22 skyrius

Evangelijos mokymas

„Mokymo tikslas […] [yra] tai, kad galėtume būti įrankiai Viešpaties rankose keičiant asmens širdį.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

1972 m. balandžio visuotinėje konferencijoje vyresnysis Hovardas V. Hanteris, tuometinis Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, buvo vienas iš paskutinių kalbėtojų. Jis buvo paruošęs kalbą, tačiau paskutinės sesijos metu visai nebeliko laiko ją pasakyti. Vyresnysis Hanteris sakė: „Pažiūrėjęs į laikrodį, aš susilanksčiau paruoštus užrašus ir įsidėjau į vidinę kišenę. Tačiau leiskite man trumpai paminėti vieną nutikimą, kuris man paliko įspūdį, kai dar buvau berniukas. Apie tai prisiminiau, kai buvo užsiminta, kad šią popietę su mumis yra didelė grupė pasišventusių žmonių, kurie moko mūsų jaunimą.

Tai nutiko vieną ankstyvą vasaros rytą. Stovėjau netoli lango. Užuolaidos užstojo man stebėti du mažus padarėlius ant pievelės. Vienas iš jų buvo didelis paukštis, o kitas – mažas paukštelis, akivaizdžiai vos išlindęs iš lizdo. Pamačiau, kad didesnysis paukštis pašoko pievelėje, tvojo savo kojelėmis ir pakreipė galvą. Jis ištraukė didelį storą slieką iš pievelės ir nušuoliavo atgal. Mažesnysis paukštelis plačiai atvėrė savo snapelį, tačiau didesnysis ėmė ir prarijo slieką.

Tada pamačiau, kad didesnysis paukštis užskrido ant medžio. Kurį laiką stuksenęs į medžio kamieną, jis nusileido su dideliu vabalu burnoje. Mažesnysis paukštelis plačiai atvėrė savo snapelį, tačiau didesnysis ėmė ir prarijo vabalą. Mažesnysis ėmė spiegti prieštaraudamas.

Didesnysis paukštis nuskriejo, ir daugiau jo nebemačiau, tačiau toliau stebėjau mažąjį paukštelį. Truputį vėliau mažasis paukštelis pašoko pievelėje, tvojo savo kojelėmis, pakreipė galvą ir iš pievelės ištraukė didelį slieką.

Telaimina Dievas tuos gerus žmones, kurie moko mūsų vaikus ir mūsų jaunimą.“

Vyresniojo Hanterio trumpas pasisakymas vėliau buvo išspausdintas pavadinimu „Mokytojas“.¹

Hovardas V. Hanteris dažnai akcentuodavo gero mokymo Bažnyčioje svarbą. Jis supažindindavo su tais principais, pavyzdžiui, mokymo pavyzdžiu svarbą, iliustruodamas pasakojimu apie paukščius, kurie padėtų mokytojams efektyviau laiminti savo mokinių gyvenimą. Jis dažnai kalbėdavo apie vaikų ir jaunimo mokytojus, padėdamas jiems suprasti jų šventą pareigą augančiai kartai. Vienos tokios kalbos metu jis pasakė:

„Prieš save dabar matau rinktines žemės sielas. […] Bandau įsivaizduoti kiekvieną iš jūsų [mokytojų], besidarbuojantį savo konkrečiame pavedime. Mąstau, kokių vaisių duos jūsų darbas. Ar kai kurie vaisiai suges dėl to, kad nepakankamai rūpinotės jums patikėta dirva; ar visa dirva bus rūpinamasi taip, kad maksimaliai duotų gerų vaisių?

Jūsų apylinkėse ir kuoluose […] gyvena daug mūsų Tėvo vaikų. Kaip ir jūs, taip ir jie Jo akyse yra rinktiniai; tačiau kitaip nei jūs dauguma jų yra nepatyrę, ir Evangelija jiems yra naujas dalykas. Jus turite didelę atsakomybę dėl jų. Jų gyvenimas yra lankstus, lengvai lenkiamas, lengvai formuojamas, lengvai vedamas, jei tik jūs įgysite jų pasitikėjimą ir palankumą. Jūs esate jų „ganytojai“. Turite juos vesti į „žaliuojančias ganyklas“. […]

Koks iššūkis, koks džiaugsmingas darbas, kokia šventa pareiga jums tenka dabar! […] Kokie apdairūs, kokie dėmesingi, kokie malonūs, kokie švelnūs, kokie tyraširdžiai, kokie turintys nesavanaudišką Viešpaties meilę, kokie nuolankūs, kokie pamaldūs jūs turite būti iš naujo pradėdami darbuotis maitinant aveles taip, kaip jums liepia Viešpats!“²

Vaikų mokymas bažnyčioje papildo tėvų mokymus namuose

Hovardo V. Hanterio mokymai

Padėkite kitiems išsiugdyti pasitikėjimą Raštais

Aš stipriai raginu jus, kad mokydami naudotumėtės Raštais ir darytumėte viską, ką galite, kad padėtumėte mokiniams naudotis jais ir priprasti prie jų. Norėčiau, kad mūsų jaunimas pasitikėtų Raštais, ir norėčiau, kad šią frazę interpretuotumėte dvejopai.

Pirma, norime, kad mokiniai pasikliautų Raštų teikiama stiprybe ir tiesomis, patikėtų, kad jų Dangiškasis Tėvas tikrai kalba jiems per Raštus, ir įsitikintų, kad, atsivertę Raštus, jie gali rasti atsakymus į savo maldas ir problemų sprendimo būdus. Tai vienas iš būdų, kaip savo mokiniams galėtumėte duoti pasitikėjimo, o duoti jį galėtumėte kasdien, kas valandą parodydami jiems, kad Raštais pasitikite būtent tokiu būdu. Parodykite jiems, kad ir jūs pasitikite Raštais, kad juose yra atsakymai į daugelį – net daugumą – gyvenimo problemų. Taigi, kai mokote, mokykite iš Raštų.

[Antra] prasmė frazėje „pasitikėti Raštais“ yra mokyti mokinius patvirtintų Raštų taip išsamiai, kad jie gebėtų juos skaityti su pasitikėjimu, mokydamiesi juose esančių esminių Raštų, pamokslų ir tekstų. Tikimės, kad nė vienas mokinys, išeidamas iš jūsų pamokos, nejaus baimės ar gėdos dėl to, kad negali rasti jam reikiamos pagalbos, nes nepakankamai gerai žino Raštus, kad galėtų rasti tinkamas ištraukas. Suteikite šiam jaunimui pakankamai patirties su Biblija, Mormono Knyga, Doktrina ir Sandoromis, Brangiuoju Perlu, kad jie įgytų dvigubą pasitikėjimą, apie ką prieš tai minėjau.

Dažnai pagalvoju, kad mūsų jaunimas Bažnyčioje nelabai skirtųsi nuo jaunimo pasaulyje, jei kažkiek neišmanytų ir neįvaldytų patvirtintų Raštų. Visi pamenate, ką Pranašas Džozefas parašė būdamas uždarytas Liberčio kalėjime. Jis rašė: „Nes žemėje tarp visų sektų, grupių ir religinių bendruomenių dar yra daug žmonių, kurie apakinti žmonių klastingo gudravimo, kuriuo šie tykoja apgauti ir kurie dar nepažįsta tiesos tik todėl, kad nežino, kur ją rasti“ (DS 123:12; kursyvas pridėtas).

Mes, [mokytojai], Bažnyčioje turime didelę atsakomybę užtikrinti, kad mūsų pačių nariai, mūsų pačių jaunimas nepatektų į tą nelaimingą apakintųjų kategoriją, kurie būdami geri, puikūs ir verti vaikinai ir merginos tiesos nepažįsta tik todėl, kad nemoka [panaudoti] turimų patvirtintų Raštų.³

Mokykite su Dvasia

Ruoškitės ir gyvenkite taip, kad jums mokant su jumis būtų Viešpaties Dvasia. Mūsų pasaulyje yra tiek daug visko, kas naikina Dvasios pojūčius ir trukdo Jai būti su mumis. Turime daryti viską, ką galime, dėl šio jaunimo, kurį iš visų pusių puola ir atakuoja pasaulietiškumas. Turime daryti viską, kas tik įmanoma, kad jie galėtų pajusti mielą ir patikinantį Viešpaties Dvasios buvimą. […]

Viename iš pagrindinių šio Evangelijos laikotarpio apreiškimų Viešpats pasakė: „Ir per tikėjimo maldą jums bus duota Dvasia; ir jei Dvasios negausite, jūs nemokysite“ (DS 42:14).

Suprantu, kad ši eilutė reiškia ne tik, kad nemokysite be Dvasios, bet ir negalėsite mokyti be jos. Mokymasis apie dvasinius dalykus tiesiog neįmanomas be pamokančio ir patvirtinančio Viešpaties dvasios buvimo. Manau, kad ir Džozefas Smitas su tuo sutinka: „Visi turi skelbti Evangeliją Šventosios Dvasios galia ir įtaka; ir niekas negali skelbti Evangelijos be Šventosios Dvasios“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 321].

[…] Man kelia rūpestį, kai stiprios emocijos ar nevaržomai besiliejančios ašaros priskiriamos Dvasios pasireiškimui. Be abejo, Viešpaties Dvasia gali sukelti stiprias emocijas, taip pat ir ašaras, tačiau toks išoriškas pasireiškimas neturi būti painiojamas su pačios Dvasios buvimu.

Daugelį metų stebiu daugumą iš savo brolių, su kuriais kartu patyrėme retų ir neapsakomų dvasinių patyrimų. Visi tie patyrimai yra skirtingi, visi jie savaip ypatingi; tokiais šventais momentais galima pravirkti arba ne. Dažnai pravirkstama, tačiau tai vyksta absoliučioje tyloje. Kitais atvejais tai įvyksta imant džiaugtis. Visais tokiais atvejais nuostabiai pasireiškia tiesa, apreiškimas širdžiai.

Suteikite savo mokiniams Evangelijos tiesų per galingą mokymą; būtent taip reikia jiems suteikti dvasinės patirties. Tegul ji ateina natūraliai, o kai ateis –galbūt ištrykš ašaros, galbūt ir ne. Jei tai, ką sakote, bus tiesa ir tai sakysite aiškiai ir su tikru įsitikinimu, tai tie mokiniai pajus mokomos tiesos dvasią ir suvoks, kad į jų širdis atėjo įkvėpimas ir apreiškimas. Štai kaip reikia auginti tikėjimą. Štai kaip reikia stiprinti liudijimą – su Dievo žodžio galia, kurio mokoma aiškiai ir su įsitikinimu.

Stenkitės išgirsti tiesą, klausykitės doktrinos ir leiskite Dvasiai reikštis visomis jai įmanomomis formomis. Mokykite grynų principų; mokykite iš tyros širdies. Jei taip darysite, tai Dvasia persmelks jūsų protą bei širdį ir visų jūsų mokinių protus ir širdis.⁴

Kvieskite mokinius patiems ieškoti Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus

Esu tikras, kad suvokiate, koks pavojus kyla, […] kai jūsų mokiniai ugdo ištikimybę jums, o ne Evangelijai. […] Štai kodėl turite kviesti savo mokinius pačius pasinerti į Raštus, ne tik duoti jiems savo aiškinimus ir pasakoti apie juos. Štai kodėl turite kviesti savo mokinius pajausti Viešpaties Dvasią, o ne tik pasidalinti su jais savo pamąstymais. Galiausiai, štai kodėl jūs turite kviesti savo mokinius eiti tiesiai pas Kristų, o ne pas tą, kuris moko savo doktrinų, kad ir kaip gerai tai darytų. Jūs ne visada būsite šalia tų mokinių. […]

Mūsų didžiausia užduotis yra įtvirtinti šiuos mokinius į tai, kas galėtų būti su jais visą jų gyvenimą, parodyti jiems Tą, kuris juos myli ir gali jiems padėti ten, kur nė vieno iš mūsų nebus. Prašau rūpintis, kad šie mokiniai būtų lojalūs Raštams, Viešpačiui ir atkurtosios Bažnyčios doktrinoms. Nukreipkite juos į Dievą Tėvą, į jo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų ir į tikrosios Bažnyčios vadovus. […] Duokite jiems tokias dovanas, kurias jie su savimi turėtų tada, kai liks vieni. Jei taip darysite, tai Bažnyčia bus laiminama ištisas kartas.⁵

„Pamąstykite, kaip galėtumėte kaip įmanoma geriau padėti kiekvienam mokiniui atskirai, kad jie jaustų asmeninį ir ypatingą dėmesį iš jūsų, jų mokytojo“

Stenkitės padėti kiekvienam individualiai

Mane visuomet žavi tai, kad Viešpats su mumis užsiima asmeniškai, individualiai. Bažnyčioje daug ką darome grupėmis, o kad Bažnyčia gerai funkcionuotų, mums reikia tam tikro dydžio organizacijų, bet tiek daug svarbių dalykų – pačių svarbiausių dalykų – yra daroma individualiai. Kūdikius laiminame po vieną, net jei jie yra dvynukai ar trynukai. Vaikus krikštijame ir patvirtiname po vieną. Sakramentą priimame, į kunigystę įšventiname, šventyklos apeigas atliekame individualiai – kaip vienas asmuo, stiprinantis ryšį su mūsų Tėvu Danguje. Kartu su jumis visa tai šalia galbūt darys kiti, panašiai kaip kiti jūsų klasėje, tačiau dangus rūpinasi kiekvienu individualiai, kiekvienu asmeniu atskirai.

Pasirodęs nefitams Kristus tarė:

„Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną, taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose. […]

Ir buvo taip, kad minia priėjo ir įkišo rankas į jo šoną, ir lietė vinių žymes jo rankose ir kojose; ir jie tai darė prieidami po vieną, kol visi priėjo ir savo akimis pamatė, ir savo rankomis palietė, ir tikrai sužinojo ir paliudijo“ (3 Nefio 11:14–15; kursyvas pridėtas).

Toks įvykis šiek tiek užtrūko, tačiau buvo svarbu, kad kiekvienas jame dalyvautų individualiai, kad kiekvienas savo akimis ir kiekvienas savo rankomis galėtų įgyti patvirtinantį asmeninį liudijimą. Vėliau Kristus lygiai tą patį darė su nefitų vaikais. „Ir jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų“ 3 Nefio 17:21; kursyvas pridėtas).

Nebus lengva kai kuriems mokiniams skirti visą savo asmeninį dėmesį, kurio jie norės arba jiems jo reikės; tačiau pasistenkite į juos žvelgti individualiai, tegul jie iš jūsų, jų mokytojų, pajunta kažką asmeniško ir ypatingo jiems. Melskitės, kad žinotumėte, kokiems mokiniams kokia pagalba reikalinga, ir būkite jautrūs gaunamiems raginimams. […] Atminkite, kad pats geriausias mokymas yra akis į akį ir dažniausiai vyksta už klasės ribų. […]

Bandydami suvokti, kaip mokyti individualiai, greičiausiai pamatysite, kad kai kuriems sekasi ne taip gerai kaip kitiems ir kad kai kurie iš viso neateina į pamoką. Tokiais mokiniais rūpinkitės asmeniškai; įdėkite papildomų pastangų kviesdami ir padėdami paklydusiai avelei sugrįžti į kaimenę. „Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė“ (DS 18:10). Gelbėtojas už kiekvieną iš mūsų yra sumokėjęs nesuskaičiuojamą kainą, tad mes privalome daryti viską, ką galime, kad padėtume Jam Jo darbe. Privalome pasirūpinti, kad Apmokėjimo dovana pasiektų kiekvieną vaikiną ir merginą, už kuriuos esame atsakingi. Jūsų atveju tai reiškia, kad savo pamokose juos turite išlaikyti aktyvius.

Ypatingą dėmesį skirkite tiems, kuriems sunku ir, jei būtina, eikite ieškoti paklydusios avelės. Daugumoje atvejų nuostabių rezultatų duos parašyta atvirutė, telefono skambutis arba, jei įmanoma, asmeninis apsilankymas namuose. Vos pradedančiam išklysti vaikinui laiku skirdami asmeninį dėmesį galbūt sutaupysime valandų valandas, o gal net ir metų metus laiko, bandydami jį padaryti vėl aktyvų. Darykite viską, ką galite, kad sutvirtintumėte tokio amžiaus stipriuosius ir sulaikytumėte pradedančius nuklysti.⁶

Mokykite pavyzdžiu

Kaip reikia, kad mes [mokytojai] rodytumėme tinkamą pavyzdį, būtume stropūs ir budrūs asmeniniame gyvenime, laikytumėmės Šabo dienos ir gerbtume apylinkės, kuolo bei Bažnyčios vadovus. Iš mūsų lūpų neturėtų pasigirsti nieko nederamo, kad jokiam vaikui nesuteiktume dingsties elgtis netinkamai. Be abejo, jei pasakysime ar padarysime ką nors netinkamo, tai vaikai irgi manys turį teisę elgtis panašiai.

Pavyzdys daro daug didesnį poveikį nei principas. Kitus raginantis elgtis teisiai, pats turi elgtis teisiai. Tikra tiesa, kad tas, kuris laikosi gerų principų dėl to, kad jie yra geri, ir neleidžia, kad jį veiktų netinkamas kitų žmonių elgesys, gaus didesnį atlygį už tuos, kurie taip nedaro. […] Vaikai yra linkę elgtis taip, kaip elgiasi tie, kuriais jie pasitiki. Kuo labiau jie pasitiki, tuo labiau juos galima nukreipti į gera ar į bloga. Kiekvienas geras šventasis gerbs bet kokį neapsimestinį gerumą ir bandys mėgdžioti bet kokį gerą pavyzdį.⁷

Geru mokytoju tampama ne tik laikantis Viešpaties įsakymų ir juos propaguojant, bet ir per maldą įgyjant mokymo dvasią. Įgiję tą dvasią, laikydamiesi Viešpaties įsakymų ir būdami Jam paklusnūs keisime mūsų veikiamų žmonių gyvenimus, tad jie bus motyvuoti gyventi teisų gyvenimą.⁸

Kiekvienam mokytojui reikia turėti liudijimą, kad Dievas yra gyvas, apie dievišką Jėzaus Kristaus misiją, ir kad Džozefui Smitui tikrai pasirodė Tėvas ir Sūnus. Tai jis turi ne tik žinoti ir turėti liudijimą apie tai, bet ir nekantrauti tuos įsitikinimus be išsisukinėjimo išsakyti ateinantiems mokytis.⁹

Efektyvus Evangelijos mokymas veda į „žmogaus sielos pasikeitimą“

Būkite įrankiai Viešpaties rankose padėdami mokiniams patirti stebuklingą širdies permainą

Kai mokytojas dirba taip, kaip nori Viešpats, įvyksta didžių stebuklų. Šių dienų Bažnyčioje stebuklas yra ne pagijimai, kurių vyksta tiek daug, ne vaikščioti pradedantys luošieji, regėjimą atgaunantys aklieji, girdėti pradedantys kurtieji ar išgyjantys nuo visokių negalių. Šių dienų ir laikų Bažnyčioje ir Dievo karalystėje stebuklas yra žmogaus sielos pasikeitimas. Keliaudami po Bažnyčios kuolus ir misijas matome, kaip pasikeičia žmogaus siela, kai kažkas pamoko tiesos principo.

Savo dienomis mokydamas žmones Alma pasakė: „Ir dabar štai, aš klausiu jūsų, mano bažnyčios broliai [ir seserys], ar jūs dvasiškai užgimėte iš Dievo? Ar įgijote jo atvaizdą savo veiduose? Ar patyrėte šią galingą permainą savo širdyse?“ (Almos 5:14.) Tai yra mokymo tikslas. Tai yra priežastis, kodėl taip sunkiai darbuojamės, siekiame Dvasios ir savo protus ruošiame gerais dalykais, kaip įsakė Viešpats, – kad galėtume būti įrankiai Viešpaties rankose asmens širdžiai keisti. Mūsų siekis yra sėti vaikų širdyse troškimą būti geriems, troškimą būti teisiems, troškimą laikytis Viešpaties įsakymų ir būti nuolankiems priešais Jį. Jei būdami įrankiai Viešpaties rankose įgyvendinsime tokią galingą vaikų širdžių permainą, tai padarysime didelį mokytojo stebuklą. Ir tai tikrai bus stebuklas. Mes nesuprantame, kaip Viešpats keičia žmonių širdis, tačiau Jis tikrai keičia. […]

Liudiju jums apie atgimimą skatinančią Dvasios galią Bažnyčios narių gyvenime. Meldžiu jūsų […] nepaliaujamai darbuotis teisume ir šventume priešais Viešpatį, vykdant jums paskirtą užduotį.“¹⁰

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Pastaba: kai kuriuos iš žemiau pateiktų klausimų galite aptarti iš vaikų tėvų perspektyvos.

Prezidentas Hanteris ragina mokytojus padėti mokiniams įgyti „pasitikėjimą Raštais“ (1 poskyris). Kada jums Raštai padėjo jūsų gyvenime? Kada atsakymus į savo klausimus suradote Raštuose? Kaip galime padėti kitiems, tarp jų ir savo namiškiams, pamilti Raštus ir gauti naudos iš jų galios?
Ko 2 poskyryje mokoma apie mokymą su Dvasia? Kokių patyrimų esate turėję mokydami ir mokydamiesi su Dvasia? Kaip galėtumėte sau padėti mokyti su Dvasia?
Kaip mokytojai gali padėti mokiniams stiprinti lojalumą Raštams ir Evangelijai, o ne sau? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip mokytojas gali nukreipti mokinius į Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų? Kaip mokytojas gali padėti mokiniams įsitvirtinti Evangelijoje, kad jie išliktų stiprūs, „kai liks vieni“?
Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus apie kiekvieno asmens svarbą (žr. 4 poskyrį). Kaip galite padėti savo mokiniams išsiugdyti liudijimą apie tai, kad Dievas juos asmeniškai pažįsta ir myli? Apmąstykite, kaip jūs, mokytojas, galėtumėte kiekvieną mokinį pažinti asmeniškai.
Prezidentas Hanteris akcentuoja mokymo pavyzdžiu svarbą (žr. 5 poskyrį). Kodėl mūsų pavyzdys yra stipresnis nei mūsų žodžiai? Kaip jūs buvote palaiminti geru mokytojo pavyzdžiu? Kaip tėvų pavyzdys moko jų vaikus?
Ar būdami mokytojais ar mokiniais esate patyrę tą „didį stebuklą“, apie kurį Prezidentas Hanteris kalba 6 poskyryje? Pamąstykite apie kelis mokytojus, kurie jums gyvenime darė teigiamą įtaką. Kodėl jie taip efektyviai jus veikė? Kaip Evangeliją galėtume mokyti su didesne galia – tiek namie, tiek klasėje, tiek kitomis aplinkybėmis?

Susijusios Raštų nuorodos

Jono 21:15–17; 1 Korintiečiams 12:28; 2 Timotiejui 3:14–17; 2 Nefio 33:1; Almos 17:2–3; 31:5; DS 11:21–22; 50:17–22; 88:77–80

Patarimas mokytojui

Ant atskirų popieriaus lapelių surašykite klausimus iš šio skyriaus pabaigos (ar kitokius su šiuo skyriumi susijusius klausimus). Pakvieskite klasės narius išsirinkti klausimą ir šiame skyriuje surasti tokius mokymus, kurie padėtų į jį atsakyti. Paprašykite jų pasidalinti, ko išmoko.