Evangelijos muzika

Vyresnysis Vilfordas V. Andersenas

Iš Septyniasdešimties

Evangelijos muzika yra iš Šventosios Dvasios ateinantis džiaugsmingas pojūtis. Ji keičia protą ir širdį.

Prieš daugelį metų per radiją klausiausi pokalbio su jaunu gydytoju, dirbusiu Arizonos valstijos navachų tautos ligoninėje. Jis papasakojo apie vieną vakarą, kai į skubios pagalbos skyrių atėjo senas Amerikos čiabuvis su ilgais supintais plaukais. Jaunasis gydytojas pasiėmė savo segtuvą, priėjo prie vyriškio ir paklausė: „Kuo galėčiau padėti?“ Senolis žiūrėjo į tolį ir nieko nepasakė. Gydytojas, kiek nekantraudamas, pabandė dar kartą. Jis tarė: „Negalėsiu jums padėti, jei su manimi nesikalbėsite. Pasakykite man, kodėl atvykote į ligoninę?“

Senolis pažiūrėjo į jį ir paklausė: „Ar šokate?“ Mąstydamas apie tokį keistą klausimą jaunasis gydytojas pamanė, kad galbūt pacientas yra koks nors genties gydytojas, kuris pagal senuosius genties papročius ligonius gydydavo dainuodamas ir šokdamas, o ne medikamentais.

Gydytojas atsakė: „Ne. Aš nešoku. Ar jūs šokate?“ Senolis pritariamai palinksėjo. Tada gydytojas paklausė: „Ar galėtumėte mane pamokyti šokti?“

Senolio atsakymas buvo toks, kad apie jį daug mąsčiau daugelį metų. Senolis atsakė: „Galiu jus pamokyti šokti, tačiau jūs turite girdėti muziką.“

Kartais savo namuose sėkmingai mokome šokio žingsnių, tačiau mums nelabai sekasi padėti savo šeimos nariams girdėti muziką. Tas senolis gydytojas gerai žinojo, kad sudėtinga šokti be muzikos. Šokis be muzikos yra keistas, neteikiantis pasitenkinimo, – net keliantis gėdą. Ar kada bandėte taip?

Doktrinos ir Sandorų 8 skyriuje aprašyta, kaip Viešpats mokė Džozefą Smitą ir Oliverį Kauderį: „Taip, štai aš tau pasakysiu tavo prote ir tavo širdyje, Šventąja Dvasia, kuri nužengs ant tavęs ir kuri apsigyvens tavo širdyje“ (2 eil.). Šokio žingsnių mokomės protu, tačiau muzikos klausomės širdimi. Evangelijos šokio žingsniai yra tai, ką darome; Evangelijos muzika yra džiaugsmingas dvasinis jausmas, ateinantis per Šventąją Dvasią. Jis keičia širdį ir yra visų teisių troškimų šaltinis. Šokio žingsniams reikia drausmės, tačiau džiaugsmas šokiu bus patiriamas tik tada, kai imsime girdėti muziką.

Yra žmonių, kurie Bažnyčios narius išjuokia dėl jų darbų. Tai yra suprantama. Šokantieji negirdintiems muzikos dažnai atrodo keisti, savotiški, ar „ne šio pasaulio“ (žr. 1 Petro 2:9). Ar kada vairuodami esate sankryžoje sustoję šalia automobilio, kurio vairuotojas šoko ir dainavo iš visos gerklės, tačiau nieko negirdėjote per savo uždarytus langus? Argi jis neatrodė kiek keistai ir savotiškai? Jei mūsų vaikai šokio žingsnių mokysis nesimokydami išgirsti ir pajusti nuostabios Evangelijos muzikos, tai šokdami ilgainiui jie ims jaustis nepatogiai ir liausis šokę arba šoks toliau tik dėl šokančių aplinkinių spaudimo – o tai irgi blogai.

Tad Evangelijos mokytojų iššūkis yra mokymo programą išplėtoti taip, kad būtų mokoma ne tik šokio žingsnių. Mūsų vaikų laimė priklauso nuo jų gebėjimo išgirsti ir pamilti nuostabią Evangelijos muziką. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia, savo pačių gyvenimą turime suderinti su tinkamu dvasiniu dažniu. Seniau, prieš skaitmeninį amžių, savo mėgstamą radijo stotį rasdavome sukdami radijo imtuvo rodyklę tol, kol ji atsistodavo ties reikiamos stoties dažnį žyminčia vieta. O kol sukdavome – girdėdavome tik triukšmą. Bet kai tik tiksliai atsukdavome rodyklę, aiškiai pasigirsdavo mūsų mėgstama muzika. Taip ir gyvenime – turime nusistatyti tinkamą dažnį, kad girdėtume Dvasios muziką.

Kai po krikšto priimame Šventosios Dvasios dovaną, mūsų atsivertimą ima lydėti dangiška muzika. Mūsų širdys ima keistis, ir mes daugiau nebelinkstame daryti pikta, bet linkstame nuolat daryti gera (žr. Mozijo 5:2). Tačiau Dvasia nepakęs negerumo, išdidumo ar pavydo. Jei mūsų gyvenime neliks šios jautrios įtakos, tai ims išsiderinti turtinga Evangelijos harmonija ir ji galiausiai nutils. Alma uždavė tokį skvarbų klausimą: „Jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“ (Almos 5:26.)

Tėveliai, jei mūsų gyvenimai yra nesuderinti su Evangelijos muzika, turime juos suderinti. Kaip Prezidentas Tomas S. Monsonas mus mokė praeitą spalį, turime apgalvoti taką savo kojai (žr. „Apgalvok taką savo kojai“, 2014 m. visuotinės konferencijos medžiaga).– Žinome, kaip tai daryti. Turime eiti tuo pačiu taku, kuriuo ėjome pirmą kartą išgirdę Evangelijos muzikos akordus. Turime vadovautis tikėjimu Kristumi, atgailauti, priimti sakramentą; tuomet imsime stipriau jausti Šventosios Dvasios įtaką; Evangelijos muzika vėl suskambės mūsų gyvenime.

Antra, kai tik imame patys girdėti muziką, turime kaip įmanoma geriau atlikti ją savo namuose. To negalima daryti per prievartą ar padaryti privalomu. „Jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste“ — ar būnant tėčiu ar mama, ar didžiausiu, ar garsiausiu — „kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile, maloningumu“  (DS 121:41–42).

Kaip šios savybės namams suteiks daugiau galios ir įtakos? Nes tai yra savybės, kurios pakviečia Šventąją Dvasią. Tai yra savybės, kurios mūsų širdis suderina su Evangelijos muzika. Jas turint šokio žingsniai visiems šokėjams šeimoje bus natūralesni ir džiaugsmingesni, nereiks jokių grasinimų, bauginimų ar prievartos.

Kai mūsų vaikai yra maži, galime jiems dainuoti neveidmainiškos meilės lopšinę, o kai jie užsispiria ir vakare atsisako eiti miegoti, mums gali tekti padainuoti lopšinę apie didį kantrumą. Kai jie yra paaugliai, galime atsijungti nuo ginčų ir grasinimų kakofonijos ir vietoj to groti nuostabią įtikinėjimo muziką – ir, galbūt, sudainuoti antrąjį lopšinės apie didį kantrumą posmelį. Tėveliai su tobula harmonija gali muzikuoti tandeminiais švelnumo ir romumo instrumentais. Rodydami švelnumą stokojančiam kaimynui galime kviesti savo vaikus dainuoti unisonu kartu su mumis.

Visko iš karto nepadarysime. Kiekvienas prityręs muzikantas žino, kad norint muziką gražiai atlikti reikia nuosekliai repetuoti. Jei iš pradžių muzikavimas skambės nedarniai ar rėš ausį, atminkite, kad to taisyti negalima kritikavimu. Nedarna namuose panaši į tamsą kambaryje. Nedaug naudos gausite, jei koneveiksite tamsą. Tamsą privalome  išsklaidyti įnešdami šviesos.

Tad jei jūsų šeimos chore per garsiai ar dominuojančiai skamba bosai, jei styginiai jūsų šeimos orkestre skamba truputį per spiegiančiai ar per aukštai arba jei vikruolės mažosios fleitos skamba nedarniai ar nekontroliuojamai – būkite kantrūs. Jei savo namuose negirdite Evangelijos muzikos, prašau, atminkite šiuos du žodžius: nesiliaukite repetavę. Dievui padedant ateis diena, kai Evangelijos muzika neapsakomu džiaugsmu pripildys jūsų namus.

Net gerai atliekama ši muzika neišspręs visų mūsų problemų. Gyvenime pasitaikys pakilimų ir kritimų, sutarimų ir pykčių. Tokia yra gyvenimo prigimtis Žemės planetoje.

Tačiau jei šokių žingsnius lydėsime muzika, tai kartais komplikuoti santuokos ir šeiminio gyvenimo ritmai ims darytis harmoningesni. Net mūsų patiriami patys sunkiausi iššūkiai įgis turtingą graudenimo toną ir jaudinantį leitmotyvą. Kunigystės doktrinos ims leistis ant mūsų sielų kaip rasa iš dangaus. Šventoji Dvasia bus mūsų nuolatinė bendražygė ir mūsų skeptras – aiškus galios ir įtakos rodiklis – bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras. Ir mūsų viešpatavimas bus nesibaigiantis viešpatavimas. Ir be prievartos jis plūs į mus per amžių amžius (žr. DS 121:45–46).

Kad taip būtų visų mūsų gyvenime ir visų mūsų namuose, meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.