Jei būsi atsakingas
Vyresnysis Chorchė F. Zebajosas
Iš Septyniasdešimties
Tad veržkimės pirmyn mokydamiesi savo pareigų, priimdami teisingus sprendimus, atitinkamai elgdamiesi ir priimdami Tėvo valią.
Buvau tik 12-os metų, kai į mano gimtąjį miestą šiaurės Čilėje pirmą kartą atvyko misionieriai skelbti Evangelijos. Vieną sekmadienį, kai jau šešis mėnesius lankiausi mažame skyriuje, sakramentą dalinantis misionierius pasiūlė man duonos. Pažiūrėjau į jį ir tyliai pasakiau: „Aš negaliu.“
„Kodėl gi ne?“ – paklausė jis.
Atsakiau jam: „Todėl, kad nesu šios Bažnyčios narys.“1
Misionierius negalėjo tuo patikėti. Jo akys spindėjo. Manau, jis galvojo: „Bet šis jaunuolis dalyvauja visuose susirinkimuose! Kaip jis gali nebūti Bažnyčios narys?“
Kitą dieną misionieriai atskubėjo į mano namus ir darė viską, ką galėjo, kad mokytų visą mano šeimą. Kadangi mano šeima nesusidomėjo, liko tik mano kassavaitinis Bažnyčios lankymas daugiau nei šešis mėnesius. To pakako, kad misionieriai nenuleistų rankų. Pagaliau atėjo mano ilgai lauktas didis momentas, kai jie pakvietė mane tapti Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu. Misionieriai man paaiškino, kad reikės mano tėvų leidimo, nes buvau nepilnametis. Su misionieriais nuėjau pas savo tėvą manydamas, kad jo meilės kupinas atsakymas bus: „Sūnau, kai būsi pilnametis, galėsi pats priimti sprendimus.“
Kol misionieriai kalbėjo su juo, aš karštai meldžiausi, kad jo širdis būtų sujaudinta ir kad jis duotų taip mano trokštamą leidimą. Jo atsakymas misionieriams buvo toks: „Vyresnieji, pastaruosius šešis mėnesius mačiau, kaip mano sūnus Chorchė sekmadieniais keliasi anksti ryte, apsirengia geriausiais drabužiais ir eina į bažnyčią. Mačiau tik gerą Bažnyčios įtaką jo gyvenime.“ Tada, atsisukęs į mane, nustebino pasakydamas: „Sūnau, jei būsi atsakingas už šį sprendimą, tada mano leidimą krikštytis turi.“ Apkabinau savo tėvą, pabučiavau jį ir padėkojau jam už tai, ką darė. Kitą dieną buvau pakrikštytas. Praėjusią savaitę buvo šio svarbaus mano gyvenimo momento 47-osios metinės.
Kokių atsakomybių turime mes, kaip Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai? Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas tai išreiškė taip: „Turime šias dvi svarbias pareigas. […] Pirma, siekti savo pačių išgelbėjimo; ir antra, pareigą savo artimui.“2
Tad tai yra pagrindinės mūsų Tėvo mums paskirtos pareigos: siekti savo pačių ir aplinkinių išgelbėjimo, suvokiant, kad šiuo požiūriu išgelbėjimas reiškia siekti aukščiausiojo šlovės laipsnio, kurį savo paklusniems vaikams parūpino mūsų Tėvas.3 Šios mums patikėtos atsakomybės, kurias priėmėme laisva valia, turi nubrėžti mūsų prioritetų, troškimų, sprendimų ir kasdienio elgesio gaires.
Tiems, kurie suprato tai, dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo išaukštinimas išties yra čia pat, o nesėkmė pelnyti jį tolygi pasmerkimui. Kad ir kaip būtų, išgelbėjimo priešingybė yra pasmerkimas, taip, kaip sėkmės priešingybė – nesėkmė. Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė mus, kad „žmonės negali ilgai ilsėtis tenkindamiesi vidutiniškumu, kai mato meistriškumą ranka pasiekiamą“4. Kaipgi mes galime pasitenkinti kažkuo, kas stokoja išaukštinimo, kai žinome, jog išaukštinimas yra įmanomas?
Leiskite man pasidalinti keturiais esminiais principais, kurie padės mums įgyvendinti mūsų troškimą būti atsakingiems prieš Tėvą Danguje, taip pat atsiliepti Jo lūkesčiui tapti tokiais kaip Jis.
1. Savo pareigų mokymasis
Jei siekiame vykdyti Dievo valią, jei esame atsakingi prieš Jį, turime pradėti nuo to, kad mokomės, suprantame, priimame ir gyvename pagal Dievo valią mums. Viešpats pasakė: „Todėl tegul dabar kiekvienas vyras mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis savo pareigybėje, kurion paskirtas.“5 Nepakanka turėti troškimą daryti, kas teisu, jei užtikrintai nesuprasime, ko mūsų Tėvas tikisi iš mūsų ir ką jis nori, kad darytume.
Pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje“ Alisa nežino kuriuo keliu eiti, tad ji prašo Češyro katino patarti, kur link iš ten ji turėtų pasukti.
Katinas atsako, kad tai priklauso nuo to, kur ji nori nueiti.
„O man vis tiek, kur…“ – ištaria Alisa.
„Tuomet [… ne]svarbu, kur pasuksi“, – pasako katinas.6
Kad ir kaip būtų, mes žinome, kad kelias, kuris veda prie „med[žio], kurio vaisius [yra] trokštinas, kad padarytų žmogų laimingą“7, – „kelias [, kuris veda] į gyvenimą“ – yra siauras. Reikia pastangų juo eiti, ir „tik nedaugelis jį atranda“8.
Nefis moko mus: „Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti.“9 Tada priduria: „[Šventoji Dvasia] nurodys jums viską, ką turėtumėte daryti.“10 Tokiu būdu šaltiniai, padedantys mums išmokti savo pareigų, yra: Kristaus žodžiai, kuriuos gauname per senovės ir šių dienų pranašus, ir asmeninis apreiškimas, kurį gauname per Šventąją Dvasią.
2. Sprendimų priėmimas
Kad ir ką sužinojome – ar apie Evangelijos Sugrąžinimą, ar apie tam tikrą įsakymą, ar apie pašaukimo pareigas, ar apie šventykloje sudaromas sandoras – tai mūsų pasirinkimas veikti ar ne pagal tai, ką sužinojome. Kiekvienas žmogus laisvai pasirenka sudaryti šventas sandoras, tokias kaip krikštas ar šventyklos apeigos. Kadangi priesaikos senovėje buvo normali religinio gyvenimo dalis, senovės įstatymas sako, kad „neprisieksite apgaulingai mano vardu“11. Tačiau laikų viduryje Gelbėtojas mokė aukštesnio būdo laikytis savo įsipareigojimų, sakydamas: „Verčiau sakykite Taip, jei taip, Ne, jei ne.“12 Žmogaus žodžio turėtų pakakti, kad įtvirtintų savo teisumą ir atsidavimą kažkam kitam, ypač jei tas kažkas kitas yra mūsų Dangiškasis Tėvas. Įsipareigojimo laikymasis tampa mūsų žodžio teisumo ir nuoširdumo apraiška.
3. Atitinkamas elgesys
Kai sužinome savo pareigas ir kai priimame sprendimus, susijusius su tuo mokymusi bei supratimu, turime atitinkamai elgtis.
Galingą nesvyruojančio pasiryžimo įvykdyti Savo įsipareigojimą Tėvui pavyzdį matome Gelbėtojo elgesyje su paralyžiuotu žmogumi, kurį atnešė Jam išgydyti. „Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės.“13 Žinome, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra būtinas, kad gautume atleidimą už savo nuodėmes, tačiau šiame epizode gydant paralyžiuotąjį to didingo įvykio dar nebuvo; Gelbėtojo kančios Getsemanėje ir ant kryžiaus dar tik turėjo įvykti. Kad ir kaip būtų, Jėzus ne tik palaimino paralyžiuotąjį galimybe vėl stovėti ir vaikščioti, bet ir atleido nuodėmes, taip duodamas neabejotiną ženklą, kad Jis nepasiduos, kad įvykdys įsipareigojimą Savo Tėvui ir kad Getsemanėje bei ant kryžiaus Jis padarys tai, ką buvo pažadėjęs padaryti.
Kelias, kuriuo pasirinkome eiti, yra siauras. Pakeliui bus iššūkių, kurie pareikalaus mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi ir mūsų geriausių pastangų, kad išliktume tame kelyje ir veržtumės pirmyn. Turime atgailauti, būti paklusnūs bei kantrūs, net jei nesuprantame visų mus supančių aplinkybių. Turime atleisti kitiems ir gyventi pagal tai, ko išmokome ir ką pasirinkome.
4. Sąmoningas Tėvo valios priėmimas
Mokinystė reikalauja ne tik mokytis savo pareigų, priimti teisingus sprendimus ir atitinkamai elgtis. Taip pat būtina ugdyti savo pasiryžimą bei gebėjimą priimti Dievo valią, net jei ji nesutaptų su mūsų teisiais troškimais ar prioritetais.
Mane sujaudino ir sužavėjo pas Viešpatį atėjusio raupsuotojo nusistatymas. Jis „atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“.14 Raupsuotasis nieko nereikalavo, nors jo troškimai ir galėjo būti teisūs; jis tiesiog buvo pasiryžęs priimti Viešpaties valią.
Prieš keletą metų mano draugai – brangi ir ištikima pora – buvo palaiminti sūnumi, kurio ilgai troško ir meldė. Tie namai prisipildė džiaugsmo, kai mūsų draugai ir jų duktė, tada ji buvo vienintelis jų vaikas, džiaugėsi ką tik gimusio berniuko draugija. Tačiau vieną dieną nutiko kažkas netikėto: mažasis berniukas, kuriam tuo metu buvo apie trejus metus, staiga atsidūrė komoje. Vos apie tai sužinojęs aš paskambinau savo draugui, kad išreikščiau mūsų palaikymą tuo sudėtingu laikotarpiu. Tačiau jo atsakymas buvo pamoka man. Jis pasakė: „Jei tai yra Tėvo valia pasiimti jį pas Save, tada viskas gerai.“ Mano draugo žodžiuose nebuvo nė mažiausios nepasitenkinimo, maišto ar apmaudo gaidelės. Net priešingai, viskas, ką galėjau jausti jo žodžiuose, buvo dėkingumas Dievui, kad leido jiems mėgautis jų mažyliu tą trumpą laiką, o taip pat visiškas pasiryžimas priimti Dievo valią jiems. Po kelių dienų tas mažylis buvo paimtas į celestialinius namus.
Tad veržkimės pirmyn mokydamiesi savo pareigų, priimdami teisingus sprendimus, atitinkamai elgdamiesi ir priimdami Tėvo valią.
Esu labai dėkingas ir laimingas dėl sprendimo, kurį mano tėvas leido man priimti prieš 47-erius metus. Laikui bėgant, supratau, kad jo duota sąlyga – būti atsakingam už tą sprendimą – reiškė būti atsakingam prieš Dangiškąjį Tėvą ir siekti savo bei aplinkinių išgelbėjimo, taip tampant tuo, kuo tikisi ir nori, kad tapčiau, Tėvas. Šią ypač svarbią dieną liudiju, kad Dievas – mūsų Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus yra gyvi. Jėzaus Kristaus vardu, amen!