23 skyrius
„Ne mažiau naudingi“
„Dauguma mūsų būsime tylūs, mus mažai kas pažinos, ir savo darbą atliksime be fanfarų. Tiems, kurie mano, kad dėl to jausis […] nereikšmingi, sakau, kad esate „ne mažiau naudingi“ nei patys įspūdingiausi jūsų bendradarbiai.“
Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo
Prezidentas Hovardas V. Hanteris buvo žinomas ne tik dėl to, kad buvo pasišventęs vadovas ir mylimas pranašas, bet ir dėl savo tylios tarnystės. Jis žinojo, kad svarbi yra pati tarnystė, o ne tai, ar bus už ją įvertintas. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Kvorumo kartą apie jį pasakė: „Prezidentas Hovardas V. Hanteris yra nuolankus žmogus. […] Tai tas pats kuklus žmogus, kuris man pabudus po vienos kartu su juo išvykoje į Egiptą praleistos išvarginusios ir dulkėtos dienos tyliai blizgino mano batus, vildamasis tai užbaigti niekieno nepastebėtas“.1
Prezidentas Tomas S. Monsonas pirmą kartą pastebėjo nuolankų Prezidento Hanterio tarnavimo būdą Kalifornijos Los Andželo šventyklos pašventinime 1956 metais, likus keliems metams iki jų abiejų pašaukimo į Apaštalus. Jis prisiminė:
„Su Prezidentu Hanteriu susipažinau jam tarnaujant Kalifornijos Pasadinos kuolo prezidentu. Jis tuomet buvo atsakingas už (Kalifornijos) Los Andželo šventyklos pašventinimo vietinius koordinavimo reikalus. Man teko privilegija spausdinti bilietus. Jo užduotis buvo milžiniška. Aš temačiau tik su bilietais susijusią dalį. Bilietai turėjo būti pažymėti skirtingomis spalvomis, įmantriai surūšiuoti ir sunumeruoti man dar nematytu metodiškumu. Visus nuopelnus jis dosniai priskyrė kitiems, bandydamas užtikrinti, kad jo vardas nebūtų plačiai minimas, nors būtent jis buvo visų šių didžiulių darbų varomoji jėga.“2
Vyresnysis Džeimsas E. Faustas iš Dvylikos Kvorumo dar pastebėjo: „Jam visai nereikėdavo pagyrų. Turėdamas tiek išminties, jis galėdavo tiesiog sėdėti tarp brolių ir beveik nieko nepasakyti. Jis būdavo visiškai ramus.“3
Prezidentas Hanteris suprato, kad kiekvienas tarnystės darbas yra svarbus Dievo akyse – kad ir koks neįvertintas ar nematomas jis būtų. Likus kelioms savaitėms iki Prezidento Hanterio mirties, vienas draugas paklausė: „Brangus Prezidente, kuri pareiga ar pašaukimas yra labiausiai išaukštinta – būti brangiu ir patikimu draugu, ar būti Dievo pranašu?“ Išgirdęs tokį klausimą, „Prezidentas tyliai pamąstė, rodės lyg kelias minutes; tada, lėtai suimdamas savo draugo ranką, atsisuko į jį ir su ašara, riedančia jo netvirtu skruostu, atsakė: „Jie abu yra šventi pasitikėjimo pašaukimai.“4
Gyvenimą keičiančią tarnystę daugumą atlieka „be rampos šviesų, be pasaulio dėmesio“
Hovardo V. Hanterio mokymai
1
Tyliai ir nematomai tarnaujantieji yra „ne mažiau naudingi“, nei pelnantieji pasaulinį pripažinimą
Apie jaunąjį ir narsųjį kapitoną Moronį yra pasakyta: „Jeigu visi žmonės, kurie buvo ir yra, ir bet kada bus, būtų kaip Moronis, štai, pačios pragaro jėgos būtų amžinai sudrebintos; taip, velnias niekuomet neturėtų galios žmonių vaikų širdims“ (Almos 48:17).
Koks komplimentas žymiam ir galingam žmogui! Negaliu net įsivaizduoti geresnių pagyrimo žodžių vieno žmogaus kitam žmogui. Po dviejų eilučių yra parašyta apie Helamaną ir jo brolius, atlikusius mažiau matomą vaidmenį nei Moronis: „Dabar štai Helamanas ir jo broliai buvo ne mažiau naudingi žmonėms negu Moronis“ (Almos 48:19).
Kitaip tariant, nors Helamanas nebuvo toks žymus arba išsiskiriantis kaip Moronis, tačiau jis buvo naudingas; tai yra jis buvo naudingas kaip Moronis.
Akivaizdu, kad mums būtų labai naudinga pastudijuoti kapitono Moronio gyvenimą. Jis yra tikėjimo, tarnavimo, pasišventimo, atsidavimo ir daugybės kitų dieviškų savybių pavyzdys. Tačiau pasirinkau kalbėti ne apie šį nuostabų žmogų, o apie tuos, kurių nepasiekia rampų šviesa, kurie nepelno pasaulio pripažinimo, tačiau yra „ne mažiau naudingi“, kaip parašyta Raštuose.
Ne visi būsime kaip Moronis, kasdien sulaukiantys audringų plojimų iš savo bendradarbių. Dauguma mūsų būsime tylūs, mus mažai kas pažinos, ir savo darbą atliksime be fanfarų. Tiems, kuriems tokia [mintis] atrodo vieniša, gąsdinanti arba tiesiog nereikšminga, sakau, kad esate „ne mažiau naudingi“ nei patys įspūdingiausi jūsų bendradarbiai. Jūs taip pat esate Dievo armijos dalis.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie didžiulę tarnystę, kurią tyliai ir anonimiškai atlieka motina arba tėvas vertuose pastarųjų dienų šventųjų namuose. Pagalvokite apie Evangelijos pagrindų mokytojus, Pradinukų organizacijos muzikos mokytojus, skautų vadovus, Paramos bendrijos lankančias mokytojas – visus, kurie tarnauja ir laimina milijonus, tačiau jų vardų niekada viešai nepagerbsime ir neišvysime visuotinėje žiniasklaidoje.
Dešimtys tūkstančių nepastebimų žmonių kiekvieną dieną suteikia mums galimybių ir laimę. Kaip moko Raštai, jie yra „ne mažiau naudingi“ nei tie, kurių vardai skelbiami laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.
Per dažnai istorijoje iškeliamas į šviesą ir suteikiamas dėmesys vienam, o ne daugeliui. Iš bendraamžių rato yra dažnai išskiriami asmenys ir iškeliami kaip didvyriai. Pripažįstu, kad toks dėmesys yra vienas iš būdų išreikšti tai, kas žmonėms patinka, ar tai, ką jie vertina. Tačiau kartais toks dėmesys yra nepelnytas arba net išaukštinantis nederamas vertybes.
Turime išmintingai rinktis savo didvyrius ir pavyzdžius ir tuo pačiu metu dėkoti tiems draugų ir piliečių legionams, kurie nėra tokie žymūs, tačiau yra „ne mažiau naudingi“ nei Moronis mūsų gyvenime.5
2
Raštuose pasakojama, kad daug šešėlyje tarnavusių žmonių nuveikė daug svarbių dalykų
Galbūt galėtume kartu pakalbėti apie kelis įdomius žmones iš Raštų, kurie negavo rampos šviesų dėmesio, bet, žvelgiant pro ilgą istorijos objektyvą, atrodo tikri didvyriai.
Dauguma skaitančių pasakojimą apie didįjį pranašą Nefį beveik visiškai nepastebi kito narsaus Lehio sūnaus, vardu Samas. Nefis yra vienas žymiausių asmenų visoje Mormono Knygoje. O Samas? Samo vardas joje paminėtas tik dešimt kartų. Lehis, patardamas ir laimindamas savo ainiją, Samui tarė:
„Palaimintas esi tu ir tavo sėkla; nes tu paveldėsi žemę kaip tavo brolis Nefis. Ir tavo sėkla bus skaičiuojama su jo sėkla; ir tu būsi lygiai kaip tavo brolis, ir tavo sėkla lygiai kaip jo sėkla; ir tu būsi palaimintas per visas savo dienas“ (2 Nef 4:11).
Pagrindinis Samo vaidmuo buvo palaikyti ir padėti savo labiau pripažintam jaunesniajam broliui, tačiau galiausiai jis gavo tuos pačius palaiminimus, kurie buvo pažadėti Nefiui ir jo ainijai. Ištikimasis Samas gavo viską, kas buvo pažadėta Nefiui, tačiau apie Samo tarnystę ir jo indėlį mes žinome labai nedaug. Žvelgiant iš dabartinio mūsų gyvenimo perspektyvos, jis buvo beveik nežinomas asmuo, tačiau amžinybės analuose jis užrašytas kaip triumfuojantis vadovas ir nugalėtojas.
Daugelis prisideda neapdainuotais būdais. Keliaudamas su Nefio šeima Izmaelis turėjo daug ką paaukoti, iškentėti „daug suspaudimų, alkį, troškulį bei nuovargį“ (1 Nef 16:35). O visų šių suspaudimų metu jis pražuvo tyruose. Tik nedaugelis iš mūsų tegalime įsivaizduoti tokio žmogaus aukojimąsi tais primityviais laikais ir sąlygomis. Jei mes būtume labiau nuovokūs ir supratingesni, galbūt ir imtume gedėti, kaip gedėjo jo dukros tyruose, dėl to, ką šis vyras davė – ir ko išsižadėjo! – kad galėtume šiandien turėti Mormono Knygą.
Mormono Knygoje yra legionai vardų ir prisiminimų apie tokius vyrus ir moteris, kurie buvo „ne mažiau naudingi“. Tiek motina Sarija, tiek lamanitų karalienės tarnaitė Abišė – abi padarė kažką, ko nepastebėjo žmonių akys, tačiau pastebėjo Dievo akys.
Apie Mozijo, Zarahemlos žemės karaliaus ir žymiojo karaliaus Benjamino tėvo, gyvenimą Raštuose parašyta tik dvylika eilučių. Tačiau jo tarnystė žmonėms buvo nepakeičiama. Žmonėms jis vadovavo „gausiais pamokslavimais ir pranašavimais“ ir nuolat „[mokydamas] Dievo žodžiu“ (Omnio 1:13). Limhis, Amulekas ir Pahoranas, paskiausias kurių turėjo kilnią dvasią ir nepasmerkė jį nepelnytai apkaltinusių – yra dar keli pavyzdžiai žmonių, kurie nesavanaudiškai tarnavo kitų žmonių rampos šviesos šešėlyje.
Karys Teankumas, atidavęs savo gyvybę; vyriausiasis teisėjas Lachonijus, Gadiantonų sukeltų sunkumų metu mokęs žmones atgailauti; arba beveik nepaminėti misionieriai Omneras ir Himnis – visi jie buvo „ne mažiau naudingi“ nei jų porininkai, tačiau jiems Raštuose yra skirta labai nedaug dėmesio.
Nedaug težinome apie Šibloną, ištikimąjį Almos sūnų, kurio istorija yra įgrūsta tarp būsimo vadovo Helamano ir prasižengėlio Koriantono istorijų; tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jis yra apibūdinamas kaip „teisus vyras, [kuris] teisiai vaikščiojo priešais Dievą“ (Almos 63:2). Helamano knygoje minimas didysis pranašas Nefis turėjo brolį Lehį, kuris, rodos, paminimas tik prabėgomis, tačiau apibūdinamas kaip „nė kiek [neatsilikęs] nuo [Nefio] teisumo dalykais“ [Helamano 11:19; taip pat žr. 18 eil.].6
Abišei (kairėje) palietus lamanitų karalienės ranką, toji pakilo nuo žemės (žr. Almos 19:15–29)
3
Nors nebūsime gerai žinomi, tačiau karalystėje galime atlikti didelę tarnystę
Šiame Evangelijos laikotarpyje taip pat yra pavyzdžių apie gerai tarnavusius asmenis. Oliveris Greindžeris buvo tylus, paslaugus asmuo šiomis paskutiniosiomis dienomis, apie kurį Viešpats prisiminė 117-ame Doktrinos ir Sandorų skyriuje. Oliverio vardas daugumai nėra pažįstamas, tad leisiu sau supažindinti jus su šiuo ankstyvųjų dienų stipruoliu.
Oliveris Greindžeris buvo vienuolika metų vyresnis už Džozefą Smitą ir, kaip ir Pranašas, buvo iš šiaurinės Niujorko valstijos dalies. Būdamas trisdešimt trejų metų Oliveris dėl nuožmaus šalčio ir dėl neapsisaugojimo nuo jo prarado didžiąją savo regėjimo dalį. Tačiau, nepaisydamas savo riboto regėjimo, jis atitarnavo tris nuolatines misijas. Jis taip pat statė Kritlando šventyklą ir tarnavo Kirtlando Aukštojoje taryboje.
Kai dauguma šventųjų buvo išvyti iš Kirtlando Ohajuje, Bažnyčia paliko kelias neapmokėtas skolas. Oliveris buvo išrinktas Džozefo Smito ir Pirmosios Prezidentūros atstovu, kuris turėjo sugrįžti į Kirtlandą ir sutvarkyti Bažnyčios reikalus. Apie šią užduotį Doktrinoje ir Sandorose rašoma: „Todėl tegul jis uoliai kovoja dėl mano Bažnyčios Pirmosios Prezidentūros išpirkimo, – sako Viešpats“ (DS 117:13).
Tai jis atliko su tokiu kreditorių pasitenkinimu, kad vienas jų parašė: „Oliveris Greindžeris taip sutvarkė neužbaigtus į Far Vestą išsikėlusių žmonių reikalus ir išpirko jų užstatus, taip išlaikydamas jų dorą vardą, kad yra tikrai vertas pagyrimo ir pelnė mano aukščiausios pagarbos bei kiekvieno dėkingo atsiminimo“ (Horace Kingsbury, cituota Joseph Smith, History of the Church, 3:174).
Oliveriui būnant Kirtlande, kai kurie žmonės, įskaitant buvusius Bažnyčios narius, stengėsi diskredituoti Pirmąją Prezidentūrą ir melagingais kaltinimais suteršti jos gerą vardą. Oliveris Greindžeris savo ištikima tarnyste tikrąja to žodžio prasme „išpirko Pirmąją Prezidentūrą“. […] Apie Oliverį Greindžerį Viešpats pasakė: „Jo vardas bus minimas kaip šventas iš kartos į kartą, per amžių amžius“ (DS 117:12). „Aš iškelsiu savo tarną Oliverį ir duosiu jam didį vardą žemėje ir tarp savo liaudies dėl jo doros sielos“ (History of the Church, 3:350).
Nors Kirtlando rajone buvo likę nedaug šventųjų ir dar mažiau šventųjų draugų, 1841 metais mirus Oliveriui Greindžeriui, į jo laidotuvės susirinko būriai žmonių iš kaimyninių miestų.
Nors šiandien Oliveris Greindžeris nėra gerai žinomas, kaip kiti ankstyvieji Bažnyčios vadovai, tačiau jis vis tiek buvo didis ir svarbus vyras dėl karalystėje atliktos tarnystės. Ir nors jo vardą teatmins tik Viešpats, vis tiek tai jam pakankamas palaiminimas – arba bet kuriam iš mūsų.7
4
Nefis parodė pavyzdį, kaip Dievą laikyti savo stiprybės ir palaimų šaltiniu
Manau, kad turime žinoti, koks dvasinis pavojus kyla tiems, kurie neteisingai supranta, ką reiškia nuolat būti dėmesio centre. Jie gali imti geisti išgarsėti ir užmiršti atliekamos tarnystės svarbą.
Mes negalime sau leisti susikoncentruoti į trumpalaikę populiarumo šviesą ar šią patrauklią šviesą iškeisti į tikrąjį, tačiau dažnai anonimišką darbą, pritraukiantį Dievo, o ne vakaro žinių dėmesį. Iš tikrųjų, aplodismentai ir dėmesys gali tapti Achilo kulnu net patiems mūsų talentingiausiems.
Jeigu jūsų gyvenime sušvis populiarumo rampos šviesa, jums būtų gerai pasekti pavyzdžiais tų Raštuose minimų žmonių, kurie irgi tapo žymūs. Nefis yra vienas iš tokių didžių pavyzdžių. Po viso to, ką su šeima keliaudamas per tyrus padarė, jis vis dar galvojo apie tai, kas yra svarbiausia. Jis sakė:
„Ir kada aš noriu džiaugtis, mano širdis dejuoja dėl mano nuodėmių; tačiau aš žinau, kuo pasitikėjau.
Mano Dievas buvo mano ramstis; jis vedė mane per mano suspaudimus tyruose; ir jis išsaugojo mane ant didžiosios gelmės vandenų.
Jis tiek pripildė mane savo meilės, kad ji degina mano kūną.
Jis pergalėjo mano priešus, priversdamas juos drebėti priešais mane“ (2 Nef 4:19–22).
Rampos šviesa Nefio niekada neapakino taip, kad jis nebematytų savo stiprybės ir palaiminimų šaltinio.8
5
Jei suprasime, kodėl tarnaujame, nebesijaudinsime dėl to, kur tarnaujame
Dėmesio ir matomumo laikais mums gali būti naudinga atsakyti į klausimą: kodėl mes tarnaujame? Jei suprasime kodėl, tai mums nerūpės, kur tarnaujame.
Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis šio gyvybiškai svarbaus principo mokė savo gyvenimu. 1951 m., po Prezidento Džordžo Alberto Smito mirties, balandžio visuotinėje konferencijoje Prezidentas Deividas O. Makėjus buvo palaikytas kaip Bažnyčios prezidentas. Iki tol Prezidentas Klarkas tarnavo Pirmuoju Prezidento Heberio Dž. Granto patarėju, o paskui Prezidento Džordžo Alberto Smito patarėju. Prezidentas Makėjus buvo Antruoju šių dviejų vyrų patarėju.
Per paskutinę konferencijos sesiją, kurios metu buvo tvarkomi Bažnyčios reikalai, brolis Styvenas L. Ričardsas buvo pašauktas į Pirmąją Prezidentūrą ir palaikytas kaip Pirmasis patarėjas. Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaunesnysis tuomet buvo palaikytas kaip Antrasis patarėjas. Po Bažnyčios pareigūnų palaikymo Prezidentas Makėjus paaiškino, kodėl jis patarėjus pasirinko tokia tvarka. Jis sakė:
„Jaučiau, kad vienas pagalbinis principas tokiam pasirinkimui būtų vadovautis vyresnumu [Dvylikos] Taryboje. Šie du vyrai toje pirmininkaujančioje Bažnyčios organizacijoje sėdėjo savo vietose ir jaučiau, kad būtų protinga vyresnumą tęsti naujajame Pirmosios Prezidentūros kvorume“ (Iš Conference Report, 9 April 1951, p. 151).
Prezidento Klarko buvo paprašyta pasisakyti po Prezidento Makėjaus. Apie visa tai jis nedaug kalbėjo, bet pamokė galingos pamokos: „Viešpaties tarnystėje svarbu, ne kur tarnauji, o kaip tarnauji. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje žmogus užima tą vietą, į kurią yra deramai pašaukiamas ir kurios jis nei siekia, nei atsisako. Pasižadu Prezidentui Makėjui ir Prezidentui Ričardsui tarnauti visu lojaliu atsidavimu ir man paskiriamas užduotis atlikti visa savo stiprybe ir gebėjimais, tiek, kiek jie leis man jas vykdyti, koks netinkamas besijausčiau.“ (Ten pat, p. 154.)
Prezidento Klarko pamoka kitokiu būdu yra išreikšta šiose daug kartų skambėjusiose Medės Magvair eilėse:
„Tėve, kur šiandien darbuotis man?
Meilė mano liejasi šiltai ir laisvai.“
Tada parodė Jis į mažytį taškelį
Ir tarė: „Prižiūrėk jį už mane.“
Skubiau atsakiau: „O ne, tik ne tai!
Kodėl? Juk niekas niekada nepamatys,
Kad ir kaip gerai jį prižiūrėčiau;
Tik ne tą mažytį tašką man duok.“
Jis man atsakė, ne griežtai,
o pakankamai švelniai:
„O, mažoji, paieškok savoj širdy atsakymo:
Dirbi dėl jų, ar dėl manęs?
Nazaretas buvo maža vieta,
Tokia buvo ir Galilėja.“
[Žr. Best-Loved Poems of the LDS People, comp. Jack M. Lyon and others (1996), 152.]
Karalius Benjaminas pareiškė: „Štai, sakau jums, kad sakydamas, jog praleidau savo dienas tarnaudamas jums, aš nenoriu pasigirti, nes iš tikrųjų tik tarnavau Dievui. Ir štai, sakau jums tai, kad pasimokytumėte išminties; kad pasimokytumėte, jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“ (Mozijo 2:16–17)9.
„Gyvenime būname laimingiausi ir mums labiausiai sekasi“ tuomet, kai „į savo pomėgius įtraukiame pagalbą kitiems ir padedame jiems rasti kelią“
6
Tarnauti turime ištikimai ir tyliai, sergėdamiesi pagyrų iš kitų
Gyvenime yra laimingiausi ir geriausiai sekasi tiems, kurie į savo pomėgius įtraukia pagalbą kitiems ir padeda jiems rasti kelią.
Geležinkelio ženklas perėjoje, įspėjantis mus sustoti, apsižvalgyti ir įsiklausyti, gali būti mūsų vedliu. Sustokime, kai skubame per gyvenimą. Apsižvalgykime ir paieškokime, kokių draugiškų, dėmesingų ir paslaugių dalykų galėtume padaryti, kokius nedidelius žmogiškus poreikius galėtume patenkinti. Įsiklausykite į kitus ir sužinokite apie jų viltis ir problemas, taip, kad mažais dalykais galėtumėte prisidėti prie jų sėkmės ir laimės.10
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas pasakė […]: „Tarnystė, panaši į Kristaus, išaukština. […] Viešpats pažadėjo, kad tie, kas praranda savo gyvybę tarnaudami kitiems, atras save. Pranašas Džozefas Smitas sakė mums, kad siekdami įgyvendinti Viešpaties tikslus, turime „išeikvoti savo gyvenimus“ (DS 123:13).“ (Ensign, Nov. 1989, pp. 5–6.)
Jei jaučiate, kad jūsų darbų gausa nepadaro jūsų labai žymių, nenusiminkite. Dauguma pačių geriausių kada nors gyvenusių žmonių irgi nebuvo labai žymūs. Tarnaukite ir aukite – ištikimai ir tyliai. Sergėkitės pagyrų iš kitų. Kalno pamoksle Jėzus pasakė:
„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.
Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.
Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,
kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6:1–4).
Tad tegul taip jums visada atlygina mūsų Tėvas Danguje.11
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Ką Prezidentas Hanteris bando padėti mums suprasti, akcentuodamas, jog Helamanas ir jo broliai buvo „ne mažiau naudingi“ nei kapitonas Moronis? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip šis supratimas gali padėti jums?
-
Ko mus galėtų pamokyti 2 poskyryje pateikti pavyzdžiai iš Raštų? Kaip šie pavyzdžiai galėtų paveikti mūsų pačių jausmus tarnaujant? Kaip buvote palaiminti tų, kurie tarnavo tyliais, neapdainuotais būdais?
-
Ko galime pasimokyti iš Prezidento Hanterio pasakojimo apie Oliverį Greindžerį? (Žr. 3 poskyrį.) Kodėl mums nereikia rūpintis dėl pripažinimo tarnaujant?
-
Kuo „populiarumo rampos šviesa“ arba išgarsėjimas gali būti pavojingas? (Žr. 4 poskyrį.) Ko Nefio pavyzdys gali jus pamokyti apie neatsitraukimą nuo to, „kas yra svarbiausia“?
-
Peržiūrėkite pasakojimą apie Prezidentą Dž. Rubeną Klarką jaunesnįjį 5 poskyryje. Kokį įspūdį jums daro Prezidento Klarko požiūris ir žodžiai? Pagalvokite, kaip atsakytumėte į klausimą „Kodėl aš tarnauju?“ Kaip galėtume išsiugdyti tokį požiūrį, kad labiausiai stengtumėmės nepriklausomai nuo to, kur tarnaujame?
-
6 poskyryje Prezidentas Hanteris užsimena apie Viešpaties pažadą, „kad tie, kas praranda savo gyvybę tarnaudami kitiems, atras save“ (žr. Mato 10:39; 16:25). Ką tai reiškia? Kaip supratote, kad tai yra tiesa? Kaip tarnavimas jums teikia laimės?
Susijusios Raštų nuorodos
Patarimas studijuojantiems
„Dalinkitės sužinotais dalykais. Taip darant, jūsų mintys aiškės, o jūsų sugebėjimas atsiminti didės“ (Teaching, No Greater Call [1999], 17).