4 skyrius

Pagalba iš aukštybės

„Turbūt gyvenime nėra labiau patikinančio pažado, kaip dieviškos pagalbos ir dvasinio vedimo pažadas ištikus bėdai.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Hovardas V. Hanteris melstis išmoko dar būdamas mažas berniukas. Jis sakė: „Mano mama mokė mane melstis ir dėkoti Dangiškajam Tėvui už viską, kas mane džiugino. Dažnai Jam dėkodavau už žemės grožybes ir už nuostabų laiką, praleistą kaime ir prie upės kartu su skautais. Aš taip pat išmokau Jo paprašyti to, ko norėjau arba ko man reikėjo. […] Žinojau, kad Dievas mane myli ir girdi.“¹

Visą savo gyvenimą Prezidentas Hanteris dieviškos pagalbos ieškojo per maldą, to jis mokė daryti ir kitus. Pavyzdžiui, jam tarnaujant vyskupu vienas jo apylinkės vyriškis supyko ant kito vyriškio. Prezidento Hanterio patarimas atspindėjo jo liudijimą apie per maldą ateinančią pagalbą:

„Tariau jam: „Mano broli, jei eisi namo ir kiekvieną rytą bei kiekvieną vakarą melsiesi už jį, tai susitiksiu su tavimi po dviejų savaičių tuo pačiu laiku ir tada nuspręsime, ką turėtume daryti.“

Po tokio patarimo tas vyriškis sugrįžo ir apie kitą vyriškį pasakė: „Jam reikia pagalbos.“

„Ar nori jam padėti?“ – paklausė Prezidentas Hanteris.

„Žinoma, kad noriu“, – atsakė vyriškis.

„Nebeliko jokios pagiežos ir kartėlio“, – vėliau prisiminė Prezidentas Hanteris. „Taip nutinka, jei meldžiamės vieni dėl kitų.“²

„Viešpats pažadėjo, kad jei nusižeminsime … ištikus bėdai ir paprašysime jo pagalbos, tai būsime „padaryti stiprūs ir … palaiminti iš aukštybių“ (DS 1:28)

Hovardo V. Hanterio mokymai

Mūsų Dangiškasis Tėvas pažada mums padėti ir vesti mus ištikus bėdai

Visiems mums gyvenime nutinka taip, kad prireikia ypatingos ir skubios pagalbos iš dangaus. Visi atsiduriame žadą atimančiose aplinkybėse arba mus suglumina gautas patarimas, todėl mums labai reikia dvasinės pagalbos, labai reikia surasti teisingą kelią ir pasielgti teisingai. Šio Evangelijos laikotarpio Raštų pratarmėje Viešpats pažadėjo, kad, jei nusižeminsime ištikus bėdai ir paprašysime jo pagalbos, tai būsime „padaryti stiprūs ir … palaiminti iš aukštybių, ir laikas nuo laiko [gausime] pažinimą“ (DS 1:28). Tą pagalbą galime gauti ir mes, jei tik jos sieksime, pasikliausime ja ir seksime karaliaus Benjamino Mormono Knygoje pavadintomis „Šventosios Dvasios vilionėmis“. (Žr. Mozijo 3:19.)

Turbūt gyvenime nėra labiau patikinančio pažado, kaip dieviškos pagalbos ir dvasinio vedimo pažadas ištikus bėdai. Tai laisvai iš dangaus prieinama dovana, kurios mums reikia nuo pat ankstyvos jaunystės iki pat paskutiniųjų mūsų gyvenimo dienų. […]

Jėzaus Kristaus Evangelijoje mes turime pagalbą iš aukštybės. Viešpats sako: „Būkite džiugūs, nes aš jus vesiu“ (DS 78:18). „Aš tau suteiksiu savo Dvasios, kuri apšvies tavo protą, kuri pripildys tavo sielą džiaugsmo“ (DS 11:13).

Liudiju apie Jėzaus Kristaus dieviškumą. Dievas tikrai gyvena ir suteikia mums savo Dvasios. Susidūrę su gyvenimo problemomis ir bandydami atlikti gyvenimo užduotis kliaukimės šia Dievo, mūsų Tėvo, dovana, ir taip surasime dvasinį džiaugsmą.

Kad būtume pamokyti iš aukštybės, turime, kaip ir Džozefas Smitas, skaityti Raštus ir melstis

Pranašas Džozefas Smitas, dar būdamas pasimetęs ir susirūpinęs berniukas, ieškojo Viešpaties pažinimo ir valios. […] Jaunojo Džozefo vaikystės metais Palmyros, Niujorko valst., apylinkėse kilo „neįprastas religinis sujudimas“. Jam atrodė, kad visa apygarda buvo paveikta to sujudimo, nes, kaip rašė jis, „ didelės minios dėjosi prie skirtingų religinių grupių, kas sukėlė nemažą sąmyšį ir susiskaldymą tarp žmonių“ [Džozefas Smitas–Istorija 1:5].

Vos keturiolikos metų sulaukusiam vaikinui tiesos paieškas apsunkino tai, kad tuo metu Smitų šeimos nariai praktikavo skirtingas religijas.

Taigi, turint omenyje šias aplinkybes, kviečiu jus apmąstyti šias ganėtinai įspūdingas tokio jauno amžiaus vaikino mintis ir išgyvenimus: Jis rašė:

„Šio didelio sujudimo metu mano protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti; bet nors mano jausmai buvo gilūs ir dažnai stiprūs, vis tik aš laikiausi atokiai nuo visų tų grupių …; toks didelis buvo sąmyšis ir kova tarp skirtingų denominacijų, kad tokiam jaunam ir tokiam žmonių bei reiškinių nepažįstančiam asmeniui, kaip aš, buvo neįmanoma prieiti kokią nors tvirtą išvadą apie tai, kuris teisus, o kuris klysta.

Dėl didelio ir nesiliaujančio šauksmo bei sumaišties mano protas kartais būdavo labai sujaudintas. […]

Šio žodžių karo ir nuomonių sąmyšio sūkuryje aš dažnai savęs klausdavau: Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?

Kamuojamas sunkių minčių, kurias sukėlė šių religingų žmonių grupių ginčai, vieną dieną skaičiau Jokūbo laiško pirmojo skyriaus penktąją eilutę, kuri skamba taip: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta.

Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl, suvokdamas, kad jei kuriam reikia išminties iš Dievo, tai man; nes aš nežinojau, kaip pasielgti, ir jei negalėčiau gauti daugiau išminties, nei tada turėjau, niekada nesužinočiau“ [Džozefas Smitas–Istorija 1:8–12].

Ir tai, kas nutiko vėliau, pakeitė visą žmonijos istorijos tėkmę. Nusprendęs „paprašyti Dievą“, jaunasis Džozefas pasitraukė į netoli jo kaimo buvusią giraitę. Ten, atsakydami į jo karštą maldą, Džozefą aplankė ir mokė Dievas, Amžinasis Tėvas, ir jo Sūnus Jėzus Kristus. To didžiojo apsireiškimo metu, apie kurį nuolankiai liudiju, buvo atsakyta į žymiai daugiau mūsų Evangelijos laikotarpio klausimų, nei tik į tai, prie kurios bažnyčios jaunasis Džozefas turėtų jungtis, o prie kurios neturėtų.

Tačiau mano tikslas … nėra nupasakoti pirmąsias Sugrąžinimo akimirkas, nors jos yra vieni švenčiausių pasakojimų Raštuose. Paprasčiausiai norėčiau pabrėžti nepaprastą to jauno ir nemokyto berniuko parodytą dvasinį jautrumą.

Kas iš mūsų, keturiolikmečių ar bet kurio kito amžiaus, sugebėtų nuolat aiškiai ir ramiai mąstyti, jei būtume iš visų pusių visaip blaškomi, ypač kai mąstytume apie tokį svarbų dalyką kaip mūsų amžinasis išgelbėjimas? Kas iš mūsų sugebėtume atlaikyti emocinį konfliktą, galimai kilsiantį dėl to, kad tėvai praktikuoja skirtingas religijas? Kas iš mūsų, keturiolikmečių ar penkiasdešimtmečių, savo sielose ir Šventuose Raštuose ieškome atsakymų į tai, ką apaštalas Paulius vadino „Dievo gelmėmis“? (1 Kor 2:10.)

Kaip nepaprasta … kad šis jaunuolis taip giliai pažvelgė į Raštus, o po to į asmeninę maldą – turbūt du galingiausius dvasinės įžvalgos ir dvasinių įspūdžių šaltinius, visuotinai prieinamus visai žmonijai. Be abejo, jį labai blaškė nuomonių skirtumai, tačiau jis buvo pasiryžęs elgtis teisingai ir surasti teisingą kelią. Jis tikėjo, kaip turėtume tikėti aš ir jūs, kad jis gali būti pamokytas ir palaimintas iš aukštybės. Jis ir buvo pamokytas.

Bet tuojau galime pridurti, kad Džozefas Smitas turėjo ypatingą dvasią, kad jo atvejis buvo ypatingas. O kaip gi su visais kitais vyresniais iš mūsų (arba bent vyresniais nei keturiolika metų), neturėjusiais progos atverti Evangelijos laikotarpio? Mes taip pat privalome priimti sprendimus, spręsti nesusipratimus bei atlaikyti mūsų gyvenimą veikiančias žodžių karo pačiomis įvairiausiomis temomis lavinas. Pasaulis yra kupinas tokių sudėtingų problemų, ir kartais susidūrę su jomis labai aiškiai pajuntame savo amžių arba savo silpnumą.

Kartais galime pasijusti taip, lyg mūsų dvasinis aštrumas būtų atšipęs. Kai kuriomis labai sunkiomis dienomis galime pasijusti taip, lyg mus būtų apleidęs Dievas, palikęs mus vienus, pasimetusius ir susirūpinusius. Bet tokie jausmai neturėtų būti pasiteisinimas nei vyresniems iš mūsų, nei jaunesniems ir mažiau patyrusiems. Dievas visus mus pažįsta ir myli. Visi, kiekvienas iš mūsų, esame jo duka ar sūnus. Kad ir kokias pamokas mums gyvenimas pateiktų, pažadas vis dar tikras: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta“ (Jokūbo 1:5).⁴

Siekdami išminties iš Dievo galime sekti Džozefo Smito pavyzdžiu

Malda yra vienas iš būdų įgyti dvasinį pažinimą ir vadovavimą

Pažinimas ir išmintis apie žemę bei viskas, kas yra žemiška, pas mus ateina per mūsų fizinius pojūčius žemiškais būdais. Mes liečiame, matome, girdime, ragaujame, uodžiame – ir taip mokomės. Tačiau dvasinis pažinimas, kaip sakė Paulius, pas mus ateina dvasiniu būdu iš dvasinio šaltinio. Paulius tęsia:

„Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai“ (1 Kor 2:14).

Jau išsiaiškinome ir žinome, kad vienintelis būdas įgyti dvasinį pažinimą yra Jėzaus Kristaus vardu per Šventąją Dvasią artintis prie Tėvo Danguje. Jei taip darysime ir būsime dvasiškai pasiruošę, išvysime tai, ko mūsų akys galbūt anksčiau neregėjo, ir išgirsime tai, ko galbūt nebuvome anksčiau girdėję, t. y., Pauliaus žodžiais tariant, tai, ką yra paruošęs Dievas (1 Kor 2:9). Tokius dalykus gauname per Dvasią.

Mes tikime ir liudijame pasauliui, kad bendravimas su savo Tėvu Danguje ir patarimai iš Viešpaties yra prieinami ir mūsų dienomis. Mes liudijame, kad Dievas su žmogumi kalbasi taip pat, kaip kalbėjosi Gelbėtojo dienomis bei Senojo Testamento laikais.⁵

Melstis galime visada, ne tik beviltišku metu

Šiais laikais pamaldus pasišventimas ir pagarba šventumui atrodo neracionalu arba netinkama, arba viskas kartu. Tačiau tiems skeptiškiems „šiuolaikiškiems“ žmonėms reikia maldos. Pavojingos akimirkos, didelė atsakomybė, gilus nerimas ir žadą atimantis sielvartas – šie iššūkiai, sudrebinantys mūsų nusistovėjusią ramybę ir rutiną, sugrąžins mūsų prigimtinius impulsus. Jei leisimės, tai jie mus padarys nuolankesnius, švelnesnius ir pagarbesnius maldai.

Jeigu malda tėra tik mėšlungiškas šauksmas krizės metu, tai ji yra visiškai savanaudiška, o apie Dievą mąstome kaip apie remontininką ar pagalbos tarnybą, kuri mums reikalinga kilus nelaimei. Aukščiausiąjį turėtume prisiminti dieną ir naktį – visada – ne tik tada, kai daugiau niekas nepadeda, o mums desperatiškai reikia pagalbos. Jei mums ir žinoma, kas žmogaus gyvenimui suteikia stebuklingą sėkmę ir kas žmogaus sielai turi neįkainojamą vertę, tai tik pamaldus, pagarbus ir pasišventęs bendravimas su mūsų Dangiškuoju Tėvu.

Psalmininkas giedojo: „Išgirsk mano žodžius, Viešpatie, atkreipk dėmesį į mano dejonę!

Klausykis mano maldos šauksmo, mano Karaliau ir mano Dieve, maldauju tave!

Viešpatie, auštant tu girdi mano balsą, auštant kreipiuosi į tave malda ir laukiu“ (Ps 5:1–3).

Turbūt, kaip sakė psalmininkas, šiam pasauliui labiausiai už viską reikia „žvelgti aukštyn“ – tiek savo džiaugsmuose, tiek ir suspaudimuose, tiek klestint, tiek ir skurstant. Mes turime nuolat žvelgti aukštyn ir pripažinti, kad Dievas yra visokio gėrio davėjas ir mūsų išgelbėjimo šaltinis. […]

Mūsų visuomenėje yra daug sričių, iš kurių išnyko maldos dvasia, pagarbumas ir garbinimas. Įvairiuose rateliuose pilna sumanių, įdomių ar talentingų vyrų ir moterų, tačiau jų pilnaverčiam gyvenimui trūksta vieno esminio elemento. Jie nežvelgia aukštyn. Jie neatnašauja įžadų teisume [žr. DS 59:11]. Jų pokalbiai uždega, tačiau nėra šventi. Jų kalbos yra sąmojingos, tačiau ne išmintingos. Savo kabinete, persirengimo kambaryje ar laboratorijoje pagal orumo skalę jie nupuola taip žemai, kad pamatę savo ribotumą būtinai ima piktžodžiauti ant iš aukštybės ateinančių beribių galių.

Deja, bet kartais tokio pagarbumo trūksta net mūsų pačių Bažnyčioje. Kartais ten pernelyg triukšmaujame, į susirinkimus einame ir iš jų išeiname pernelyg nepagarbiai, o juk tai turėtų būtų mūsų pamaldus ir apvalantis garbinimas. Pagarbumas – tai dangaus atmosfera. Malda – tai sielos kuždesys Dievui Tėvui. Mums tikrai vertėtų panašėti į mūsų Tėvą lygiuojantis į jį, visuomet atmenant jį bei labai rūpinantis jo pasauliu ir jo darbais.⁶

„Malda – tai sielos kuždesys Dievui Tėvui“

Dvasinį pažinimą įgyti sugebėsime tuomet, kai skirsime laiko meditacijai, apmąstymams ir maldai

Tikrai nėra lengva išsiugdyti dvasingumą ir tobulai susiderinti su aukščiausiomis dieviškomis jėgomis. Tam reikia laiko ir dažnai reikės pakovoti. Tai neatsitiks netyčia, tai pasiekiama tik per sąmoningas pastangas ir per Dievo šaukimąsi bei jo įsakymų laikymąsi. […]

Pranašas Džozefas Smitas … turbūt yra aiškiausiai iš visų pasakęs, kodėl turime tapti dvasingesni ir kiek laiko bei kantrybės prireiks šiam procesui: [Jis] sakė: „Manome, jog Dievas sukūrė žmogų su protu, galinčiu mokytis, ir protiniais gebėjimais, kuriuos galima didinti pagal tai, ar jis priima ir kaip stropiai priima šviesą, teikiamą iš dangaus tai sąmonei; ir kuo žmogus labiau artėja prie tobulumo, tuo aiškesnis jo suvokimas ir didesnis džiaugsmas, kol jis įveikia savo gyvenimo blogybes ir praranda bet kokį norą nusidėti, ir kaip senovės šventieji pasiekia tokią tikėjimo būseną, kur jis apgaubiamas savo Kūrėjo galia ir šlove ir paimamas gyventi su Juo. Bet manome, kad tai būsena, kurios iki šiol nepasiekė joks žmogus“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 202].⁷

Turime skirti laiko, kad savo protus paruoštume dvasiniams dalykams. Dvasingumo neįgysime iš karto, kartu su įgaliojimo suteikimu. Reikalingas troškimas, pastangos ir asmeninis pasiruošimas. Tam, žinoma, reikia … pasninkavimo, maldos, Raštų tyrinėjimo, patirties, meditavimo bei teisaus gyvenimo alkimo bei troškimo.

Man labai padeda šie Visagalio Dievo patarimai:

„Jei prašysi, gausi apreiškimą po apreiškimo, pažinimą po pažinimo, kad galėtum pažinti slėpinius ir taikingus dalykus – tai, kas neša džiaugsmą, tai, kas neša amžinąjį gyvenimą“ (DS 42:61).

„Prašykite Tėvą mano vardu, tikrai tikėdami, kad gausite, ir jūs turėsite Šventąją Dvasią, apreiškiančią visa, kas reikalinga žmonių vaikams“ (DS 18:18).

„Tegul didingi amžinybės dalykai būna jūsų protuose“ (DS 43:34).

„Nuolat kraukitės savo protuose gyvenimo žodžius, ir reikiamą valandą jums bus duota ta dalis, kuri bus skirta kiekvienam žmogui“ (DS 84:85).

„Stropiai ieškokite, visada melskitės ir būkite tikintys, ir viskas išeis jums į gera, jei vaikščiosite teisiai ir atminsite sandorą, kurią sudarėte vienas su kitu“ (DS 90:24).

„Dievas savo Šventąja Dvasia, taip, neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, duos jums pažinimą“ (DS 121:26).

Šiuos pažadus Viešpats tikrai išpildys, jei mes jiems pasiruošime.

Skirkite laiko meditacijai, apmąstymams ir maldai apie dvasinius dalykus.⁸

Dievas mums padės, kad galėtume po truputį dvasiškai tobulėti

Vienas iš sunkumų stengiantis įgyti dvasingumą yra jausmas, kad reikia dar daug ką nuveikti ir kad smarkiai atsiliekame. Tobulumo dar niekas nepasiekė; tačiau galime susikoncentruoti į savo stiprybes, pradėti nuo ten, kur esame, ir ieškoti laimės ten, kur ji randama tik ieškant Dievo dalykų. Turėtume atminti šį Viešpaties patarimą:

„Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga.

Štai Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto; ir uolūs bei paklusnūs valgys Sionės žemės gėrybes šiomis paskutinėmis dienomis“ (DS 64:33–34).

Mane visuomet drąsindavo Viešpaties žodžiai, sakantys, kad „uolūs bei paklusnūs valgys Sionės žemės gėrybes šiomis paskutinėmis dienomis“. Visi galime būti uolūs ir paklusnūs. Kadangi Viešpats yra pasakęs, jog Sionės žemės gėrybes šiomis paskutinėmis dienomis valgys tobulieji, tai turbūt kai kas iš mūsų prarado viltį ir pasidavė. […]

Pradėti galime čia pat. Pradėti galime dabar pat. Nereikia bėgti, reikia eiti žingsnis po žingsnio. Dievas, mūsų laimės kūrėjas, ves mus lyg vaikučius, ir tai darydami galiausiai pasieksime tobulumą.

Niekas šiame mirtingame gyvenime nėra pasiekęs viso įmanomo tobulumo ar absoliučios dvasinės brandos. Kiekvienas žmogus turi ir privalo siekti dvasinio tobulėjimo. Jėzaus Kristaus Evangelija – tai dieviškas amžino dvasinio tobulėjimo planas. Tai daugiau nei etikos kodeksas. Tai daugiau nei socialinės tvarkos idealas. Tai daugiau nei pozityvus mąstymas apie asmeninį tobulėjimą ir ryžtą. Evangelija – tai gelbstinti Viešpaties Jėzaus Kristaus galia per jo kunigystę, dvasinį maitinimą ir Šventąją Dvasią. Jei tikėsime Viešpatį Jėzų Kristų ir paklusime jo Evangelijai, tobulinsimės žengdami mažais žingsneliais, melsime stiprybės, tobulinsime savo požiūrį ir ambicijas, tai sėkmingai atsidursime Gerojo Ganytojo kaimenėje. Tam prireiks drausmės, apmokymo, pastangų ir stiprybės. Tačiau Paulius yra paskęs: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13).

Šių dienų apreiškime randame tokį pažadą: „Pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera, – taip, elgtis teisingai, vaikščioti nuolankiai, teisti teisiai; ir tai yra mano Dvasia.

Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: aš tau suteiksiu savo Dvasios, kuri apšvies tavo protą, kuri pripildys tavo sielą džiaugsmo;

ir tada tu pažinsi, arba per tai pažinsi viską, ko tik tu nori iš manęs, kas susiję su teisumu, tikrai tikėdamas manimi, kad gausi“ (DS 11:12–14).⁹

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Perskaitę 1 poskyrį, pabandykite prisiminti metą, kuomet jums reikėjo pagalbos iš dangaus. Kaip dieviškos pagalbos ištikus bėdai pažadas yra palaiminęs jūsų gyvenimą?
Ko galime pasimokyti iš 2 poskyryje aprašyto Džozefo Smito pavyzdžio apie tai, kaip elgtis atsidūrus painiavoje? Kaip galime išsiugdyti tokį didesnį dvasinį jautrumą, kokį turėjo Džozefas?
Apmąstykite prezidento Hanterio mokymus apie dvasinio pažinimo įgijimą (žr. 3 poskyrį). Kaip galėtume skatinti troškimą ir gebėjimą įgyti dvasinį pažinimą? Kaip dvasinis pažinimas yra jums padėjęs?
Kodėl pavojinga apie Dievą mąstyti „kaip apie remontininką ar pagalbos tarnybą, kuri mums reikalinga atsitikus nelaimei“? (Žr. 4 poskyrį.) Kokius palaiminimus esate gavę dėl to, kad meldžiatės?
5 poskyryje Prezidentas Hanteris moko apie tai, kaip išsiugdyti dvasingumą. Kodėl dvasinės stiprybės ugdymui būtinos pastangos? Ko galime pasimokyti iš šiame poskyryje prezidento Hanterio cituojamų Raštų eilučių?
Peržiūrėkite 6 poskyryje esančius prezidento Hanterio mokymus apie dvasinį augimą. Kokių mažų žingsnelių prireikė jūsų dvasinio augimo procese? Kaip šiame poskyryje pateikiami Prezidento Hanterio mokymai gali padėti žmogui, kuriam sunkiai sekasi augti dvasiškai?

Susijusios Raštų nuorodos

Psalmyno 25:5; Patarlių 3:6; 2 Nefio 32:8–9; Almos 5:46; 34:17–27; 37:36–37; DS 8:2–3; 88:63; 112:10; Džozefas Smitas–Istorija 1:13–17

Patarimas mokytojui

Pakvieskite klasės narius panagrinėti šį skyrių ir surasti jiems aktualius sakinius ar pastraipas. Pakvieskite juos pasidalinti tais sakiniais ar pastraipomis ir paaiškinti, kodėl tai jiems aktualu.