8 skyrius
Neškime Evangeliją į visą pasaulį
„Darbuojamės gelbėdami sielas, kviesdami žmones ateiti pas Kristų.“
Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo
1979 m. vyresnysis Hovardas V. Hanteris, tuomet būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, pasakė: „Esu visiškai įsitikinęs, kad netolimoje ateityje matysime, kad didelių atradimų dėka Evangelija po visas tautas ims sklisti taip, kaip dar nesklido nei šiame, nei bet kuriame ankstesniame Evangelijos laikotarpyje. Esu tikras, kad galėsime retrospektyviai pažvelgti ir užrašyti, kaip užrašė Lukas: „Dievo žodis klestėjo“ (ApD 6:7).“1
Kai vyresnysis Hanteris kalbėjo šiuos žodžius, politiniai apribojimai neleido misionieriams Evangelijos mokyti daugumoje Rytų Europos bei Tarybų Sąjungos šalių. Tačiau per po to sekusį dešimtmetį dauguma tų apribojimų buvo panaikinti. 1989 ir 1990 metais buvo nuversta Berlyno siena, beveik trisdešimt metų skyrusi Vakarų ir Rytų Vokietijas. Tuo metu prezidentas Hanteris tarnavo Dvylikos Kvorumo prezidentu. Štai kokias mintis jis išsakė apie šį istorinį įvykį bei kitus tuo metu pasaulyje vykusius pokyčius:
„Pastaruoju metu daug dėmesio buvo skiriama Berlyno sienai. Be abejo, mes džiaugiamės matydami, kad šį siena nuversta, nes tai simbolizuoja naujas laisves. […] Bandydami suprasti pasaulį apimančią susitaikymo dvasią ir jos prasmę Evangelijos kontekste, turime savęs paklausti: ar tik ne Viešpaties ranka panaikino politines kliūtis ir atvėrė ertmes iki šiol neįveiktose sienose, kad būtų galima mokyti Evangelijos? Ar tai įvyko ne pagal dievišką planą ir dievišką tvarkaraštį?“2
Prezidentas Hanteris jautė, kad šie pokyčiai Bažnyčios nariams davė svarbią atsakomybę. Jis sakė, kad, atsivėrus daugiau tautų, prireiks daugiau misionierių, kad būtų įvykdytas pavedimas nešti Evangeliją visam pasauliui.3
Prezidento Hanterio troškimas padėti visiems Dievo vaikams, nepriklausomai nuo jų tautybės ar religijos, buvo akivaizdus jam darbuojantis Artimuosiuose Rytuose. Pirmoji Prezidentūra jam pavedė svarbių užduočių Jeruzalėje, tarp jų Orsono Haido atminimo sodo bei Brigamo Jango universiteto Artimųjų Rytų studijų centro Jeruzalėje statybas. Nors tame regione misionieriškas darbas buvo draudžiamas, tačiau ten besidarbuodamas prezidentas Hanteris susirado gerų draugų – tiek žydų, tiek arabų. Jis pasakė: „Jėzaus Kristaus Evangelijos tikslas – skatinti aukščiausios tvarkos meilę, vienybę ir brolystę.“4
Besidarbuojant su Dievo vaikais visame pasaulyje, prezidento Hanterio žinia būdavo ta pati: „Mes esame jūsų broliai – nei vienos tautos ar tautybės nelaikome antrarūšiais piliečiais. Visus kviečiame … pasidomėti mūsų žinia ir priimti mūsų draugystę.“5
„Jėzaus Kristaus Evangelija … yra pasaulinis tikėjimas su visa apimančia žinia“
Hovardo V. Hanterio mokymai
1
Sugrąžintoji Evangelija yra skirta visiems žmonėms, nes visi yra to paties Dievo vaikai
Jėzaus Kristaus Evangelija, mūsų mokoma Evangelija, kurios apeigas atliekame, yra pasaulinis tikėjimas su visa apimančia žinia. Ji nėra nei ribota, nei šališka, nei priklausanti nuo istorijos ar mados. Jos esmė yra visuotinai ir amžinai tikra. Jos žinia yra skirta visam pasauliui, šiomis paskutinėmis dienomis ji sugrąžinta tam, kad patenkintų kiekvienos žemės tautos, giminės, liežuvio ir liaudies poreikius. Ji vėl, kaip ir iš pat pradžių, įsteigta tam, kad ugdytų brolystę, saugotų tiesą ir gelbėtų sielas. […]
Pagal šios Evangelijos žinią visa žmonijos rasė yra viena šeima, kilusi iš vieno Dievo. Visi vyrai ir moterys, yra ne tik fiziškai kilę iš Adomo ir Ievos, savo pirmųjų žemiškų tėvų, bet turi ir dvasinę kilmę, vedančią iki pat Dievo, Amžinojo Tėvo. Tokiu būdu visi žemės žmonės tiesiogine prasme yra broliai ir seserys Dievo šeimoje.
Jei visi žmonės suprastų ir priimtų šią visuotinio Dievo Tėvo sampratą, tai jie daug geriau suprastų Dievo rūpestį jais ir savo tarpusavio santykius. Būtent žinia apie gyvenimą ir meilę numalšina slogias tradicijas, grįstas rase, kalba, ekonomine ar politine padėtimi, išsilavinimo laipsniu ar kultūrine kilme – visi esame tos pačios dvasinės kilmės. Mūsų genealogija – dieviška; kiekvienas asmuo yra dvasinis Dievo vaikas.
Tokiame Evangelijos suvokime nėra vietos susitraukusiam, siauram ar žalingam požiūriui. Pranašas Džozefas Smitas pasakė: „Viena iš pagrindinių Dievybės savybių yra meilė, ir ja turi pasižymėti tie, kurie siekia būti Dievo sūnumis. Dievo meilės kupinas žmogus neapsiribos vien savo šeimos laiminimu, bet apkeliaus visą pasaulį, trokšdamas palaiminti visą žmoniją“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 319]. […]
Sugrąžintoji Evangelija yra dieviškos meilės žinia, skirta visiems žmonėms visur, nes visi žmonės yra to paties Dievo vaikai. Pirminė Evangelijos žinia buvo gražiai išreikšta tokiame 1978 m. vasario 15 dienos Pirmosios Prezidentūros pareiškime:
„Remdamasi senovės ir šių laikų apreiškimu, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia džiugiai moko ir skelbia krikščionišką doktriną, kad visi vyrai ir moterys yra broliai ir seserys, kraujo ryšiu susieti ne tik su žemiškais protėviais, bet ir yra tiesioginiai Amžinojo Tėvo dvasiniai vaikai“ [Statement of the First Presidency Regarding God’s Love for All Mankind, Feb. 15, 1978].
Pastarųjų dienų šventieji į kitų tikėjimų žmones žiūri pozityviai ir geranoriškai. Mes tikime juos esant tiesioginiais mūsų broliais ir seserimis. Mes tikime, kad esame to paties Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys. Mes turime bendrą genealogiją, kurios pradžių pradžia – Dievas.6
2
Bažnyčios misija – skelbti Evangeliją visoms tautoms
Kadangi ši Bažnyčia yra Dievo karalystė žemėje, tai ji turi misiją visoms tautoms. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,
mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19–20). Šių Mokytojo lūpomis išsakytų žodžių nevaržo jokios valstybinės sienos; jie neapsiriboja viena konkrečia rase ar kultūra. Nė viena tauta nelaikoma geresne už kitą. Mokymas yra aiškus – „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. […]
Kadangi esame Viešpaties Bažnyčios nariai, tai turime žvelgti toliau savo asmeninių nusistatymų. Turime atrasti tą aukščiausiąją tiesą, jog mūsų Tėvas tikrai neatsižvelgia į asmenis. Kartais mes be reikalo įžeidžiame kitų tautybių brolius ir seseris, vienos tautos žmones išskirdami iš kitos tautos žmonių. […]
Įsivaizduokite daug sūnų turintį tėvą. Visi tie sūnūs turi skirtingus charakterius, polinkius ir dvasines savybes. Ar vieną kurį sūnų jis myli labiau už kitus? Turbūt vienam, dvasiškai silpnesniam, sūnui tėvas rodo daugiau dėmesio ir meldžiasi už jį daugiau, nei už kitus. Ar tai reiškia, kad jis mažiau myli kitus? Ar įsivaizduojate, kad mūsų Dangiškasis Tėvas vieną savo atžalų tautybę myli labiau nei kitas? Mūsų Bažnyčios nariams nederėtų pamiršti šio raginančio Nefio klausimo: „Argi nežinote, kad yra daugiau kaip viena tauta?“ (2 Nef 29:7). […]
Mūsų broliams ir seserims visose tautose iškilmingai liudijame, kad Dievas yra prabilęs mūsų dienomis šiame laikotarpyje, kad yra atsiųsti dangiškieji pasiuntiniai ir kad savo mintis ir valią Dievas yra apreiškęs pranašui – Džozefui Smitui. […]
Kadangi mūsų Tėvas myli visus savo vaikus, tai ir mes turime mylėti visus žmones – visų rasių, kultūrų ir tautybių – ir mokyti juos Evangelijos principų, kad jie galėtų juos priimti ir pažinti Gelbėtojo dieviškumą.7
Savo kukliomis pastangomis stiprindami brolybę ir mokydami apreikštos tiesos, pasaulio žmonėms sakome tai, ką su didele meile pasiūlė Prezidentas Džordžas Albertas Smitas:
„Atėjome ne tam, kad iš jūsų atimtume jūsų turimas gerąsias savybes ir tiesą. Atėjome ne tam, kad ieškotume jumyse ydų ar jus kritikuotume. […] Išsaugokite visą tą gėrį, kurį turite, ir leiskite jums atnešti daugiau gėrio tam, kad būtumėte laimingesni ir kad būtumėte pasiruošę įeiti mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon.“8
Mūsų darbas – gelbėti sielas, kviesti žmones ateiti pas Kristų, į krikšto vandenis juos vesti tam, kad toliau tobulėtų kelyje į amžinąjį gyvenimą. Šiam pasauliui reikia Jėzaus Kristaus Evangelijos. Ši Evangelija pasauliui parodys vienintelį žinomą kelią į ramybę.9
Būdami Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes siekiame tiesos suvienijimo. Siekiame išplėsti meilės ir supratimo ratą tarp visų žemės žmonių. Tokiu būdu stengiamės išpuoselėti taiką ir laimę, ne tik tarp krikščionių, bet ir tarp visos žmonijos. […]
Ne be Džozefo [Smito] pagalbos įkurta Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia dabar yra pasaulinė religija; ir tai ne todėl, kad jos narių yra visame pasaulyje, o iš esmės todėl, kad jos žinia yra visapusiška ir nešališka, ji priima visą tiesą ir yra sugrąžinta visos žmonijos poreikiams patenkinti.
[…] Šią meilės ir vilties žinią mes siunčiame visam pasauliui. Ateikite pas visos tiesos Dievą, kuris ir toliau per pranašus kalba Savo vaikams. Išklausykite žinios To, kuris ir toliau siunčia Savo tarnus skelbti nesibaigiančiosios Evangelijos visoms tautoms, giminėms, liežuviams ir liaudims. Ateikite ir puotaukite prie stalo, kurį jums paruošė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Prisijunkite prie mūsų ir kartu sekime ja įkūrusiu Geruoju Ganytoju.10
„Mūsų darbas – gelbėti sielas“
3
Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimus gavusieji turi pareigą paliudyti apie Jį
Kaip Apmokėjimas siejasi su misionierišku darbu? Kai patiriame Apmokėjimo palaiminimus savo gyvenime, mes netveriame noru pasirūpinti [kitų] gerove.
Mormono Knygoje gausu šį principą iliustruojančių pavyzdžių. Paragavęs medžio vaisiaus (tai simbolizuoja Apmokėjimo priėmimą), Lehis pasakė: „Panorau, kad mano šeima taip pat jo valgytų“ (1 Nefio 8:12). Atsivertęs ir gavęs nuodėmių atleidimą, tikėdamas Jėzumi Kristumi Enosas pasakė: „Aš ėmiau trokšti gerovės savo broliams nefitams“ (Enoso 1:9). Po to jis meldėsi už lamanitus, nesutaikomus nefitų priešus. Dar yra pavyzdys apie keturis Mozijo sūnus – Amoną, Aaroną, Omnerą ir Himnį. Per Apmokėjimą gavę savo nuodėmių atleidimą, jie ėmėsi ištisus metus darbuotis tarp lamanitų, vesdami juos pas Kristų. Raštai byloja, kad „jie negalėjo net pagalvoti, kad pražūtų bent viena žmogaus siela“ (Mozijo 28:3).
Kilnų pavyzdį apie tai, kaip sandorą sudaręs žmogus trokšta dalintis Evangelija su kitais, geriausiai iliustruoja Almos jaunesniojo pavyzdys. Leiskite jums perskaityti jo liudijimą. […]
„[…] Nuo to laiko net iki šiol aš neatlyždamas dirbau, kad atvesčiau sielas į atgailą; idant atvesčiau jas ragauti nepaprasto džiaugsmo, kurio aš paragavau; kad jos taip pat galėtų užgimti iš Dievo ir būti pripildytos Šventosios Dvasios“ [Almos 36:24; taip pat žr. Almos 36:12–23].
Svarbus asmens atsivertimo rodiklis yra troškimas dalintis Evangelija su kitais. Dėl šios priežasties Viešpats kiekvieną Bažnyčios narį įpareigojo būti misionieriumi.
Pasiklausykite, kokią sandorą sudaro Bažnyčioje pasikrikštijantis žmogus:
„Kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis, ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;
taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojai visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėte, net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo ir priskaičiuoti prie tų iš pirmojo prisikėlimo, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą“ (Mozijo 18:8–9).
Dievo liudininkai turime būti visuomet [ir] visur, net iki pat mirties. Šią sandorą atnaujiname per sakramentą, kuomet sudarome sandorą prisiimti Kristaus vardą.
Misionieriška tarnystė yra vienas iš svarbių būdų prisiimti jo vardą. Gelbėtojas yra pasakęs, kad, jei trokštame priimti jo vardą visa širdimi, esame pašaukti eiti į visą pasaulį skelbti jo Evangelijos kiekvienam kūriniui (žr. DS 18:28). […]
Mes, paragavę Apmokėjimo, turime pareigą ištikimai laikytis liudijimo apie savo Viešpatį ir Gelbėtoją. […] Pašaukimas dalintis Evangelija su kitais simbolizuoja mūsų didelę meilę Dangiškojo Tėvo vaikams, o taip pat meilę Gelbėtojui už tai, ką jis dėl mūsų padarė.11
4
Su Viešpaties pagalba galėsime įveikti visas dalinimosi Evangelija kliūtis
Kritus Rytų Europos … ir daugelio kitų pasaulio šalių sienoms, išaugo poreikis pasiųsti daugiau misionierių, kurie dievišku pašaukimu neštų Evangeliją visai žemei. Ar esame pasirengę susitvarkyti su tokiu netikėtumu?
Kad galėtume patenkinti šį paskutinėmis dienomis išaugusį mūsų poreikį misionieriškam darbui, turbūt kai kuriems iš mūsų (ypač šeimas užauginusiai vyresnei kartai) reiktų nuspręsti, ar nereiktų nugriauti mūsų pačių mintyse pastatytų sienų.
Pavyzdžiui, ar nesame pasistatę „komforto sienos“, kuri, rodos, trukdo daugeliui porų ir nevedusiųjų vykti į misiją? Ar nesame pasistatę „finansinių sienų“, kai kuriems nariams trukdančių vykti; ar nesame pasistatę „anūkų sienos“, „sveikatos sienos“, „nepasitikėjimo savimi sienos“, „pasitenkinimo savimi sienos“, „prasižengimo sienos“ arba baimės, abejonės ar nusiraminimo sienų? Ar kas nors bent minutėlę abejoja, kad su Viešpaties pagalba tas sienas būtų galima nugriauti?
Gavome privilegiją gimti šiomis paskutinėmis dienomis, o ne ankstesniais laikais, kad padėtume nešti Evangeliją visai žemei. Šiame gyvenime nėra didesnio pašaukimo. Jei tenkinsimės tik buvimu už savo pačių pasistatytų sienų, tai savanoriškai išsižadėsime mums priklausančių palaiminimų. Šį didelį poreikį Viešpats paaiškina šių dienų apreiškime:
„Nes štai laukas jau pabalęs pjūčiai; ir štai, tas, kuris mosuoja savo pjautuvu iš visų jėgų, tas susikrauna atsargas, tad nepražūva, bet pelno išgelbėjimą savo sielai“ (DS 4:4).
Tame pačiame apreiškime Viešpats toliau vardina gerų misionierių savybes. Puikiai žinodamas mūsų silpnybes ir abejones, kylančias atsistojus prieš pačių susikurtos sienos vartus, jis patikina, kad dieviška pagalba įveikti visas kliūtis ateis tuomet, kai atliksime savo dalį. Štai koks paprastas jo pažadas: „Prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (DS 4:7).
Telaimina mus Viešpats, kad mūsų protuose sustatytos sienos nesukliudytų gauti mums priklausančių palaiminimų.12
Mūsų Viešpats savo žemiškos tarnystės metu ne kartą kvietė, o kartu ir davė iššūkį. Petrui ir Andriejui Kristus sakė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mato 4:19). […]
Ankstesnieji pranašai yra mokę, kad kiekvienas pajėgus ir vertas vaikinas turėtų tarnauti nuolatinėje misijoje. Šiandien aš pabrėžiu šį poreikį. Mums taip pat labai reikia, kad pajėgios, brandžios poros tarnautų misijoje. Savo mokiniams Jėzus pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Luko 10:2).13
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Apmąstykite prezidento Hanterio mokymus: kadangi visi esame Dievo vaikai, Evangelija irgi yra skirta visiems žmonėms (žr. 1 poskyrį). Kuo gali būti naudinga, dalinantis Evangelija, omenyje turėti tai, kad kiekvienas asmuo tiesiogine prasme yra mūsų brolis ir sesuo?
-
Ko prezidentas Hanteris 2 poskyryje moko apie Dangiškojo Tėvo jausmus Savo vaikams? Kaip galėtumėte geriau mylėti visus žmones ir dalintis su jais Evangelija?
-
Kaip atsakytumėte į tokį prezidento Hanterio klausimą: „Kaip Apmokėjimas siejasi su misionierišku darbu?“ (Žr. 3 poskyrį.) Kaip galėtumėte padidinti savo troškimą dalintis Evangelija su kitais? Kokių palaiminimų esate gavę už tai, kad su kažkuo pasidalinote Evangelija arba kažkas pasidalino Evangelija su jumis?
-
Išstudijavę 4 poskyrį, pagalvokite, kokios „sienos“ neleidžia jums gauti misionieriško darbo palaiminimų. Aptarkite, kaip būtų galima įveikti tas kliūtis.
Susijusios Raštų nuorodos
Amoso 9:9; 2 Nefio 2:6–8; Mozijo 28:1–3; Almos 26:37; DS 18:10–16; 58:64; 68:8; 88:81; 90:11; 123:12; Džozefas Smitas–Mato 1:31
Patarimas mokytojui
„Šventoji Dvasia gali paraginti vieną ar daugiau jūsų mokomų žmonių pasidalinti tokiomis įžvalgomis, kurias reikia išgirsti kitiems. Būkite atviri gaunamiems raginimams kreiptis į konkrečius žmones. Jūs netgi galite pajusti raginimą paklausti tokio žmogaus, kuris savanoriškai nėra išreiškęs savo požiūrio“ (Teaching, No Greater Call [1999], 63).