5 skyrius

Džozefas Smitas – Sugrąžinimo pranašas

„Iškilmingai liudiju, kad Pranašas Džozefas Smitas yra pateptasis Viešpaties tarnas šiomis paskutiniosiomis dienomis.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Nensė Novel, viena iš Hovardo V. Hanterio tėvo propromočiučių, XIX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje persikėlė į Lapyrą Mičigane. 1842 metais į Lapyrą iš Navū Ilinojuje užsuko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionierius. Nensė išklausė jo žinios, pasimeldė dėl jos ir gavo liudijimą, kad jis mokė tiesos. Norėdama sužinoti daugiau apie Bažnyčią, ji nuvyko į Navū. Savo dienoraštyje ji taip aprašo savo patyrimus:

„Nuvykau paklausyti mormonų pamokslininko [Džozefo Smito], bet buvau labai atsargi, kad nelikčiau apgauta. Jis kalbėjo apie antrąjį Kristaus atėjimą. Kadangi jis skelbė tokią tiesą, kokios mokė Jėzus Kristus, tai aš irgi gavau liudijimą apie tai, kad jis kalbėjo tiesą ir kad Džozefas Smitas yra tikras pranašas, Dievo pašauktas ir įšventintas atlikti didį darbą. Paprašiau, kad mane pakrikštytų.“¹

Hovardas V. Hanteris, kaip ir jo propromočiutė Nensė Novel, irgi turėjo tvirtą liudijimą apie pranašišką Džozefo Smito misiją. Praėjus trims savaitėms po to, kai tapo Bažnyčios prezidentu, jis nuvyko į Navū paminėti 150-ąsias Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymo metines. Navū šventyklos teritorijoje vykusiame susirinkime Prezidentas Hanteris pasakė:

„Dėl Pranašo Džozefo pradėto darbo jaučiu tokią atsakomybę, kad per man paskirtą laiką čia, žemėje, esu pasiryžęs padaryti viską, ką galiu. Būdamas žemėje Džozefas tikrai buvo ištikimas ir atsidavęs. […] Iškilmingai liudiju, kad Pranašas Džozefas Smitas yra pateptasis Viešpaties tarnas šiomis paskutiniosiomis dienomis. Kartu su juo liudiju apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir tikrumą.“²

Vėliau tą dieną prie Karteidžo kalėjimo vykusiame susirinkime Prezidentas Hanteris liudijo: „Džozefas Smitas, kuris šioje vietoje atidavė savo gyvybę, buvo Viešpaties įrankis sugrąžinant Jo Evangelijos pilnatvę ir Jo kunigystės įgaliojimą.“³

Joseph Smith — „Džozefas Smitas buvo ne tik didis žmogus, bet ir įkvėptas Viešpaties tarnas bei Dievo pranašas“

Hovardo V. Hanterio mokymai

Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus Džozefui Smitui pasirodė tam, kad pradėtų Sugrąžinimą

Evangelija pasauliui daug kartų buvo perduodama per pranašus, ir kaskart ji buvo prarandama dėl nepaklusnumo. 1820 metais tyla buvo nutraukta, ir Viešpats vėl pasirodė pranašui. Šis pranašas, Džozefas Smitas, galėjo paliudyti apie savo asmeninį tikrą žinojimą, jog Dievas gyvas, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, prisikėlusi Asmenybė, atskira ir skirtinga nuo Tėvo. Jis neliudijo apie tai, kuo tikėjo, ar apie tai, ką manė ar spėjo jis ar kiti, jis liudijo apie tai, ką žinojo. Jis tai žinojo todėl, kad jam asmeniškai pasirodė ir kalbėjo Dievas Tėvas ir Sūnus.⁴

Dievas … jam [Džozefui Smitui] apsireiškė kaip atskiras asmuo. Be to, Tėvas ir Sūnus parodė nepaneigiamą tiesą, kad jie yra atskiros ir skirtingos asmenybės. Tikrai, Tėvo ir Sūnaus ryšys buvo įtvirtintas tokiu dievišku pristatymu jaunajam pranašui: „Tai mano mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ [Džozefas Smitas–Istorija 1:17].⁵

Išgirdę jaunąjį Džozefą Smitą sakant, kad jam pasirodė Dievas, žmonės ėmė iš jo juoktis ir šalinosi jo, panašiai kaip tai nutiko su vienu žmogumi, kadaise krikščionybės pradžioje pamokslavusiu Atėnuose tarp išmintingų ir gabių žmonių. Tačiau, kalbant apie tą senovės įvykį, Paulius tame didingame mokslo mieste faktiškai buvo vienintelis žmogus, žinojęs, kad numiręs žmogus gali atgimti iš naujo. Jis buvo vienintelis žmogus Atėnuose, kuris formalią stabmeldystę galėjo aiškiai atskirti nuo nuoširdaus vienintelio tikrojo ir gyvojo Dievo garbinimo. [Žr. ApD 17:19–20, 22–23.]⁶

Abejojusieji Dievo Sūnumi, save skelbusiu Gelbėtoju, vis klausė: „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (Mato 13:55.) Kai Džozefas pranešė, kad matė regėjimą ir Tėvą bei Sūnų, jo kaimynai, dvasininkai ir miestiečiai ėmė abejoti: „Argi jis ne ūkininko sūnus?!“ Kristus buvo persekiojamas ir atiduotas mirčiai, tačiau laikas tapo jo gynėju. Kas nutiko su dailidės sūnumi, tas nutiko ir su ūkininko sūnumi.⁷

Džozefas Smitas buvo ne tik didis žmogus, bet ir įkvėptas Viešpaties tarnas bei Dievo pranašas. Jo didybė susideda tik iš vieno dalyko – pareiškimo apie tai, kad regėjo Tėvą ir Sūnų ir kad sureagavo į to dieviško apreiškimo tikrumą. […]

Liudiju …, kad Tėvas ir Sūnus tikrai pasirodė pranašui Džozefui Smitui, kad mūsų dienomis pradėtų didžiojo paskutiniųjų dienų darbo išjudinimą.

Liudiju, kad tas jaunuolis pranašas, šioje Bažnyčioje vis dar laikomas esminiu stebuklu, yra gyvasis liudijimas, kad su Dievo pagalba ir vadovaujant pasaulio Gelbėtojui silpni ir paprasti dalykai išeis į priekį ir palauš galinguosius ir stipriuosius.⁸

Jėzus Kristus Savo Bažnyčią atkūrė per pranašą Džozefą Smitą

Paklusdama Dievo įsakymui grupelė vyrų ir moterų 1830 m. balandžio 6 dieną … susirinko pono Piterio Vitmerio [vyresniojo] namuose suorganizuoti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios. […] Nė vienas iš jų neturėjo nei ypatingo išsilavinimo, nei buvo reikšmingas vadovas. Jie buvo dori žmonės ir gerbiami piliečiai, beveik niekam nežinomi už jų gyvenamosios vietos ribų. […]

Šie nuolankūs, paprasti žmonės susirinko todėl, kad vienas iš jų, Džozefas Smitas jaunesnysis, labai jaunas vaikinas, buvo pareiškęs kai ką labai nepaprasto. Jis skelbė jiems ir kitiems jo klausantiems, kad iš dangaus kelis kartus gavo labai svarbių žinių, o taip pat atvirai regėjo Dievą Tėvą ir jo Mylimą Sūnų Jėzų Kristų. Po tokių apreiškimų Džozefas Smitas jau buvo išspausdinęs Mormono Knygą, Kristaus tarnavimo senovės Amerikos gyventojams metraštį. Be to, Viešpats šiam vaikinui, dabar jau dvidešimt ketverių metų, įsakė atkurti Bažnyčią, kuri egzistavo Naujojo Testamento laikais, ir kad visu savo atkurtu tyrumu ji būtų vėl pavadinta jos pagrindinio kertinio akmens ir amžinojo vadovo, paties Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.

Tokiu būdu labai kukliai, tačiau ir labai reikšmingai prasidėjo pirmasis pasakojimo apie didingąją Bažnyčią veiksmas, ilgainiui paveikęs ne tik tą žmonių kartą, bet ir visą žmonijos šeimą. […] Taip, tikrai kukli pradžia, tačiau pareiškimas apie prabilusį Dievą, apie vėl atkurtą Kristaus Bažnyčią ir apie dieviškai patvirtintas jos doktrinas buvo pats nepaprasčiausias pareiškimas pasauliui nuo paties Gelbėtojo dienų, kuomet Jis vaikščiojo Judėjos takais ir Galilėjos kalvomis.⁹

Tarp visų [Džozefo Smito gautų] dieviškų apreiškimų buvo nurodymas atkurti tikrąją ir gyvąją Bažnyčią, tad šiais laikais ji buvo atkurta tokia, kokia egzistavo Gelbėtojo žemiškosios tarnystės metu. Pranašas Džozefas Smitas sakė, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo suorganizuota „pagal Jo mums duotus įsakymus ir apreiškimus šiomis paskutinėmis dienomis, taip pat pagal Bažnyčios tvarką, aprašytą Naujajame Testamente“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 133]. […]

[…] Tą 1830 m. balandžio 6 dieną pasikrikštijusieji Bažnyčioje tikėjo asmeniškai bendraujančio Dievo buvimu; jie tikėjo, kad jo ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus tikrumas sudaro amžinąjį šios bažnyčios pamatą.¹⁰

Per [Džozefą Smitą] ir paskesnius įvykius į žemę buvo sugrąžinta kunigystė ir Evangelijos pilnatvė. Ji daugiau niekada nebus iš jos paimta [žr. DS 65:2]. Kristaus Bažnyčia, Dievo karalystė žemėje, buvo vėl atkurta, o jos likimas, pasak Raštų, – ristis pirmyn ir pripildyti visą žemę [žr. Danieliaus 2:35].¹¹

Joseph Smith and scribe — Pranašo Džozefo Smito gyvenimą „vedė apreiškimas“

Džozefas Smitas buvo pranašas, regėtojas ir apreiškėjas

Pranašo Džozefo atėjimas į pasaulį buvo pranašystės išsipildymas. Dar prieš daugelį amžių į Egiptą parduotas Juozapas pranašavo:

„Viešpats, mano Dievas, pakels regėtoją, kuris bus rinktinis regėtojas mano strėnų vaisiui. […] Ir jo vardas bus duotas pagal mane; ir tai bus pagal jo tėvo vardą“ (2 Nefio 3:6, 15).

Džozefo Smito jaunesniojo vardas buvo toks pats kaip ir senovės Juozapo, kuris buvo ištremtas į Egiptą. Jo vardas buvo toks pats kaip ir jo tėvo Džozefo Smito vyresniojo vardas. Taip išsipildė pranašystė. Jis vadinamas Pranašu Džozefu Smitu ir „Džozefu regėtoju“. Jis taip pat dažnai vadinamas „pranašu, regėtoju ir apreiškėju“.

Pavadinimai „pranašas“, „regėtojas“ ir „apreiškėjas“ dažnai vartojami pakaitomis ir dauguma mano, kad tai reiškia vieną ir tą patį. Tačiau tai nėra vienas ir tas pats, nes šie pavadinimai turi atskiras ir skirtingas prasmes.

[Vyresnysis] Džonas A. Vidsou pranašu vadina mokytoją, tiesos aiškintoją. Jis moko tiesos, kurią žmogui apreiškia Viešpats ir kurią, su gautu įkvėpimu, jis perteikia pagal žmonių supratimą. Žodžiu „pranašas“ dažnai vadinamas žmogus, kuris iš Viešpaties gauna apreiškimų ir nurodymų. Dauguma mano, kad pranašas iš esmės nusako ateities įvykius, tačiau tai tėra viena iš daugelio pranašo funkcijų. Jis yra Viešpaties atstovas.

Regėtojas yra žmogus, kuris regi. Tačiau regi ne kūniškomis akimis, o dvasinėmis. Regėjimo dovana yra antgamtinis apdovanojimas. Džozefas buvo lyg Mozė, senovės regėtojas. Mozė Dievą regėjo akis į akį. Tačiau tą regėjimą jis paaiškina tokiais žodžiais:

„Bet dabar mano paties akys matė Dievą; tačiau ne mano prigimtinės, bet mano dvasinės akys, nes mano prigimtinės akys nebūtų galėjusios pamatyti; nes aš būčiau turėjęs išdžiūti ir mirti jo akivaizdoje; bet ant manęs buvo jo šlovė; ir aš mačiau jo veidą, nes buvau atmainytas priešais jį“ (Mozės 1:11).

Neturėtume manyti, kad matyti dvasiškai nereiškia matyti tiesiogiai. Toks regėjimas nėra fantazija ar įsivaizdavimai. Objektas yra tikrai matomas, bet ne kūniškomis akimis. Visi turime dvasines akis, kurios papildo mūsų kūniškas akis. Iš pradžių buvome sukurti dvasiškai, o vėliau mūsų dvasioms įvilkti buvo sukurti mūsų kūnai. Mums yra pasakyta, kad pirmajame būvyje vadovavomės rega. Tai reiškė, kad regėjome dvasinėmis akimis, nes dar neturėjome kūnų su kūniškomis akimis. Visi žmonės turi dvasinę regą, tačiau šios regos privilegija jie negali pasinaudoti tol, kol jos neatgaivina Viešpaties Dvasia. […]

Kai kurie į žemę pasiųsti žmonės Šventosios Dvasios galia sugeba išvysti ir regėti su Dievu susijusius dalykus. Regėtojas yra žmogus, kuris žino apie praeitį, kuris žino apie ateitį ir per kuriuos bus viskas apreikšta (žr. Mozijo 8:15–17). Trumpai tariant, tai žmogus, kuris regi, kuris vaikšto Viešpaties šviesoje su dvasinėmis akimis, atvertomis ir atgaivintomis Šventosios Dvasios galia. Mozė, Samuelis, Izaijas, Ezechielis ir daugybė kitų buvo regėtojai, nes turėjo privilegiją iš arčiau nei kiti mirtingieji pamatyti dievišką šlovę ir galią.

Per apreiškimą sužinome tai, ko nežinojome arba tai, ką anksčiau žmogus žinojo, tačiau vėliau buvo ištrinta iš jo atminties. Apreiškimas visada siejasi su tiesa ir visada gaunamas su dievišku patvirtinimo antspaudu. Apreiškimas gaunamas įvairiai, tačiau reikia nepamiršti, kad apreiškėjas gyvena ir elgiasi taip, kad būtų harmonijoje su dieviška apreiškimo dvasia, tiesos dvasia, ir būtent todėl jis gali gauti dieviškas žinias.

Apibendrindami galime pasakyti, kad pranašas yra dieviškos tiesos mokytojas, regėtojas visomis to žodžio prasmėmis. [Džozefo Smito] dvasinę regą iki nepaprasto laipsnio atgaivino ir sudvasino Šventoji Dvasia. Būtent su šia dovana jis regėjo Tėvą ir Sūnų, kuomet nuėjo melstis į giraitę. Sekdami tolimesniais jo gyvenimo įvykiais ir darbais matome, kad jis pradėjo ne nuo savo paties galių. Jis kliovėsi Viešpačiu, todėl sulaukė jo pagalbos ir gavo iš jo nurodymų. Jo gyvenimą vedė apreiškimas.¹²

Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo

Giedodami giesmę „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“ (Giesmės, nr. 17) apie Džozefą Smitą prisimename tiek daug girtinų dalykų.

Jį gerbiame ne tik už tai, kad jam kalbėjo Jehova, bet ir kad jam kalbėjo kiti dangaus pasiuntiniai. Daug kas lankė, perdavė raktus ir mokė šį „rinktinį regėtoją“, iškeltą pastarosiomis dienomis (2 Nef 3:6–7). 1834 metais tėvas Smitas, laimindamas jaunėlį Smitą, pareiškė, kad senovės Juozapas iš Egipto matė šį pastarųjų dienų regėtoją. Senovės Juozapas pravirko supratęs, kaip pranašo Džozefo darbas palaimins gausią to ankstesniojo Juozapo ainiją.

Džozefą Smitą gerbiame ir už jo stropumą bei gebėjimą išversti bei gauti šimtus apreikšto Rašto puslapių. Jis buvo apreiškimo kanalas. Paskaičiuota, kad per jį perėjo daugiau nuostabių Raštų puslapių, nei per bet kurį kitą žmogų žmonijos istorijoje.

Džozefą gerbiame ne tik dėl gebėjimo ištverti, bet ir dėl gebėjimo „gerai tai [ištverti]“ (DS 121:8). Vaikystėje jam buvo atlikta skausminga kojos operacija, be kurios vėliau savo gyvenime jis nebūtų atlaikęs sunkaus Sionės stovyklos žygio iš Ohajo į Misūrį. To žygio metu Džozefas „daugumą laiko ėjo pėsčiomis, ir jo kojos … buvo visos pūslėtos, kruvinos ir skaudančios“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 277]. Jį ir Emą gerbiame už tai, kad ištvėrė skaudžias ankstyvas šešių savo ir įvaikintų vaikų netektis. Tai labai gerai supranta net vieno vaiko netekę tėvai.

Gerbiame Džozefą už gebėjimą atlaikyti persekiojimą, įskaitant ilgą ir nuožmų laisvės atėmimą Liberčio kalėjime. Daug kam tuomet viskas atrodė beviltiška. Bet dangaus Viešpats įkalintąjį Džozefą patikino, kad „žemės pakraščiai teirausis apie tavo vardą“ (DS 122:1). Dabar gyvename tokiu laiku, kuomet daug kas teiraujasi apie Džozefą Smitą ir sugrąžintąją Evangeliją.

Nuo to laiko Džozefas jau seniai išpildė savo norą pasisverti su senovės šventaisiais ant priešingų svarstyklių lėkštelių ir išlyginti svarstykles [žr. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 222]. Dabar jau galime giedoti apie tai, kad Džozefas yra karūnuotas tarp pranašų (žr. Giesmės, nr. 19).

Gerbiame Džozefą už tai, kad ištvėrė karčias ir daugkartines išdavystes bei nusivylimus. Į Karteidžo kalėjimą jis ėjo „kaip avinėlis į skerdyklą“, „ramus kaip vasaros rytas“ ir jo „sąžinė [buvo] švari nuo nusižengimo … visiems žmonėms“ (DS 135:4). Į Karteidžą ėjo be kartėlio. Į Karteidžą ėjo nesiskųsdamas. Koks nepaprastas gebėjimas gerai tai ištverti!

Džozefas žinojo, į kurią pusę yra atsisukęs. Jis buvo atsisukęs į Gelbėtoją Jėzų Kristų, kurio klausėsi nuo pat tada, kai Dangiškasis Tėvas jaunajam Džozefui pasakė: „Tai mano mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ [Džozefas Smitas–Istorija 1:17].¹³

Pranašo Džozefo Smito gyvenimas ir misija mums padeda sugrįžti į kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą

Esu dėkingas už šį žmogų, už jo mokymus, už jo apreiškimus, už jo palikimą, nes per jį į žemę buvo sugrąžinta Evangelija. Manau, kad visoje istorijoje nėra gražesnio pasakojimo už šį paprastą ir mielą pasakojimą apie jaunuolį, kuris nuėjo į netoli savo namų esančią giraitę, atsiklaupė maldai ir išvydo dangiškuosius lankytojus.

Dabar žvelgiame į jo gyvenimą ir jo darbus. Daug žmonių smalsaudami bando išsiaiškinti jo rašytų žodžių paslaptį, tačiau nėra jokios paslapties. […] Tebuvo paprastas tikėjimas, vaikinuko tikėjimas, kuriam teko mokytis apie Dievo dalykus. Vėliau šis vaikinas neįgijo nei mokslinių pasiekimų, nei išsilavinimo, bet buvo Viešpaties mokomas apie tai, kas įvyks.

Dabar jau mums suteikta sąmonė ir protas. Mums tereikia tai lavinti ir ugdyti pagal Viešpaties duotus nurodymus Džozefui, turėti paprastą tikėjimą, kokį turėjo jis, ir būti pasiruošusiems sekti paprastais nurodymais. Jei tai darysime ir eisime Viešpaties parodytu keliu bei išmoksime Jo paruoštas mums pamokas, tai pamatysime, jog mūsų gyvenimas apsivalė nuo viso to, kas prieštarauja Dievo tikslams, kaip tai nutiko su Džozefu. Jis buvo beveik tobulas žmogus, nes buvo apvalęs savo sielą ir savo protą, gyveno arti Viešpaties, gebėjo kalbėtis su Juo ir išgirsti Jį kalbant tai, kas mums dabar yra palikta per jo apreiškimus. Savo dvasinėmis akimis jis gebėjo regėti tai, kas buvo, ir tai, kas dar bus; mes turime įrodymų apie jo regėtų dalykų tiesą. […]

Esu dėkingas už narystę šioje Bažnyčioje. Mano liudijimas apie jos dieviškumą laikosi ant paprasto pasakojimo apie jaunuolį, kurį atsiklaupusį po medžiais aplankė dangiškieji lankytojai. Aplankė ne tik vienas Dievas, bet dvi atskiros asmenybės – Tėvas ir Sūnus – taip žemei vėl apreikšdami tai, kas sudaro Dievybę. Mano tikėjimas ir liudijimas laikosi ant šio paprasto pasakojimo. O jei jis netikras, tai mormonizmas žlugs. Bet jei jis tikras – ir liudiju, kad tikrai tikras – tai šis įvykis yra pats didingiausias įvykis visoje istorijoje.

Meldžiu, kad minėdami šį didį pranašą ir apmąstydami jo gyvenimą savo širdyje jaustumėme dėkingumą už tuos dalykus, kurie mūsų gyvenime atsirado dėl jo regėjimo ir apreiškimų mums. Jis buvo išrinktas regėtojas, Viešpaties iškeltas tam, kad vestų mus šiomis paskutinėmis dienomis, idant savo žingsnį vėl pakreiptume į tą kelią, kuris veda į išaukštinimą bei amžinąjį gyvenimą.¹⁴

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus apie pirmąjį Džozefo Smito regėjimą (žr. 1 poskyrį). Kokį poveikį jūsų liudijimui yra padaręs Pirmasis regėjimas? Kodėl pastarųjų dienų šventiesiems yra būtina turėti liudijimą, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas?
Kokį įspūdi jums palieka Prezidento Hanterio mokymai apie Bažnyčios suorganizavimą? (Žr. 2 poskyrį.) Kokių palaiminimų jūs arba jūsų šeima yra gavusi per sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią?
Kodėl naudinga suprasti, ką reiškia vardai pranašas, regėtojas ir apreiškėjas? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip esate laiminami pranašų, regėtojų ir apreiškėjų?
Prezidentas Hanteris 4 poskyryje vardija tai, dėl ko gerbiame Džozefą Smitą. Kaip šie mokymai padeda jums jausti didesnį dėkingumą Pranašui Džozefui Smitui? Ko galėtumėte pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio?
Apžvelkite Prezidento Hanterio mokymus apie Džozefo Smito tikėjimą, dvasinį išsilavinimą bei paklusnumą (žr. 5 poskyrį). Kaip šiuos mokymus galėtume pritaikyti sau? Kaip galėtume parodyti savo dėkingumą už palaiminimus, kuriuos gavome per Pranašą Džozefą Smitą?

Susijusios Raštų nuorodos

Džozefo Smito vertimas, Pradžios 50:25–33; Danieliaus 2:44; Efeziečiams 2:19–22; 4:11–14; DS 1:17–32; 5:9–10; 122:1–2; 135; Džozefas Smitas–Istorija

Patarimas studijuojantiems

„Jausdami Evangelijos supratimo džiaugsmą, jūs norėsite praktiškai pritaikyti tai, ko išmokote. Stenkitės gyventi harmonijoje su savo supratimu. Taip darydami, jūs sustiprinsite savo tikėjimą, žinias ir liudijimą“ (Skelbti mano evangeliją [2004], p. 19).