Malonės dovana
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Šiandien ir per amžius Dievo malonė prieinama visiems, kurių sudužusios širdys ir atgailaujančios dvasios.
Velykų sekmadienį švenčiame labiausiai lauktą ir šlovingiausią įvykį pasaulio istorijoje.
Ta diena pakeitė viską.
Tą dieną pasikeitė mano gyvenimas.
Pasikeitė jūsų gyvenimas.
Pasikeitė visų Dievo vaikų likimas.
Tą palaimintą dieną žmonijos Gelbėtojas, prisiėmęs mus kausčiusias nuodėmės ir mirties grandines, sutraukė jas ir išlaisvino mus.
Dėl mūsų mylimo Išpirkėjo aukos nebėra mirties geluonies ir kapo pergalės,1 Šėtono galia laikina, ir mes Jėzaus Kristaus prisikėlimu esame atgimdyti gyvai vilčiai.2
Tikrai Apaštalas Paulius neklydo sakydamas, kad galime guosti vieni kitus šitais žodžiais.3
Dievo malonė
Dažnai kalbame apie Gelbėtojo Apmokėjimą – ir pelnytai!
Pasak Jokūbo, „kodėl gi nekalbėti apie Kristaus apmokėjimą ir nesiekti tobulo jo pažinimo“?4 Tačiau kada, progai pasitaikius, „kalbame apie Kristų, […] džiūgaujame Kristumi, […] pamokslaujame apie Kristų [ir] pranašaujame apie Kristų“5 niekada negalime prarasti tos pagarbos ir gilaus dėkingumo už amžiną Dievo Sūnaus auką jausmo.
Mūsų mokyme, pokalbiuose ir širdyse Gelbėtojo Apmokėjimas negali tapti banalybe. Jis yra šventas, nes per šią didžiąją ir paskutinę auką Jėzus Kristus atnešė „išgelbėjimą visiems tiems, kurie tikės jo vardą“6.
Su nuostaba galvoju, kad Dievo Sūnus nusižemino, kad išgelbėtų mus, tokius netobulus, netyrus, linkusius klysti ir nedėkingus. Savo ribotu protu bandžiau suprasti Gelbėtojo Apmokėjimą ir galiu pateikti tik tokį paaiškinimą: Dievas myli mus stipriai, tobulai ir amžinai. Negaliu net bandyti suvokti, koks yra Kristaus meilės plotis, ilgis, aukštis ir gylis.7
Tos meilės galinga išraiška, Raštuose dažnai vadinama Dievo malone – dieviška pagalba ir stiprybės dovana, per kurią mes augame nuo ydingų ribotų sutvėrimų, kokie esame dabar, iki išaukštintų tiesos ir šviesos esybių, kol esame pašlovinami tiesa ir žinome viską.8
Ta Dievo malonė yra nuostabiausias dalykas. Vis dėlto dažniausiai ji yra klaidingai suprantama.9 Tačiau, jeigu ketiname paveldėti tai, kas buvo paruošta mums Jo amžinojoje karalystėje, turime žinoti apie Dievo malonę.
Todėl norėčiau pakalbėti apie malonę. Visų pirma, kaip malonė atrakina dangaus vartus, ir, antra, kaip ji atveria dangaus langus.
Pirma, malonė atrakina Dangaus vartus
Kadangi visi esame „nusidėję ir stokoja[me] Dievo garbės“10 ir „niekas nešvarus negali įeiti į Dievo karalystę“11, visi esame neverti sugrįžti Dievo akivaizdon.
Net jei tarnautume Dievui visa savo siela, to nepakanka, nes vis tiek būtume „nenaudingi tarnai“12. Mes negalime pelnyti bilieto į dangų; kelią užkerta teisingumo reikalavimai, kurių patys negalime patenkinti.
Tačiau niekas neprarasta.
Dievo malonė yra mūsų didžiausia ir amžina viltis.
Per Jėzaus Kristaus auką malonės planas patenkina teisingumo reikalavimus13 „ir sukuria pagrindą žmonėms turėti tikėjimą atgailai“14.
Net jei mūsų nuodėmės būtų raudonos, jos gali tapti baltos kaip sniegas.15 Dėl to, kad mūsų mylimas Gelbėtojas „atidavė save kaip išpirką už visus“16, mums yra atvertas kelias į Jo amžinąją karalystę.17
Vartai yra atrakinti!
Tačiau Dievo malonė nesugrąžina mūsų paprasčiausiai į ankstesnę nekaltumo būseną. Jeigu išgelbėjimas reiškia tik mūsų klaidų ir nuodėmių ištrynimą, tuomet, kad ir koks nuostabus būtų išgelbėjimas, jis neįgyvendina Tėvo siekių mūsų atžvilgiu. Jis siekia daug daugiau: Jis nori, kad Jo sūnūs ir dukros taptų kaip Jis.
Dėl Dievo malonės dovanos mokinystės kelias neveda atgal; jis veda aukštyn.
Jis veda į aukštumas, kurių negalime suvokti! Jis veda į išaukštinimą celestialinėje mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje, kur mes artimųjų apsuptyje gausime „jo pilnatvės ir jo šlovės“18. Viskas yra mūsų, o mes esame Kristaus.19 Iš tiesų, visa, ką turi Tėvas, bus atiduota mums.20
Kad galėtume paveldėti šią šlovę, reikia daugiau nei atrakintų vartų, mes turime įeiti pro vartus su nuoširdžiu ketinimu keistis – taip smarkiai pasikeisti, kad Raštuose tai apibūdinama taip: „užgimti iš Dievo, atsiversti iš savo [pasaulietinės] ir puolusios būsenos į teisumo būseną, būdami išpirkti Dievo, tapdami jo sūnumis ir dukromis“21.
Antra, malonė atveria Dangaus langus
Kitas Dievo malonės pasireiškimas yra dangaus langų, per kuriuos Dievas išlieja galios ir stiprybės palaimas, įgalinančias mus pasiekti tai, ko kitaip niekaip negalėtume pasiekti, atvėrimas. Tai per nuostabią Dievo malonę Jo vaikai gali įveikti apgaviko povandenines sroves ir smegduobes, pakilti virš nuodėmės ir „[būti] tobuliKristuje“22.
Nors visi turime silpnybių, tačiau galime jas įveikti. Iš tikrųjų, per Dievo malonę silpnybės gali tapti stiprybėmis, jeigu nusižeminsime ir tikėsime.23
Per mūsų gyvenimą Dievo malonė teikia laikinuosius palaiminimus ir dvasines dovanas, kurios sustiprina mūsų gebėjimus ir praturtina mūsų gyvenimą. Jo malonė taurina mus. Jo malonė padeda mums tapti geriausiems, kokie tik galime būti.
Kas gali būti jos vertas?
Biblijoje skaitome apie Kristaus apsilankymą pas fariziejų Simoną.
Iš šalies pažiūrėjus Simonas atrodė geras ir teisus žmogus. Jis nuolat vykdė savo religinius įsipareigojimus: laikėsi įstatymo, mokėjo dešimtinę, šventė Šabą, kasdien meldėsi ir vaikščiojo į sinagogą.
Bet, Jėzui esant pas Simoną, priėjo moteris, savo ašaromis nuplovė Gelbėtojo kojas ir patepė jas geru aliejumi.
Simonui nepatiko ši garbinimo išraiška, nes žinojo, kad ta moteris buvo nusidėjėlė. Simonas manė, kad jeigu Jėzus to nežino, Jis tikriausiai ne pranašas – antraip Jis nebūtų leidęs tai moteriai prie Jo prisiliesti.
Įžvelgdamas jo mintis Jėzus atsigręžė į Simoną ir uždavė klausimą. „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt.
Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“
Simonas atsakė, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.
Tada Jėzus pateikė svarbią pamoką: „Matai šitą moterį? […] jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“24
Į kurį iš tų dviejų žmonių esame panašesni?
Ar esame kaip Simonas? Ar esame patenkinti ir ramūs dėl savo gerų darbų, pasitikintys savo pačių teisumu? Galbūt esame truputį nekantrūs su tais, kurie negyvena pagal mūsų standartus? Ar mechaniškai atliekame veiksmus, lankomės susirinkimuose, žiovaujame Evangelijos doktrinos pamokoje ir galbūt vis žvilgčiojame į savo mobiliuosius telefonus sakramento susirinkimo metu?
O gal esame panašesni į šią moterį, kuri manė esanti visiškai ir beviltiškai pražuvusi dėl nuodėmės?
Ar mes labai mylime?
Ar suprantame savo įsiskolinimą Dangiškajam Tėvui ir visa siela meldžiame Dievo malonės?
Ar priklaupę melstis vis prisimename savo geriausius darbus, ar vis dėlto išpažįstame savo klaidas, meldžiame Dievo malonės ir liejame dėkingumo ašaras už nuostabų išpirkimo planą?25
Išgelbėjimo negalima nusipirkti paklusnumo valiuta; jis įsigyjamas Dievo Sūnaus krauju.26 Manymas, kad savo gerus darbus galime iškeisti į išgelbėjimą, panašus į įsitikinimą, kad nusipirkus lėktuvo bilietą mums priklausys ir avialinijos. Arba panašus į manymą, kad, sumokėję savo namo nuomą, įgyjame teisę į visą žemės planetą.
Kodėl turime paklusti?
Jeigu malonė yra Dievo dovana, kodėl paklusnumas Dievo įsakymams yra toks svarbus? Kam vargintis su Dievo įsakymais arba dėl to atgailauti? Gal reikėtų tiesiog pripažinti, kad esame nuodėmingi, ir leisti Dievui mus išgelbėti?
Arba paklausiu Pauliaus žodžiais: „Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?“ Paulius atsako paprastai ir aiškiai: „Nieku būdu!“27
Broliai ir seserys, mes laikomės Dievo įsakymų iš meilės Jam!
Bandymas visa širdimi ir protu suprasti Dievo malonės dovaną mus labiau skatina nuolankiai ir su dėkingumu mylėti mūsų Dangiškąjį Tėvą ir jam paklusti. Ėjimas mokinystės keliu taurina mus, gerina mus, padeda mums tapti panašesniems į Jį ir veda atgal Jo akivaizdon. Viešpaties, mūsų Dievo, Dvasia taip galingai pakeičia mus, „kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“28.
Tad mūsų paklusnumas Dievo įsakymams natūraliai kyla iš mūsų nesibaigiančios meilės ir dėkingumo už Dievo gerumą. Ta nuoširdžios meilės ir dėkingumo forma stebuklingai sujungia mūsų darbus su Dievo malone. Dorybė nepaliaujamai puošia mūsų mintis ir mūsų pasitikėjimas Dievo akivaizdoje auga.29
Brangūs broliai ir seserys, ištikimas Evangelijos laikymasis nėra našta. Tai džiugi repeticija – ruošimasis paveldėti didžią šlovę amžinybėje. Siekiame paklusti mūsų Dangiškajam Tėvui, nes mūsų dvasios tampa labiau suderintos su dvasiniais dalykais. Atsiveria tokios perspektyvos, kokių iki tol nežinojome. Nušvitimas ir supratimas pasiekia mus tada, kai vykdome Tėvo valią.30
Malonė yra Dievo dovana, o mūsų troškimas paklusti kiekvienam Dievo įsakymui – tai mūsų, mirtingųjų, rankos ištiesimas priimti tą šventą dovaną iš mūsų Dangiškojo Tėvo.
Padarome viską, ką galime
Suprasti Dievo malonę labai padėjo pranašas Nefis, sakydamas: „Mes stropiai darbuojamės […] kad įtikintume savo vaikus ir taip pat savo brolius tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu; nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“31
Tačiau galvoju, kad kartais neteisingai suprantame frazę „po to, kai mes padarėme viską, ką galime“. Turime suprasti, kad „po to“ nereiškia „kadangi“.
Nesame išgelbėjami, „kadangi“ padarėme viską, ką galime. Ar kas nors padarėme viską, ką galime? Ar Dievas laukia, kol įdėsime visas pastangas, kad įsiterptų į mūsų gyvenimą Savo gelbstinčia malone?
Daug žmonių netenka drąsos, nes nuolat klumpa. Jie patys jaučia, kad „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“32 . Kartu su Nefiu jie garsiai šaukia: „Mano siela liūdi, dėl mano nedorybių.“33
Esu tikras, jog Nefis žinojo, kad Gelbėtojo malonė leidžia mums ir įgalina mus nugalėti nuodėmę.34 Štai kodėl Nefis uoliai įtikinėjo savo vaikus ir brolius „tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu“35.
Galiausiai, taimes galime! Ir taiyra mūsų užduotis mirtingajame gyvenime!
Malonė pasiekiama visiems!
Kada galvoju, ką Gelbėtojas padarė dėl mūsų iki to pirmojo Velykų sekmadienio, noriu garsiai giedoti gyrius Aukščiausiajam Dievui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui!
Dangaus vartai atrakinti!
Dangaus langai atverti!
Šiandien ir per amžius Dievo malonė yra prieinama visiems, kurių sudužusios širdys ir atgailaujančios dvasios.36 Jėzus Kristus atvėrė kelią mums, kad pakiltume į žmogaus protui nesuvokiamas aukštumas.37
Meldžiu, kad naujomis akimis ir nauja širdimi pažvelgtume į amžiną Gelbėtojo Apmokėjimo svarbą. Meldžiu, kad parodytume savo meilę Dievui ir dėkingumą už beribės Dievo malonės dovaną laikydamiesi Jo įsakymų ir džiugiai gyventume „atnaujintą gyvenimą“38 . Šventu mūsų Mokytojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus vardu, amen.