Džozefas Smitas–Istorija
Ištraukos iš Pranašo Džozefo Smito istorijos
History of the Church, 1 tomas, nuo 1 iki 5 skyriaus
1 skyrius
Džozefas Smitas pasakoja apie savo protėvius, šeimos narius ir jų ankstesnes gyvenamąsias vietas – Niujorko valstijos vakaruose įsivyrauja neįprastas religinis sujudimas – Džozefas nusprendžia siekti išminties pagal Jokūbo nurodymą – Pasirodo Tėvas ir Sūnus, ir Džozefas pašaukiamas pranašo tarnystėn (1–20 eilutės).
1 Kadangi, ryšium su Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios iškilimu ir pažanga, pikta linkintys ir klastingi asmenys išplatino daugybę pareiškimų, kuriuos visus jų autoriai sukūrė pulti jos, kaip Bažnyčios, vardą ir jos pažangą pasaulyje, aš buvau priverstas parašyti šią istoriją, kad pataisyčiau viešąją nuomonę ir visus tiesos ieškotojus supažindinčiau su tikrais faktais, susijusiais tiek su manimi, tiek ir su Bažnyčia, kiek aš tuos faktus žinau.
2 Šioje istorijoje aš teisingai ir teisiai pateiksiu įvairius su šia Bažnyčia susijusius įvykius, kokie įvyko arba kokie jie yra dabar – [1838 m.] aštuntaisiais metais nuo minėtos Bažnyčios suorganizavimo.
3 Aš gimiau mūsų Viešpaties tūkstantis aštuoni šimtai penktaisiais metais, gruodžio dvidešimt trečiąją dieną Šerono mieste, Vindzoro apygardoje, Vermonto valstijoje … Mano tėvas, Džozefas Smitas vyresnysis, paliko Vermonto valstiją ir persikėlė į Palmyrą, Ontarijo (dabar Veino) apygardą, Niujorko valstijoje, kai man buvo dešimt ar panašiai metų. Praėjus maždaug ketveriems metams po mano tėvo atvykimo į Palmyrą, jis su savo šeima persikėlė į Mančesterį toje pačioje Ontarijo apygardoje.
4 Jo šeima susidėjo iš vienuolikos sielų, būtent: mano tėvo Džozefo Smito, mano motinos Liusi Smit (kuri iki santuokos buvo pavarde Mak, Solomono Mak duktė), mano brolių Alvino, (kuris mirė 1823 metų lapkričio 19 d., eidamas 26-sius metus), Hairumo, manęs, Samuelio Harisono, Viljamo, Don Karloso ir mano seserų Sofronijos, Ketrin ir Liusi.
5 Kažkuriuo antrųjų metų po mūsų persikėlimo į Mančesterį metu vietovėje, kur mes gyvenome, kilo neįprastas religinis sujudimas. Jis prasidėjo nuo metodistų, bet netrukus tapo visuotiniu tarp visų sektų toje šalies srityje. Iš tikrųjų atrodė, kad tai paveikė visą tą šalies apygardą, ir didelės minios dėjosi prie skirtingų religinių grupių, kas sukėlė nemažą sąmyšį ir susiskaldymą tarp žmonių; vieni šaukė: „Štai čia!“, o kiti: „Štai ten!“ Vieni kovojo už metodistų tikėjimą, kiti – už presbiterionų, o dar kiti – už baptistų.
6 Nes, nepaisant didelės meilės, kurią atsivertusieji į šiuos skirtingus tikėjimus reiškė savo atsivertimo metu, ir didelio uolumo, kurį rodė atitinkami dvasininkai, aktyviai dalyvavę sukeliant ir kurstant šį neįprastą religinio jausmo reginį tam, kad visi atsiverstų, kaip jie mėgo tai vadinti, prie kurios jiems patinkančios sektos jie besijungtų, kai atsivertusieji pradėjo skirstytis, vieni į vieną grupę, o kiti į kitą, buvo akivaizdu, kad iš pažiūros geri jausmai, tiek kunigų, tiek atsivertusiųjų, buvo veikiau apsimestini, nei tikri; nes prasidėjo didelio sąmyšio ir blogų jausmų reginys – kunigas ginčijosi su kunigu ir atsivertusysis su atsivertusiuoju; taigi visi jų geri jausmai vienas kitam, jeigu jie kada tokių ir turėjo, visiškai dingo žodžių kovose bei ginčuose dėl nuomonių.
7 Tuomet man ėjo penkiolikti. Mano tėvo šeima buvo atversta į presbiterionų tikėjimą ir keturi iš jų prisijungė prie tos bažnyčios, būtent: mano motina Liusi, mano broliai Hairumas ir Samuelis Harisonas bei mano sesuo Sofronija.
8 Šio didelio sujudimo metu mano protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti; bet nors mano jausmai buvo gilūs ir dažnai stiprūs, vis tik aš laikiausi atokiai nuo visų tų grupių, nors lankiausi įvairiuose jų susirinkimuose, kai tik pasitaikydavo proga. Laikui bėgant, mano protas ėmė kažkiek linkti prie metodistų sektos, ir aš lyg ir norėjau prie jų dėtis; bet toks didelis buvo sąmyšis ir kova tarp skirtingų denominacijų, kad tokiam jaunam ir tokiam žmonių bei reiškinių nepažįstančiam asmeniui, kaip aš, buvo neįmanoma prieiti kokią nors tvirtą išvadą apie tai, kuris teisus, o kuris klysta.
9 Dėl didelio ir nesiliaujančio šauksmo bei sumaišties mano protas kartais būdavo labai sujaudintas. Presbiterionai buvo labiausiai nusistatę prieš baptistus ir metodistus ir naudojo visas savo galias, tiek logiką, tiek sofistiką, kad įrodytų jų klaidas arba bent jau įtikintų žmones, kad jie klydo. Iš kitos pusės baptistai ir metodistai, savo ruožtu, lygiai taip pat uoliai stengėsi įtvirtinti savo dogmas ir paneigti visas kitas.
10 Šio žodžių karo ir nuomonių sąmyšio sukūryje aš dažnai savęs klausdavau: Ką daryti? Kuri iš visų šių grupių teisinga; o gal visos jos neteisingos? Jei kuri nors iš jų teisinga, tai kuri, ir kaip man ją atpažinti?
11 Kamuojamas sunkių minčių, kurias sukėlė šių religingų žmonių grupių ginčai, vieną dieną skaičiau Jokūbo laiško pirmojo skyriaus penktąją eilutę, kuri skamba taip: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta.
12 Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl, suvokdamas, kad jei kuriam reikia išminties iš Dievo, tai man; nes aš nežinojau, kaip pasielgti, ir jei negalėčiau gauti daugiau išminties, nei tada turėjau, niekada nesužinočiau; nes skirtingų sektų religijos mokytojai tas pačias Raštų ištraukas suprato taip skirtingai, kad sugriovė visas viltis išspręsti šį klausimą remiantis Biblija.
13 Po kurio laiko aš priėjau išvadą, kad arba turiu pasilikti tamsoje ir sumaištyje, arba turiu padaryti, kaip nurodo Jokūbas, tai yra prašyti Dievą. Po kurio laiko nusprendžiau „prašyti Dievą“, priėjęs išvadą, kad, jeigu jis suteikia išminties tiems, kuriems trūko išminties, ir suteikia dosniai ir nepriekaištauja, galėčiau pabandyti ir aš.
14 Taigi nusprendęs prašyti Dievą, išėjau į mišką pabandyti. Tai buvo tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimtųjų metų ankstyvo pavasario gražios giedros dienos rytą. Tai buvo pirmas toks bandymas mano gyvenime, nes būdamas apsuptas visų savo nerimų, kol kas dar niekada nebandžiau melstis balsu.
15 Nuėjęs į iš anksto numatytą vietą, apsidairęs ir įsitikinęs, kad esu vienas, atsiklaupiau ir ėmiau atnašauti savo širdies troškimus Dievui. Vos pradėjus tai daryti, mane sugriebė kažkokia jėga, kuri visiškai pergalėjo mane, ir taip stulbinančiai mane paveikė, kad sukaustė mano liežuvį taip, jog negalėjau kalbėti. Mane apgaubė tiršta tamsa, ir kurį laiką man atrodė, kad aš pasmerktas staigiam sunaikinimui.
16 Bet, kai įtempiau visas savo galias šauktis Dievo, kad išvaduotų mane iš šito mane sugriebusio priešo galios, ir būtent tuo momentu, kai buvau pasiruošęs nugrimzti į neviltį ir pasiduoti sunaikinimui – ne įsivaizduojamam sunaikinimui, bet galiai kažkokios realios būtybės iš neregimo pasaulio, turinčios tokią stebėtiną galią, kokios dar niekada nebuvau patyręs iš jokios būtybės – kaip tik šią didžiulės baimės akimirką tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs.
17 Vos tik jis pasirodė, susivokiau esąs išvaduotas iš to priešo, kuris buvo mane sukaustęs. Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!
18 Mano tikslas, dėl kurio ketinau teirautis Viešpaties, buvo sužinoti, kuri iš visų sektų teisinga, idant žinočiau prie kurios jungtis. Todėl vos tik atsitokėjau tiek, kad pajėgiau kalbėti, aš paklausiau Asmenybių, stovinčių virš manęs šviesoje, kuri iš visų sektų teisinga (nes iki tol man dar niekada į širdį neatėjo, kad visos jos neteisingos) ir prie kurios turėčiau jungtis.
19 Man buvo atsakyta, kad privalau nesijungti nė prie vienos iš jų, nes jos visos neteisingos; ir Asmenybė, kalbėjusi su manimi, pasakė, kad visi jų tikėjimo išpažinimai yra bjaurumas jo akyse; kad tie išpažinėjai visi sugedę; kad: „jie artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs; jie žmonių įsakymus dėsto kaip doktrinas, laikydamiesi dievotumo pavidalo, bet atmeta dievotumo galią“.
20 Jis vėl man uždraudė jungtis prie bet kurios iš jų; ir jis man pasakė dar daug kitų dalykų, kurių šiuo metu negaliu rašyti. Kai atsitokėjau, aš susivokiau gulįs ant nugaros ir žiūrįs į dangų. Šviesai išnykus, aš likau be jėgų; bet netrukus kažkiek atsitokėjęs, aš nuėjau namo. Kai atsirėmiau į židinį, motina paklausė, kas man yra. Atsakiau: „Niekis, viskas tvarkoje – man viskas gerai“. Tada tariau savo motinai: „Aš sužinojau, kad presbiterionizmas neteisingas“. Atrodo, kad priešininkas žinojo, pačioje mano gyvenimo pradžioje, kad aš buvau paskirtas pasižymėti kaip jo karalystės drumstėjas ir ardytojas; priešingu atveju kam gi reikėtų tamsos jėgoms susivienyti prieš mane? Kam gi reikėtų priešpriešos ir persekiojimo, kurie kilo prieš mane, beveik dar vaiką?
Kai kurie pamokslininkai ir kiti religijos išpažinėjai atmeta pasakojimą apie Pirmąjį regėjimą – Džozefą Smitą užgriūna persekiojimas – Jis liudija apie regėjimo realumą (21–26 eilutės).
21 Po keleto dienų nuo mano patirto regėjimo man pasitaikė bendrauti su vienu iš metodistų pamokslininkų, kuris labai aktyviai dalyvavo anksčiau minėtame religiniame sujudime; ir kalbėdamas su juo religijos tema, aš pasinaudojau proga papasakoti jam apie mano patirtą regėjimą. Buvau didžiai nustebintas jo elgesio; į mano pasakojimą jis pažiūrėjo ne tik nerimtai, bet su didele panieka, sakydamas, kad visa tai iš velnio, kad šiomis dienomis nebūna tokių dalykų kaip regėjimai ar apreiškimai; kad visa tai liovėsi su apaštalais ir daugiau nieko tokio nebebus.
22 Tačiau netrukus suvokiau, kad mano pasakojimas apie šį įvykį sukėlė didelį išankstinį nusistatymą prieš mane tarp religijos išpažinėjų ir didelį persekiojimą, kuris toliau augo; ir nors buvau tik nežymus vos keturiolikos-penkiolikos metų ir dėl savo gyvenimo aplinkybių pasauliui visai nereikšmingas vaikinukas, tačiau aukštą padėtį užimantys vyrai skyrė dėmesį, pakankamą, kad nuteiktų prieš mane viešąją nuomonę ir sukeltų nuožmų persekiojimą; ir tai buvo bendra visoms sektoms – visos susivienijo persekioti mane.
23 Tai kėlė man gilius apmąstymus tada ir dažnai po to – buvo labai keista, kad nežymus, vos peržengęs keturioliktus metus vaikinukas, ir be to toks, kuriam lemta būtinybė užsidirbti menką pragyvenimą savo kasdieniniu darbu, būtų laikomas pakankamai svarbiu asmeniu, kad patrauktų to meto populiariausių sektų įžymybių dėmesį, ir dar taip, kad sukeltų juose nuožmiausio persekiojimo ir plūdimo dvasią. Bet keista tai ar ne, būtent taip ir buvo, ir tai man dažnai sukeldavo didelį sielvartą.
24 Tačiau, nepaisant to, tai, kad mačiau regėjimą, buvo faktas. Nuo to laiko aš galvojau, kad jaučiausi labai panašiai kaip Paulius, kai jis, gindamasis priešais karalių Agripą, pasakojo apie savo patirtą regėjimą, kai jis matė šviesą ir girdėjo balsą; bet, nepaisant to, tik keletas juo patikėjo; kai kurie sakė, kad jis apgavikas, kiti sakė, kad jis pamišęs; ir jis buvo išjuokiamas ir plūstamas. Bet visa tai nesunaikino jo regėjimo realumo. Jis matė regėjimą, jis žinojo, kad matė, ir visi persekiojimai po dangumi negalėtų to pakeisti; ir nors jie persekiotų jį iki mirties, jis vistiek žinojo ir iki savo paskutinio atodūsio žinotų, kad jis ir matė šviesą ir girdėjo balsą, kalbantį jam, ir visas pasaulis negalėtų jo priversti galvoti ir tikėti kitaip.
25 Taip buvo ir man. Aš tikrai mačiau šviesą ir vidur šitos šviesos mačiau dvi Asmenybes, ir jos tikrai man kalbėjo; ir nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai tiesa; ir tuomet, kai jie mane persekiojo, plūdo ir melagingai kalbėjo visokius piktumus prieš mane už tai, kad taip sakiau, man norėjosi sakyti savo širdyje: kodėl mane persekiojate už tai, kad sakau tiesą? Aš tikrai mačiau regėjimą; ir kas aš toks, kad galėčiau priešintis Dievui, arba kodėl pasaulis nori priversti mane paneigti tai, ką tikrai mačiau? Nes aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau to padaryti; mažų mažiausiai aš žinojau, kad tai padarydamas įžeisčiau Dievą ir patekčiau į pasmerkimą.
26 Dabar mano protas buvo gavęs atsakymą dėl sektų pasaulio – kad neprivalau jungtis prie kurios nors iš jų, bet kad turiu pasilikti, kaip esu, kol gausiu tolimesnius nurodymus. Aš įsitikinau, kad Jokūbo liudijimas yra tikras – kad žmogus, kuriam trūksta išminties, gali prašyti Dievą ir gauti, ir jam nebus priekaištaujama.
Džozefui Smitui pasirodo Moronis – Džozefo vardas bus minimas geruoju ir piktuoju tarp visų tautų – Moronis pasako jam apie Mormono Knygą ir apie ateinančius Viešpaties teismus bei cituoja daug Raštų ištraukų – Apreiškiama vieta, kur paslėptos aukso plokštelės – Moronis toliau duoda nurodymus pranašui (27–54).
27 Aš tęsiau įprastus savo gyvenimo užsiėmimus iki tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt trečiųjų metų rugsėjo dvidešimt pirmosios dienos, visą laiką kęsdamas nuožmų persekiojimą nuo rankų visokiausių žmonių, tiek religingų, tiek nereligingų, kadangi ir toliau tvirtinau matęs regėjimą.
28 Per laikotarpį, kuris truko nuo to laiko, kai patyriau regėjimą, iki tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt trečiųjų metų – kadangi man buvo uždrausta jungtis prie kurios nors iš religinių to meto sektų ir kadangi buvau labai jaunas ir persekiojamas tų, kurie turėjo būti mano draugai ir elgtis su manimi maloniai, ir jei manė mane klystant, turėjo stengtis deramai ir švelniai mane pataisyti – aš buvau paliktas įvairiausioms pagundoms; ir, sukinėdamasis įvairiausiose draugijose, aš dažnai įpuldavau į daugybę kvailų klaidų ir parodžiau jaunystės silpnybes bei žmogiškos prigimties netobulumus, kurie, apgailestauju tai sakydamas, nuvesdavo mane į įvairias pagundas, užgaulias Dievo akyse. Dėl šitos išpažinties niekas neturi manyti, kad esu nusikaltęs kokiomis nors didelėmis, arba piktomis, nuodėmėmis. Iš prigimties niekada nebuvau linkęs tai daryti. Bet aš buvau kaltas dėl vėjavaikiškumo ir kad kartais bendravau su linksma draugija ir t.t., kas nesiderino su tuo charakteriu, kuriuo turėjo pasižymėti tas, kuris pašauktas Dievo kaip aš. Bet tam, kuris prisimena mano jaunystę ir pažįsta mano įgimtą linksmą būdą, tai neatrodys labai keista.
29 Dėl šitų dalykų aš dažnai jausdavausi smerkiamas už savo silpnybes ir netobulumus; ir tada, jau minėtos rugsėjo dvidešimt pirmosios vakarą, nuėjęs gulti nakčiai, aš ėmiau melsti ir maldauti Visagalį Dievą, kad atleistų visas mano nuodėmes bei kvailystes ir taip pat kad apsireikštų man, idant žinočiau apie savo būseną ir padėtį priešais jį; nes aš buvau visiškai tikras, kad gausiu dievišką apsireiškimą, kaip gavau anksčiau.
30 Kol taip šaukiausi Dievo, pastebėjau mano kambary atsirandant šviesą, kuri vis stiprėjo, kol kambarys tapo šviesesnis nei vidurdienį, ir tada prie mano lovos staiga pasirodė asmenybė, stovinti ore, nes jo kojos nelietė grindų.
31 Jis vilkėjo laisvą nepaprasto baltumo rūbą. Tai buvo nežemiškas baltumas, kokio aš niekada nebuvau matęs, ir netikiu, kad koks nors žemiškas dalykas galėtų būti taip padarytas, kad atrodytų toks nepaprastai baltas ir spindintis. Jo plaštakos, taip pat rankos truputį aukščiau riešų buvo neuždengtos; lygiai taip pat jo pėdos, kaip ir kojos truputį aukščiau kulkšnių, buvo neuždengtos. Jo galva ir kaklas taip pat buvo nuogi. Aš galėjau matyti, kad jis nevilkėjo jokio kito drabužio, išskyrus šitą rūbą, nes pro iškirptę galėjau matyti jo krūtinę.
32 Ne tik jo rūbas buvo nepaprastai baltas, bet visa jo asmenybė buvo neapsakomai šlovinga, ir jo veidas iš tiesų buvo kaip žaibo. Kambaryje buvo nepaprastai šviesu, bet ne taip labai ryšku, kaip aplink pat jo kūną. Kada pirmąkart pažvelgiau į jį, pajutau baimę; bet ši baimė netrukus praėjo.
33 Jis kreipėsi į mane vardu ir pasakė esąs pasiuntinys, siųstas pas mane iš Dievo akivaizdos, ir kad jo vardas Moronis; kad Dievas man skyręs atlikti darbą; ir kad mano vardas bus vartojamas geram ir piktam tarp visų tautų, giminių ir liežuvių, kitaip sakant, kad jis bus minimas tiek geruoju, tiek ir piktuoju tarp visų žmonių.
34 Jis pasakė, kad yra padėta knyga, parašyta ant aukso plokštelių, pasakojanti apie ankstesniuosius šio žemyno gyventojus ir iš kur jie kilę. Jis taip pat pasakė, kad joje yra nesibaigiančios evangelijos pilnatvė, kokią ją Gelbėtojas paskelbė senovės gyventojams;
35 taip pat kad yra du akmenys sidabro lankeliuose ir kad šie akmenys, pritvirtinti prie antkrūtinio, sudaro vadinamuosius Urimus ir Tumimus, padėtus su tomis plokštelėmis; ir tie, kurie senaisiais, arba ankstesniaisiais laikais, turėjo šiuos akmenis ir jais naudojosi, vadinosi regėtojais; ir kad Dievas paruošė juos knygai versti.
36 Pasakęs man tai, jis pradėjo cituoti Senojo Testamento pranašystes. Pirmiausia jis pacitavo dalį Malachijaus knygos trečiojo skyriaus; ir taip pat pacitavo tos pačios pranašystės ketvirtą, arba paskutinį, skyrių, tačiau šiek tiek skirtingai, nei tai užrašyta mūsų Biblijose. Užuot pacitavęs pirmąją eilutę taip, kaip ji užrašyta mūsų Biblijose, jis pacitavo ją taip:
37 Nes štai, ateina diena, kuri degs kaip krosnis, ir visi išdidieji, taip, ir visi, kurie elgiasi nedorai, sudegs kaip ražiena; nes tie, kurie ateis, sudegins juos, sako Pulkų Viešpats, taigi tai nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.
38 Ir dar, penktąją eilutę jis pacitavo taip: Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka.
39 Jis taip pat kitaip pacitavo tolesnę eilutę: Ir jis pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į jų tėvus. Jei taip nebūtų, visa žemė būtų visiškai nuniokota jo atėjimo metu.
40 Šalia šitų jis pacitavo vienuoliktą Izaijo knygos skyrių, sakydamas, jog tai netrukus išsipildys. Jis taip pat pacitavo Apaštalų darbų trečiojo skyriaus dvidešimt antrą ir dvidešimt trečią eilutes tiksliai taip, kaip jos yra mūsų Naujajame Testamente. Jis sakė, kad tas pranašas yra Kristus; bet ta diena, kada „tie, kurie neklausys jo balso, turės būti iškirsti iš liaudies“ dar neatėjo, bet netrukus ateis.
41 Jis taip pat pacitavo antrąjį Joelio knygos skyrių nuo dvidešimt aštuntos iki paskutinės eilutės. Jis taip pat pasakė, kad tai dar neišsipildė, bet netrukus turi išsipildyti. Ir toliau jis pareiškė, kad netrukus įeis kitataučių pilnatvė. Jis pacitavo daug kitų Raštų ištraukų ir pateikė daug paaiškinimų, kurių neįmanoma čia suminėti.
42 Jis dar man pasakė, kad gavęs tas plokšteles, apie kurias jis kalbėjo, – nes laikas joms gauti dar nebuvo atėjęs – aš negaliu jų rodyti jokiam žmogui, nei jų, nei antkrūtinio su Urimais ir Tumimais – tik tiems, kuriems parodyti juos man bus įsakyta; jei parodysiu – būsiu sunaikintas. Kol jis kalbėjo su manimi apie plokšteles, mano protui buvo atvertas regėjimas, todėl aš galėjau matyti tą vietą, kur buvo padėtos plokštelės, ir taip aiškiai ir ryškiai, kad atpažinau tą vietą, kai ten nuvykau.
43 Po šio pranešimo pamačiau, kad šviesa kambaryje tuojau pradėjo telktis aplink kalbėjusiojo kūną, ir tai tęsėsi tol, kol kambarys vėl liko tamsus, išskyrus šviesą tik aplink jį patį; ir tada akimirksniu pamačiau tarsi kanalą, atsivėrusį tiesiai į dangų, ir jis pakilo, kol visiškai pranyko, ir kambarys liko kaip buvęs prieš šiai dangiškai šviesai pasirodant.
44 Aš gulėjau, mąstydamas apie reginio nepaprastumą ir didžiai stebėdamasis tuo, ką man pasakė šis nepaprastas pasiuntinys man šio nepaprasto pasiuntinio pasakyta; ir tada, vidur savo apmąstymų, staiga pastebėjau, kad mano kambarys vėl pradėjo švisti, ir, tarsi per akimirksnį, tas pats dangiškasis pasiuntinys vėl buvo prie mano lovos.
45 Jis prabilo ir vėl pakartojo lygiai tą patį, ką buvo sakęs savo pirmo apsilankymo metu, be mažiausio pakeitimo; tai padaręs, jis perspėjo mane apie didžius teismus, kurie ištiks žemę, su didžiais nuniokojimais badu, kalaviju ir maru; ir kad šie nuožmūs teismai ištiks žemę šioje kartoje. Pasakęs visa tai, jis vėl pakilo kaip prieš tai.
46 Tuo metu įspūdžiai, padaryti mano protui, buvo tokie gilūs, kad miegas pabėgo nuo mano akių, ir aš gulėjau apstulbintas to, ką ir mačiau, ir girdėjau. Bet koks gi buvo mano nustebimas, kada prie savo lovos vėl išvydau tą patį pasiuntinį ir išgirdau jį vėl persakant, arba kartojant, man tą patį kaip anksčiau; ir jis dar perspėjo, sakydamas man, kad Šėtonas bandys mane gundyti (dėl mano tėvo šeimos skurdžios padėties) gauti plokšteles praturtėjimo tikslu. Jis uždraudė man tai, sakydamas, kad privalau negalvoti apie jokius kitus tikslus plokštelėms gauti, kaip tik Dievo šlovinimą, ir nepasiduoti jokioms kitoms paskatoms, kaip tik jo karalystės statymas; kitaip negalėčiau jų gauti.
47 Po šio trečio apsilankymo jis kaip ir anksčiau vėl pakilo į dangų, ir aš vėl likau mąstyti apie keistumą to, ką buvau ką tik patyręs; ir tada, beveik iškart po to, kai dangiškasis pasiuntinys trečią kartą pakilo nuo manęs, pragydo gaidys, ir aš supratau, kad artėja diena, taigi šie mūsų pokalbiai truko visą tą naktį.
48 Neilgai trukus aš atsikėliau iš lovos ir, kaip įprasta, išėjau į kasdieninius darbus; bet bandydamas dirbti kaip kitais kartais, pasijutau taip išsekęs, kad buvau visiškai bejėgis. Mano tėvas, dirbęs su manimi, pastebėjo, kad man kažkas negerai, ir liepė man eiti namo. Aš leidausi namų link, tačiau bandant perlipti tvorą iš lauko, kur buvome, jėgos visiškai apleido mane, ir aš be jėgų susmukau ant žemės ir kuriam laikui visiškai praradau nuovoką.
49 Pirmas dalykas, kurį galiu prisiminti, buvo balsas, kalbantis man, šaukiantis mane vardu. Aš pažvelgiau į viršų ir pamačiau tą patį pasiuntinį, stovintį virš mano galvos, apsuptą šviesos kaip anksčiau. Tada jis vėl pakartojo man visa, ką buvo sakęs praėjusią naktį, ir įsakė man eiti pas savo tėvą ir papasakoti jam apie regėjimą ir gautus įsakymus.
50 Aš paklusau; sugrįžau į lauką pas savo tėvą ir viską jam papasakojau. Jis atsakė man, kad tai iš Dievo, ir liepė man eiti ir daryti, kaip įsakyta to pasiuntinio. Aš palikau lauką ir nuėjau į vietą, kur, anot pasiuntinio, buvo padėtos plokštelės; ir kadangi buvau patyręs labai ryškų regėjimą apie tai, pažinau tą vietą vos tik ten nuvykęs.
51 Netoli Mančesterio kaimo (Ontarijo apygarda, Niujorko valst.) stūkso gana didelė kalva, aukščiausia toje apylinkėje. Vakarinėje šios kalvos pusėje, netoli nuo viršūnės, po gana dideliu akmeniu, gulėjo plokštelės, sudėtos akmeninėje dėžėje. Šis akmuo buvo iškilus ir apvalainas viršutinės pusės viduryje, o link kraštų plonėjantis, todėl vidurinė jo dalis buvo matoma virš žemės, bet kraštai iš visų pusių buvo uždengti žeme.
52 Pašalinęs žemę, aš susiradau svertą, kurį pakišau po akmens kraštu ir, kiek spustelėjęs, jį pakėliau. Pažiūrėjau į vidų ir ten iš tikrųjų pamačiau plokšteles, Urimus ir Tumimus bei antkrūtinį, kaip buvo sakęs pasiuntinys. Dėžė, kurioje jie gulėjo, buvo suformuota suguldžius akmenis kažkokiame cemente. Dugne skersai dėžės buvo padėti du akmenys, o ant šitų akmenų gulėjo plokštelės ir kiti daiktai.
53 Aš pabandžiau jas išimti, bet pasiuntinys mane sudraudė ir vėl pasakė, kad laikas jas iškelti dar neatėjo ir neateis anksčiau kaip po ketverių metų; bet jis pasakė man, jog turiu ateiti į tą pačią vietą lygiai po metų ir kad jis čia susitiksiąs su manimi, ir kad turiu taip daryti, kol ateis laikas gauti plokšteles.
54 Taigi, kaip man buvo įsakyta, aš ateidavau kiekvienų metų pabaigoje ir kiekvieną kartą ten rasdavau tą patį pasiuntinį, ir kiekvieno mūsų pokalbio metu gaudavau iš jo nurodymų bei žinių apie tai, ką Viešpats ketino daryti, bei kaip ir kokiu būdu jo karalystei turi būti vadovaujama paskutinėmis dienomis.
Džozefas Smitas veda Emą Heil – Iš Moronio jis gauna aukso plokšteles ir išverčia šiek tiek rašmenų – Martinas Harisas parodo rašmenis ir vertimą profesoriui Antonui, kuris sako: „Aš negaliu skaityti užantspauduotos knygos“ (55–65 eilutės).
55 Kadangi mano tėvo pasaulietiškos aplinkybės buvo labai ribotos, mes buvome priversti dirbti savo rankomis, parsisamdydami padieniam darbui ir kitaip, pagal tai, kokia pasitaikydavo galimybė. Kartais būdavome namie, o kartais išvykę, ir nuolatinio darbo dėka pasiekėme patenkinamą pragyvenimą.
56 1823 metais mano tėvo šeima susidūrė su didele neganda – mirė mano vyriausias brolis Alvinas. 1825 metų spalio mėnesį aš įsidarbinau pas seną džentelmeną, vardu Džozajas Stoulas, kuris gyveno Čenango apygardoje, Niujorko valstijoje. Jis buvo kažką girdėjęs, kad ispanai buvo atidarę sidabro kasyklą Harmonyje, Saskuehenos apygardoje, Pensilvanijos valstijoje, ir prieš man įsidarbinant pas jį buvo kasinėjęs, norėdamas, jei įmanoma, atrasti tą kasyklą. Man apsigyvenus pas jį, jis paėmė mane kartu su kitais savo darbininkais kasinėti ieškant sidabro kasyklos, ką aš dariau beveik mėnesį. Bet mūsų pastangos buvo nesėkmingos, ir pagaliau aš įtikinau senąjį džentelmeną liautis kasinėti, kad ją rastų. Iš čia kilo plačiai paplitęs pasakojimas, kad aš buvau lobių ieškotojas.
57 Taip įdarbintas aš buvau apgyvendintas pas vietinį gyventoją misterį Aizeką Heilą; ten aš pirmą kartą ir pamačiau savo žmoną (jo dukrą) Emą Heil. 1827 metų sausio 18 dieną, man dar tebetarnaujant pas misterį Stoulą, mes susituokėme.
58 Kadangi tebetvirtinau matęs regėjimą, vis dar buvau persekiojamas, ir mano žmonos tėvo šeima labai priešinosi mūsų santuokai. Todėl aš buvau priverstas išsivežti ją kur nors kitur; taigi mes nuvykome ir buvome sutuokti skvairo Tarbilo namuose, Sauf Beinbridže, Čenango apygardoje, Niujorko valstijoje. Tuoj po vedybų aš palikau darbą pas misterį Stoulą ir nuvykau į savo tėvo namus, ir ūkininkavau su juo tą sezoną.
59 Pagaliau atėjo laikas gauti plokšteles, Urimus ir Tumimus bei antkrūtinį. Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt septintųjų metų rugsėjo dvidešimt antrąją dieną, kaip įprasta, dar vienų metų pabaigoje man atėjus į tą vietą, kur šie buvo padėti, tas pats dangiškasis pasiuntinys įteikė juos man, perspėjęs, jog esu atsakingas už juos; ir jei prarasiu juos dėl savo nerūpestingumo ar per kokį nors apsileidimą, būsiu iškirstas; bet jei visomis savo pastangomis saugosiu juos, kol jis, pasiuntinys, jų pareikalaus, jie bus apsaugoti.
60 Netrukus sužinojau, kodėl gavau tokius griežtus įsakymus saugoti juos ir kodėl pasiuntinys pasakė, jog, kai būsiu padaręs viską, ko reikalaujama iš manęs, jis pareikalaus jų. Nes nuo tos akimirkos, kai tapo žinoma, jog turiu juos, buvo kuo atkakliausiai stengiamasi juos iš manęs atimti. Tam tikslui buvo panaudota kiekviena gudrybė, kokią tik įmanoma sugalvoti. Persekiojimas tapo nuožmesnis ir atšiauresnis negu prieš tai, ir daugybė žmonių nuolat tykojo atimti juos iš manęs, jei tik būtų įmanoma. Bet Dievo išminties dėka jie išliko mano rankose, kol atlikau su jais viską, ko iš manęs buvo reikalaujama. Kada, pagal susitarimus, pasiuntinys pareikalavo jų, aš įteikiau juos jam; ir jie yra jo žinioje iki šios dienos, kuri yra tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų gegužės antroji diena.
61 Tačiau sujudimas vis dar tęsėsi, ir šimtaliežuvė paskala visą laiką darbavosi, skleisdama prasimanymus apie mano tėvo šeimą ir apie mane. Jei papasakočiau tūkstantąją jų dalį, tai užpildytų ištisus tomus. Tačiau persekiojimas tapo toks nepakenčiamas, kad aš buvau priverstas palikti Mančesterį ir su savo žmona vykti į Saskuehenos apygardą Pensilvanijos valstijoje. Ruošdamiesi išvykti – buvome taip labai neturtingi ir nuožmiai persekiojami, kad nebebuvo vilties, jog kada nors gyvensime kitaip – vidur mūsų suspaudimų mes susidraugavome su džentelmenu, vardu Martinas Harisas, kuris atėjo pas mus ir davė man penkiasdešimt dolerių, norėdamas mums padėti mūsų kelionėje. Misteris Harisas buvo Niujorko valstijos Veino apygardos Palmyros apylinkės gyventojas ir gerbiamas ūkininkas.
62 Šios savalaikės pagalbos dėka aš galėjau nuvykti į savo numatytą vietą Pensilvanijoje; ir tuoj pat po atvykimo pradėjau kopijuoti rašmenis iš plokštelių. Aš nukopijavau nemažą jų kiekį bei Urimais ir Tumimais išverčiau kai kuriuos iš jų; tai aš dariau nuo savo atvykimo į savo žmonos tėvo namus gruodžio mėnesį iki kito vasario.
63 To vasario mėnesio kažkuriuo metu pas mus atvyko minėtasis misteris Martinas Harisas, paėmė rašmenis, kuriuos buvau perpiešęs nuo plokštelių, ir išvyko su jais į Niujorko miestą. Kad papasakočiau, kas įvyko su juo ir rašmenimis, cituoju jo paties pasakojimą apie tas aplinkybes, kaip jis grįžęs man jas papasakojo, o būtent:
64 „Aš nuvykau į Niujorko miestą ir pateikiau rašmenis, kurie buvo išversti, su jų vertimu profesoriui Čarlzui Antonui, džentelmenui, garsiam savo pasiekimais rašto srityje. Profesorius Antonas pareiškė, kad vertimas buvo teisingas, teisingesnis už bet kurį, iki tol jo matytą vertimą iš egiptiečių kalbos. Tada aš jam parodžiau tuos rašmenis, kurie dar nebuvo išversti, ir jis pasakė, kad jie buvo egiptiečių, chaldėjų, asirų ir arabų; ir jis pasakė, kad tai tikri rašmenys. Jis davė man pažymėjimą, pažymintį Palmyros žmonėms, kad tai tikri rašmenys, ir kad jų vertimas, kiek jų buvo išversta, taip pat teisingas. Aš paėmiau pažymėjimą ir įsidėjau į kišenę, ir jau buvau beišeinąs iš namų, kai misteris Antonas šūktelėjo man sugrįžti ir paklausė manęs, kaip tas jaunuolis sužinojo, kad aukso plokštelės buvo ten, kur jis jas rado. Aš atsakiau, kad Dievo angelas jam tai apreiškė.
65 Tada jis tarė man: Duokite man pažiūrėti tą pažymėjimą. Taigi aš išsiėmiau jį iš kišenės ir padaviau jam. Jis paėmė jį ir suplėšė, sakydamas, kad dabar nėra tokių dalykų kaip angelų tarnavimas, ir kad, jeigu aš jam atneščiau plokšteles, jis jas išverstų. Aš jam pasakiau, kad dalis plokštelių yra užantspauduota ir kad man uždrausta jas atnešti. Jis atsakė: „Aš negaliu skaityti užantspauduotos knygos“. Aš palikau jį ir nuvykau pas daktarą Mitčelą, kuris patvirtino, ką pasakė profesorius Antonas tiek apie rašmenis, tiek ir apie vertimą“.
· · · · · · ·
Oliveris Kauderis tarnauja raštininku verčiant Mormono Knygą – Džozefas ir Oliveris gauna Aarono kunigystę iš Jono Krikštytojo – Jie pakrikštijami, įšventinami ir gauna pranašystės dvasią (66–75 eilutės).
66 1829 metų balandžio 5 dieną į mano namus atvyko Oliveris Kauderis; iki tol jo niekada nebuvau matęs. Jis man sakė, kad mokytojavo mokykloje toje apylinkėje, kur gyveno mano tėvas; ir kadangi mano tėvas buvo vienas iš tų, kurie leido vaikus į tą mokyklą, jis nuvyko pas jį laikinai apsigyventi jo namuose; ir kol jis ten buvo, šeima jam papasakojo aplinkybes, kuriomis aš gavau plokšteles, ir dėl to jis atėjo išklausinėti manęs.
67 Praėjus dviems dienoms po misterio Kauderio atvykimo (tai buvo balandžio 7 diena), aš pradėjau versti Mormono Knygą, o jis pradėjo man raštininkauti.
· · · · · · ·
68 Mes vis dar tęsėme vertimo darbą, kai kitą mėnesį (1829 m. gegužę) vieną dieną nuėjome į mišką melstis ir teirautis Viešpaties dėl krikšto nuodėmėms atleisti, kurį radome paminėtą versdami plokšteles. Kol taip meldėmės ir šaukėmės Viešpaties, pasiuntinys iš dangaus nužengė šviesos debesyje ir, uždėjęs savo rankas ant mūsų, įšventino mus, sakydamas:
69 Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus; ir ji jau niekada nebebus paimta nuo žemės, kol Levio sūnūs vėl atnašaus Viešpačiui atnašą teisume.
70 Jis pasakė, kad ši Aarono kunigystė neturi galios uždėti rankas Šventosios Dvasios dovanai suteikti, bet kad tai bus suteikta mums vėliau; ir jis įsakė mums eiti ir priimti krikštą, ir nurodė mums, kad aš turiu pakrikštyti Oliverį Kauderį ir kad po to jis turi pakrikštyti mane.
71 Taigi mes nuėjome ir buvome pakrikštyti. Pirma aš pakrikštijau jį, o po to jis pakrikštijo mane, tada aš uždėjau savo rankas jam ant galvos ir įšventinau jį į Aarono kunigystę, ir po to jis uždėjo savo rankas ant manęs ir įšventino mane į tą pačią kunigystę – nes taip mums buvo įsakyta.*
72 Pasiuntinys, kuris aplankė mus šita proga ir suteikė mums šią kunigystę, pasakė, kad jis vardu Jonas, tas pats, kuris Naujajame Testamente vadinamas Jonu Krikštytoju, ir kad jis veikė vadovaujamas Petro, Jokūbo ir Jono, kurie turi Melchizedeko kunigystės raktus; ši kunigystė, – sakė jis, – tinkamu metu bus suteikta mums, ir aš būsiu vadinamas pirmuoju Bažnyčios vyresniuoju, o jis (Oliveris Kauderis) – antruoju. Tai buvo 1829 m. gegužės 15 diena, kada buvome įšventinti po šio pasiuntinio ranka ir pakrikštyti.
73 Vos tik išnirome iš vandens po to, kai buvome pakrikštyti, patyrėme didelius ir šlovingus palaiminimus iš savo Dangiškojo Tėvo. Vos tik pakrikštijau Oliverį Kauderį, ant jo nusileido Šventoji Dvasia, ir jis atsistojo ir pranašavo daugelį dalykų, kurie netrukus turėjo įvykti. Ir dar, vos tik jis pakrikštijo mane, aš taip pat gavau pranašystės dvasią, ir atsistojęs pranašavau apie šios Bažnyčios iškilimą ir daugelį kitų dalykų, susijusių su Bažnyčia ir šia žmonių vaikų karta. Mes buvome pripildyti Šventosios Dvasios ir džiūgavome savo išgelbėjimo Dievu.
74 Dabar, kai mūsų protai buvo apšviesti, Raštai pradėjo atsiskleisti mūsų supratimams, ir jų paslaptingesnių ištraukų tikroji prasmė bei motyvas apsireiškė mums tokia forma, kokios anksčiau niekada negalėjome pasiekti ir apie kokią anksčiau net nepagalvojome. Tuo tarpu buvome priversti laikyti paslapty tas aplinkybes, kad gavome Kunigystę ir buvome pakrikštyti, kadangi apylinkėje jau pasireiškė persekiojimo dvasia.
75 Laikas nuo laiko mums grasino minios susidorojimu, ir tai taip pat darė religijos išpažinėjai. Ir jų ketinimus minia susidoroti su mumis neutralizuodavo tik įtaka mano uošvio šeimos (Dievo apvaizdos dėka), kuri tapo labai draugiška man ir kuri stojo prieš minias ir norėjo, kad man leistų netrukdomam tęsti vertimo darbą, ir todėl pasisiūlė, ir pažadėjo apsaugoti nuo visų neteisėtų veiksmų, kiek tai buvo jų galioje.
-
Oliveris Kauderis šiuos įvykius aprašo taip: „Tai buvo neužmirštamos dienos – sėdėjimas klausant balso, diktuojančio įkvėpimu iš dangaus, pažadino didžiausią šitos širdies dėkingumą! Diena iš dienos aš be perstojo rašiau iš jo burnos, kai jis vertė su Urimais ir Tumimais, arba, kaip sakytų nefitai, ‚vertikliais‘, istoriją, arba metraštį, pavadintą ‚Mormono Knyga‘.
Net jei tik keliais žodžiais paminėčiau įdomų Mormono ir jo ištikimojo sūnaus Moronio pasakojimą apie liaudį, kažkada dangaus mylėtą ir laiminamą, tai viršytų mano dabartinį ketinimą; todėl aš tai atidėsiu ateičiai ir, kaip sakiau įvade, pereisiu konkrečiau prie keleto įvykių, tiesiogiai susijusių su šitos Bažnyčios iškilimu, kas gali būti įdomu tūkstančiams, žengusiems pirmyn tarp fanatikų nepritarimo ir veidmainių šmeižto ir priėmusiems Kristaus evangeliją.
Jokie sveikai protaujantys žmonės negalėtų išversti ir parašyti iš Gelbėtojo burnos nefitams duotų nurodymų apie tai, kaip būtent žmonės turėtų statyti Jo Bažnyčią – o ypač kai po visas žmonių praktikuojamas formas ir sistemas sugedimas paskleidė netikrumą – netrokšdami privilegijos parodyti širdies pasiryžimą pasilaidojimu skysčio kape, kad parodytų ‚gerą sąžinę Jėzaus Kristaus prisikėlimu‘.
Užrašius pasakojimą apie Gelbėtojo tarnystę Jokūbo sėklos likučiui šiame žemyne, lengva matyti, kad, pasak pranašo, tamsa gaubia žemę ir didelė tamsa žmonių protus. Toliau mąstant lengva pamatyti, kad vidur didelės kovos ir triukšmo dėl religijos, niekas neturėjo įgaliojimo iš Dievo atlikti evangelijos apeigas. Nes būtų galima paklausti: ar turi įgaliojimą tarnauti Kristaus vardu žmonės, kurie neigia apreiškimus, tuo tarpu, kai jo liudijimas yra ne kas kita, kaip pranašystės dvasia, ir jo religija grindžiama, statoma ir tvirtinama tiesioginiais apreiškimais visais pasaulio amžiais, kai tik jis turėjo liaudį žemėje? Jei šie faktai ir buvo užkasti bei stropiai slepiami žmonių, kurių klasta atsidurtų pavojuje, jei aniems kartą būtų leista sušvisti žmonių veiduose, tai jie jau nebebuvo užkasti mums; ir mes tik ir laukėme, kad būtų duotas įsakymas: ‚Kelkis ir priimk krikštą‘.
Šio troškimo įgyvendinimo neteko ilgai laukti. Viešpats, turtingas gailestingumo ir visada pasiruošęs atsakyti į nuolatinę nuolankiųjų maldą, po to, kai karštai šaukėmės jo nuošaly nuo žmonių buveinių, nusileido, kad apreikštų mums savo valią. Staiga, tarsi iš amžinybės gelmės, Išpirkėjo balsas prakalbo ramybę mums, kai tuo pat metu atsivėrė uždanga, ir Dievo angelas nužengė aprengtas šlove ir įteikė nekantriai lauktą žinią bei atgailos evangelijos raktus. Koks džiaugsmas! Kaip puiku! Kaip nuostabu! Kol pasaulis buvo kankinamas ir klaidinamas – kol milijonai grabinėjo kaip akli, ieškantys sienos ir kol visi žmonės, kaip visuma, rėmėsi netikrumu, mūsų akys išvydo, mūsų ausys išgirdo, kaip skaistų vidurdienį; taip, dar daugiau – skaisčiau už gegužės saulę, tuo metu liejančią savo žvilgesį ant gamtos veido! Tada jo balsas, nors ir švelnus, persmelkė iki šerdies, ir jo žodžiai ‚Aš esu tavo bendratarnis‘ išsklaidė bet kokią baimę. Mes klausėmės, mes spoksojome, mes žavėjomės! Tai buvo angelo iš šlovės balsas, tai buvo žinia iš Aukščiausiojo! Ir girdėdami mes džiūgavome, jo meilei šildant mūsų sielas, ir mus apgaubė Visagalio regėjimas! Kur liko vietos abejonei? Niekur; netikrumas pasitraukė, abejonė išseko, kad daugiau nebepakiltų, melui ir apgaulei pasitraukus amžinai!
Bet, brangus broli, pagalvok, dar pagalvok minutėlę, koks džiaugsmas pripildė mūsų širdis ir su kokia nuostaba mes turėjome atsiklaupti (nes kas gi neatsiklauptų dėl tokio palaiminimo?) kai po jo ranka gavome šventąją kunigystę, kai jis tarė: ‚Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu šią kunigystę ir šį įgaliojimą, kurie pasiliks žemėje, tad Levio sūnūs galės atnašauti Viešpačiui atnašą teisume!‘
Aš nemėginsiu tau nupiešti šitos širdies jausmų, nė didingo grožio ir šlovės, kurie apsupo mus ta proga; bet tu patikėsi manimi, kai pasakysiu, kad nei žemė, nei išlavintos iškalbos žmonės negali net mėginti aprengti kalbą tokia įdomia ir didinga maniera, kaip ši šventa asmenybė. Ne; ši žemė nė neturi galios duoti tokį džiaugsmą, suteikti tokią ramybę ar suvokti tą išmintį, kurie buvo kiekviename sakinyje, kai jie buvo sakomi Šventosios Dvasios galia! Žmogus gali apgauti savo artimą, apgaulė gali sekti apgaulę, ir nelabojo vaikai gali turėti galią įtikinti kvailus ir nemokytus, kol daugelį maitina vien tik melas, ir melo vaisius neša savo srovėje lengvatikį į kapą; bet vienas prisilietimas jo meilės pirštu, taip, vienas šlovės spindulys iš aukštesniojo pasaulio ar vienas žodis iš Gelbėtojo burnos, iš amžinybės širdies, padaro visa tai nereikšminga ir ištrina tai iš galvos amžiams. Užtikrintumas, kad buvome angelo akivaizdoje, tikrumas, kad girdėjome Jėzaus balsą ir tyrą tiesą, kokia ji liejosi iš tyros asmenybės, diktuojamą Dievo valia, man yra neapsakomi, ir aš visada žiūrėsiu į šią Gelbėtojo gerumo apraišką su nuostaba ir dėkingumu, kol man bus leista pasilikti; ir tą dieną, kuri niekada nesibaigs, tikiuosi garbinti tose buveinėse, kur gyvena tobulybė ir kur nuodėmė niekada neįeina“. – Messenger and Advocate, 1 tomas (1834 m. spalis), p. 14–16.