščiausias meilės poelgis buvo tai, kad jo mylimasis Sūnus atliko patį Apmokėjimą.

Daug kartų stovėjau Getsemanės sode. Mintyse mąstydavau apie Gelbėtojo kančią ir agoniją – tą agoniją, kurią pajuto, kai mūsų Dangiškasis Tėvas leido jam mūsų protams nesuvokiamu būdu ant savęs paimti visos žmonijos skausmus ir nuodėmes. Mano siela pritvindavo sielvarto pagalvojus apie tą didžiulę auką dėl žmonijos.

Stovėdamas prie Golgotos, kaukolės vietos, mąstydavau apie pažeminimą nukryžiavimu, mūsų Gelbėtoją atvedusiu ne tik prie kūniškos mirties, bet ir prie jo bei visos žmonijos nemirtingumo. Mano siela vėl nurimdavo.

Stovėdamas prie sodo kapo įsivaizduodavau tą šlovingą Prisikėlimo dieną, kuomet Gelbėtojas iš to kapo išėjo gyvas, prisikėlęs ir nemirtingas. Apie tai pagalvojus, mano širdis imdavo plakti iš džiaugsmo.

Dėl šių patyrimų norėdavau mūsų Dangiškajam Tėvui išlieti savo sielą dėkingumu už meilę, kurią jis ir jo Sūnus mums parodė per šią šlovingą apmokančią auką. Čarlzo Geibrielio žodžiais tariant: „Apstulbintas Jėzaus malonės nūnai esu, Jo dieviškos meilės, aukos vardan visų. Per nuodėmes mano patyrė Jis tiek kančių ir mirė ant kryžiaus – suvirpu nuo šių minčių. O kaip puiku, kad šitiek Jam rūpiu, kad kentė, mirė už mane! Kaip nuostabu, kad Jis myli taip mane!“ […]

Mano broliai ir seserys, liudiju jums, kad mūsų Dangiškasis Tėvas į pasaulį atsiuntė savo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų tam, kad padėtų įgyvendinti išgelbėjimo plano veikimą. Apmokėjimas simbolizuoja jo didžią meilę mums.⁴

Gelbėtojas ant Savęs paėmė visas mūsų nuodėmes, negalias, širdgėlas ir skausmus

Jėzus su savo Apaštalais susirinko paminėti Paschos. Tos paskutinės vakarienės metu jie visi priėmė jo įsteigtus sakramento simbolius, o po to nuėjo į Alyvų kalną.

Būdamas ištikimas mokytojo pašaukimui, jis ir toliau kalbėjo apie aukojamą avinėlį. Jis pasakojo jiems apie tai, kad jis bus ištiktas, o jie patys išsisklaidys lyg avys be piemens (žr. Mato 26:31). Jis sakė: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mato 26:32).

Praėjus kelioms valandoms iš jo jau sunkėsi kraujo lašai, jis buvo plakamas tų pačių vadovų, kurie sakėsi vykdę jo paties įstatymą. Galiausiai jis buvo nukryžiuotas tarp vagių. Buvo taip, kaip išpranašavo karalius Benjaminas Mormono Knygoje: „Jis iškęs gundymus ir kūno skausmą, alkį, troškulį ir nuovargį, netgi didesnį, negu žmogus gali iškęsti, nebent myriop; nes štai, kraujas sunksis iš kiekvienos poros – tokia didelė bus jo kančia dėl jo žmonių nelabumo ir bjaurysčių. […]

Jis ateina pas savuosius, kad išgelbėjimas ateitų žmonių vaikams …; ir netgi po viso to jie laikys jį žmogumi ir sakys, kad jis velnio apsėstas, ir nuplaks jį, ir nukryžiuos“ (Mozijo 3:7, 9).

Esame skolingi pranašui Almai, supažindinusiam mus su jo kančių mastais: „Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.

Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:11–12).

Tik pagalvokite apie tai! Kai jo kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paskubomis patalpintas į pasiskolintą kapą, jis, tyrasis Dievo Sūnus, ant savęs jau buvo pasiėmęs ne tik kiekvieno atgailaujančio žmogaus sielos nuodėmes ir pagundas, bet ir visas įvairias mūsų ligas, širdgėlas ir skausmus. Visus tuos suspaudimus jis kentėjo lygiai taip pat, kaip ir mes juos kenčiame kūne. Jis visus juos iškentėjo. Jis tai padarė tam, kad ištobulintų savo gailestingumą ir gebėjimą pakylėti mus virš bet kokio žemiško išbandymo.⁵

Mes sugebame neteisingai pasirinkti, netgi blogai pasirinkti arba žalingai pasirinkti. Kartais mes net taip ir padarome, tačiau būtent tada visa savo jėga ir šlove pasireiškia Jėzaus Kristaus misija ir gailestingumas. […] Jis tarpininkaudamas atlieka mūsų blogų pasirinkimų apmokėjimą. Jis yra mūsų užtarėjas pas Tėvą ir yra avansu apmokėjęs tas kaltes ir kvailystes, kurias dažnai padarome naudodamiesi valios laisve. Kad galėtume pilnai pasinaudoti šiuo Atpirkimu, mes turime priimti jo dovaną, atgailauti už tas klaidas ir sekti jo įsakymais. Šis pasiūlymas galioja visada; šis kelias atviras visada. Visuomet, net pačią tamsiausią valandą ir padarę pražūtingiausias klaidas, galime pažvelgti į Dievo Sūnų ir toliau gyventi.⁶

Jėzus Kristus pakilo iš kapo ir tapo pirmuoju prisikėlimo vaisiumi

Kartu su manimi sugrįžkime į tas paskutines scenas Šventojoje žemėje. Artinosi mūsų Viešpaties žemiškojo gyvenimo pabaiga. Jis gydė ligonius, kėlė numirusiuosius ir aiškino Raštus, tarp jų ir tuos, kuriuose parašyta apie jo paties mirtį ir prisikėlimą. Savo mokiniams jis pasakė:

„Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti,

atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“ (Mato 20:18–19). […]

Auštant trečiai dienai, Marija Magdalietė ir „kita Marija“ atėjo prie kapo, kuriame buvo paguldytas jo negyvas kūnas [Mato 28:1; taip pat žr. Morkaus 16:1; Luko 24:10]. Truputį anksčiau vyriausieji kunigai ir fariziejai buvo nuėję pas Pilotą ir įtikino jį prie to kapo įėjimo pastatyti sargybą, „kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: „Jis prisikėlė iš numirusių“ (Mato 27:64). Tačiau du galingi angelai nuo kapo angos nurideno akmenį, o ten stovėję sargai, tai pamatę, išsilakstė siaubo apimti.

Atėjusios prie kapo, tos moterys jį rado atidarytą ir tuščią. Likę angelai joms pranešė pačią nuostabiausią žmogaus ausiai žinią: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mato 28:6).⁷

Jokia krikščioniškojo kanono doktrina nėra tokia svarbi visai žmonijai, kaip doktrina apie Dievo Sūnaus prisikėlimą. Jo dėka tapo įmanomas visų kada nors šiame pasaulyje gyvenusių ar dar gyvensiančių vyrų, moterų ir vaikų prisikėlimas.

Kad ir kokią didelę reikšmę savo doktrinoje teiktume prisikėlimui, turbūt daugelis iš mūsų dar ne visai aiškiai matome viso to dvasinę svarbą ir amžinąjį didingumą. Jei tai matytume, tai žavėtumėmės šiuo grožiu, kaip tai darė Nefio brolis Jokūbas, ir pašiurptume pagalvoję apie tai, kas būtų buvę, jei nebūtume gavę šios dovanos. Jokūbas rašė:

„O Dievo išmintis, jo gailestingumas ir malonė! Nes štai, jei kūnas daugiau nebeprisikeltų, mūsų dvasios taptų pajungtos tam angelui, kuris nupuolė iš Amžinojo Dievo akivaizdos ir tapo velniu, kad daugiau nebepakiltų“ (2 Nefio 9:8).

Prisikėlimas, be abejo, yra kiekvieno krikščionio tikėjimo šerdis; tai pats didingiausias stebuklas, atliktas pasaulio Gelbėtojo. Be jo mes tikrai būtume praradę bet kokią viltį. Leiskite pasinaudoti Pauliaus žodžiais: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, … tai tuščias mūsų skelbimas, … mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų. […] O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Korintiečiams 15:13–15, 17).⁸

Jei nebūtų Prisikėlimo, tai Jėzaus Kristaus Evangelija tebūtų išmintingų posakių ir tariamai nepaaiškinamų stebuklų litanija. Tie posakiai ir stebuklai galiausiai neturėtų jokios pergalingos prasmės. Ne, ši didžiausia pergalė yra didžiausias stebuklas: pirmą kartą žmonijos istorijoje tas, kuris buvo miręs, pats save prikėlė gyvenimui nemirtingume. Jis tikrai buvo Dievo Sūnus, mūsų nemirtingojo Tėvo Danguje Sūnus, o jo pergalė prieš fizinę ir dvasinę mirtis yra toji geroji naujiena, apie kurią turėtų kalbėti kiekvieno krikščionio liežuvis.

O amžinoji tiesa yra tai, kad Jėzus Kristus pakilo iš kapo ir tapo pirmuoju prisikėlimo vaisiumi. (Žr. 1 Kor 15:23.) Šio nuostabaus nutikimo liudininkais abejoti negalima.

Tarp išrinktų liudininkų yra ir Viešpaties Apaštalai. Juk pats šventosios apaštalystės pašaukimas yra liudyti pasauliui apie Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą. Džozefas Smitas sakė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to“ (History of the Church, 3:30). […]

Mokydamas savo Apaštalus Kristus informavo, „jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Morkaus 8:31). Taip ir buvo. Jis buvo nukryžiuotas ir paguldytas į kapą. Trečią dieną naujam gyvenimui tikrai prisikėlė visos žmonijos Gelbėtojas ir pirmasis Prisikėlimo vaisius. Dėl šios apmokančios aukos visi žmonės bus išgelbėti iš kapo, ir visi vėl gyvens. Apie tai visada liudijo Apaštalai, ir kartu apie tai liudiju aš.⁹

Christ and Mary Magdalene — Netrukus po Savo prisikėlimo Jėzus Kristus pasirodė Marijai Magdalietei (žr. Jono 20:1–18)

Prisikėlęs Jėzus daug kam pasirodė

Po prisikėlimo Viešpats daug kam pasirodė. Jis rodė jiems savo penkias ypatingas žaizdas. Jis su jais vaikščiojo, kalbėjosi ir valgė, lyg nenorėdamas palikti jokių abejonių dėl to, kad prisikėlęs kūnas tikrai yra apčiuopiamas, sudarytas iš mėsos ir kaulų. Vėliau jis tarnavo tarp nefitų, kuriems įsakė: „Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną ir taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš -- Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes.

Ir … minia priėjo ir įkišo rankas į jo šoną, ir lietė vinių žymes jo rankose ir kojose; ir jie tai darė, prieidami po vieną, kol visi priėjo ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo, kad tai tikrai jis, apie kurį pranašai rašė, jog ateisiąs“ (3 Nefio 11:14–15).

Visų visur esančių vyrų ir moterų pareiga bei džiaugsmas yra „ieškoti šito Jėzaus, apie kurį rašė pranašai ir apaštalai“ (Etero 12:41), ir įgyti dvasinį liudijimą apie jo dieviškumą. Liudyti apie Tėvą ir jo prisikėlusį Sūnų yra visų nuolankiai ieškančių ir įsiklausančių į Šventosios Dvasios balsą teisė ir pareiga.¹⁰

Gyvąjį prisikėlusį [Jėzų] mačiusių liudijimai niekada nebuvo paneigti. Jis pasirodė bent dešimt ar vienuolika kartų: Marijai Magdalietei ir kitai moteriai sode, dviem mokiniams kelyje į Emausą, Petrui Jeruzalėje, apaštalams be Tomo, paskui su Tomu, apaštalams prie Galilėjos jūros, 500 brolių ant kalno, Viešpaties broliui Jokūbui bei apaštalams pakilimo dangun metu.¹¹

Kadangi esu pašauktas ir įšventintas liudyti pasauliui apie Jėzaus Kristaus vardą, tai šį Velykų metą liudiju, kad jis yra gyvas. Jis turi pašlovintą, nemirtingą kūną iš mėsos ir kaulų. Jis yra Tėvo Viengimis Sūnus kūne. Jis yra Gelbėtojas, pasaulio šviesa ir gyvybė. Po nukryžiavimo ir mirties jis, kaip prisikėlusi asmenybė, pasirodė Marijai, Petrui, Pauliui ir daugybei kitų. Jis pasirodė nefitams. Šiame mūsų Evangelijos laikotarpyje Jis pasirodė jaunajam pranašui Džozefui Smitui bei daugeliui kitų.¹²

Mes prisikelsime iš mirties ir turėsime nesibaigiantį gyvenimą

Velykos – tai visiems žmonėms duotos nemokamos nemirtingumo dovanos šventė, gyvybės sugrąžinimo ir visų žaizdų išgydimo šventė. Nors pagal amžinąjį augimo ir tobulėjimo planą mirti turėsime visi, tačiau visus mus turėtų guosti toks psalmininko pareiškimas: „Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra“ (Ps 30:5).

Jobas uždavė klausimą, kurį drąsiai būtų galima tituluoti neblėstančiu klausimu: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Jobo 14:14.) Iš neatmenamų iki pat šių laikų aidi toks Kristaus atsakymas: „… nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jono 14:19).¹³

Mirties metu dvasia atsiskiria nuo kūno. Prisikėlimo metu dvasia vėl susijungs su kūnu, ir kūnas taps dvasiniu kūnu, sudarytu iš mėsos ir kaulų, tačiau gyvybę jam teiks dvasia, o ne kraujas. Tokiu būdu po prisikėlimo mūsų kūnai, atgaivinti dvasia, taps nemirtingi ir niekada nemirs. Būtent apie tai ir kalbėjo Paulius: „Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio“, „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“ [žr. 1 Korintiečiams 15:44, 50]. Juslinis kūnas yra sudarytas iš mėsos ir kraujo, bet atgaivintas dvasios (o ne kraujo) jis galės įeiti į karalystę. […]

Esu įsitikinęs, kad Dievas yra gyvas ir kad Jėzus yra Kristus. Kaip Paulius prieš daugybę metų tą Velykų metą liudijo Korinto šventiesiems, taip ir aš prisidedu savo liudijimu, kad dėl Gelbėtojo apmokančios aukos ir prisikėlimo mes pakilsime iš mirties ir turėsime nesibaigiantį gyvenimą. Mintyse įsivaizduoju, kad jis ištiesia rankas į visus klausančius:

„… Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.

Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jono 11:25–26).¹⁴

Su Kristaus prisikėlimu gavome nemirtingumo ir galimybės įgyti amžinąjį gyvenimą palaiminimą. Jo tuščias kapas visam pasauliui skelbia: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Luko 24:6.) Šiuose žodžiuose sudėta tiek vilties, patikinimo ir tikėjimo, kad viso to užteks mus palaikyti iššūkių ir kartais širdgėlos kupiname gyvenime.¹⁵

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip Apmokėjimas parodo Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilę mums? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip galime parodyti dėkingumą už šią meilės dovaną? (Žr. DS 42:29.)
Peržiūrėdami 2 poskyrį suraskite, kokiais būdais mus laimina Apmokėjimas. Kaip prezidento Hanterio mokymai ir Raštų naudojimas didina mūsų suvokimą apie Apmokėjimą? Kokie patyrimai sustiprino jūsų liudijimą apie Apmokėjimą? Kaip Apmokėjimo galia gali jus pastiprinti išbandymų metu?
Kokį įspūdį jums palieka prezidento Hanterio mokymų apie Prisikėlimą studijavimas? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip galėtume būti dėkingesni už Prisikėlimo reikšmingumą?
Peržiūrėkite 4 poskyrį, kuriame prezidentas Hanteris vardija daugybę Jėzaus Kristaus Prisikėlimo liudininkų. Kuo reikšmingi šių liudininkų liudijimai?
Atkreipkite dėmesį į prezidento Hanterio mokymą, jog Prisikėlimas mums teikia „tiek vilties, patikinimo ir tikėjimo, kad viso to užteks palaikyti mus iššūkių ir kartais širdgėlos kupiname gyvenime“ (5 poskyris). Kokios vilties ir paguodos jums teikia Prisikėlimas? Kaip liudijimas apie Prisikėlimą praturtino jūsų gyvenimą?

Susijusios Raštų nuorodos

Jono 10:17–18; 2 Nefio 2:6–9, 22–27; 9:19–25; 3 Nefio 27:13–16; DS 18:10–16; 19:15–20; Mozės 6:59–60

Patarimas studijuojantiems

„Planuokite studijuoti taip, kad ugdytumėte savo tikėjimą Gelbėtoju“ (Skelbti Mano Evangeliją [2004], p. 22). Pavyzdžiui, studijuodami galite savęs paklausti: „Kaip šie mokymai galėtų man padėti labiau suprasti Jėzaus Kristaus Apmokėjimą? Kaip šie mokymai galėtų man padėti tapti panašesniam į Gelbėtoją?“