Todėl jie nuramdė savo baimes

Vyresnysis Deividas A. Bednaris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Skirtingai nei pasaulio baimė, kuri kelia nerimą ir paniką, dievobaimingumas yra ramybės, tikrumo ir pasitikėjimo šaltinis.

Aiškiai prisimenu tą patyrimą, kurį išgyvenau būdamas mažas berniukas. Vieną dieną žaisdamas su savo draugais netyčia išdaužiau greta mūsų namo esančios parduotuvės langą. Kai sudužo stiklas ir ėmė kaukti signalizacija, mano širdį ir protą apėmė stingdanti baimė. Iš karto suvokiau, kad esu pasmerktas likusį savo gyvenimą praleisti kalėjime. Mano tėvai galiausiai įkalbėjo mane išlįsti iš slėptuvės po mano lova ir padėjo man atlyginti nuostolius parduotuvės šeimininkui. Laimei, nuosprendis dėl kalėjimo man buvo sušvelnintas.

Tą dieną mano išgyventa baimė buvo triuškinanti ir reali. Be abejo, esate išgyvenę kur kas stipresnių baimių, pavyzdžiui, sužinoję apie savo sveikatos būklę, pamatę šeimos narį sunkioje ar pavojingoje situacijoje, ar stebėdami nerimą keliančius pasaulio įvykius. Tokiais atvejais dėl iškilusio pavojaus, netikrumo, skausmo, dėl netikėtų, staigių įvykių, galinčių sukelti neigiamas pasekmes, sukyla kankinantis baimės jausmas.

Mūsų kasdieniame gyvenime nuolatiniai pranešimai apie smurtą, badą, karus, korupciją, terorizmą, smunkantį moralumą, ligas ir griaunančias gamtos jėgas gali sukelti baimę ir nerimą. Tikrai gyvename laikais, apie kuriuos Viešpats pranašavo: „Ir tą dieną […] visa žemė bus sumaištyje, ir žmonių širdys juos apvils“ (DS 45:26).

Mano tikslas yra paaiškinti, kaip baimę išsklaido teisingas Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimas ir tikėjimas Juo. Karštai meldžiu, kad mums svarstant šią svarbią temą visus mus palaimintų Šventoji Dvasia.

Mirtingųjų baimė

Edeno sode, po to, kai paragavo uždrausto vaisiaus, išgirdę Dievo balsą, Adomas ir Ieva pasislėpė. Dievas pašaukė Adomą: „Kur tu?“ Adomas atsiliepė: „Išgirdau tave […] ir nusigandau“ (Pradžios 3:9–10). Matome, kad viena pirmųjų nuopuolio pasekmių buvo Adomo ir Ievos patirta baimė. Ši galinga emocija yra svarbus mūsų mirtingosios būties elementas.

Mormono Knygos pavyzdys pabrėžia Viešpaties pažinimo galią (žr. Almos 23:5–6; t. p. žr. 2 Petro 1:2–8) išsklaidyti baimes ir suteikti ramybę net mums patekus į labai nepalankias aplinkybes.

Helamo žemėje žmonės išsigando pamatę artėjančią lamanitų armiją.

„Bet Alma išėjo ir atsistojo tarp jų, ir drąsino juos, kad jiems nereikia bijoti, bet kad jie prisimintų Viešpatį, savo Dievą, ir jis juos išvaduos.

Todėl jie nuramdė savo baimes“ (Mozijo 23:27–28).

Atkreipkite dėmesį, kad ne Alma nuramdė žmonių baimes. Alma patarė tikintiesiems prisiminti Viešpatį ir išgelbėjimą, kurį tik Jis gali suteikti (žr. 2 Nefio 2:8). Žinodami apie budrią Gelbėtojo priežiūrą žmonės galėjo nuramdyti savo baimes.

Dėl teisingo Viešpaties pažinimo ir tikėjimo Juo mes galime nuramdyti savo baimes, nes Jėzus Kristus yra vienintelis tikros ramybės šaltinis. Jis sakė: „Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę“ (DS 19:23).

Taip pat Mokytojas paaiškino: „Tas, kuris daro teisumo darbus, gaus savo atlygį, būtent ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“ (DS 59:23).

Pasitikėjimas ir pasikliovimas Kristumi bei ryžtingas pasitikėjimas Jo nuopelnais, gailestingumu ir malone skatina dėl Jo Apmokėjimo viltis prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo (žr. Moronio 7:41). Toks tikėjimas ir viltis pakviečia į mūsų gyvenimus malonią sąžinės ramybę, kurios visi trokštame. Apmokėjimo galia suteikia galimybę atgailauti ir numalšina nuodėmės sukeltą neviltį; ji taip pat skatina mus suvokti gėrį, daryti gera ir tapti geriems tokiu mastu, kokio niekada nesuvoktume ir nepasiektume savo ribotais mirtingo žmogaus sugebėjimais. Tikrai, viena didi pasišventusios tarnystės palaima yra „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:7).

Kristaus ramybė leidžia mums žvelgti į žemiškąjį gyvenimą pro vertingą amžinybės prizmę ir suteikia dvasinės stiprybės (žr. Kolosiečiams 1:23), padedančios nuolat laikyti kursą į mūsų dangiškąjį uostą. Taigi, esame palaiminti galimybe nuramdyti savo baimes dėl to, kad Jo doktrina rodo tikslą ir kryptį visose mūsų gyvenimo srityse. Jo apeigos ir sandoros stiprina ir guodžia tiek gerais, tiek blogais laikotarpiais. O Jo kunigystės įgaliojimas užtikrina, kad tai, kas svarbiausia, tęstųsi visą laiką ir amžinybę.

Bet ar galime nuramdyti baimes, kurios taip lengvai mus apninka šiame laikiname pasaulyje? Į šį klausimą galime tvirtai atsakyti „taip“. Kad gautume šį palaiminimą, turime laikytis trijų svarbiausių principų: 1) žvelgti į Kristų, 2) statyti ant Kristaus pamato ir 3) veržtis pirmyn tikėdami Kristų.

Žvelgti į Kristų

Visiems mums puikiai tinka patarimas, kurį Alma išsakė savo sūnui Helamanui: „Taip, žiūrėk, kad žvelgtum į Dievą ir gyventum“ (Almos 37:47). Visur ir visada turime žvelgti ir išlaikyti dėmesį, sutelktą į Gelbėtoją.

Prisiminkite, kaip Viešpaties apaštalai buvo viduryje jūros blaškomoje valtyje. Jėzus atėjo pas juos vandeniu, bet Jo nepažinę jie ėmė šaukti iš baimės.

„Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“

Petras sušuko: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“

Jis atsakė: „Eik!“ (Mato 14:27–29.)

Tada Petras ėjo link Jėzaus vandeniu.

Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mato 14:30–31.)

Įsivaizduoju ryžtingą ir ūmų Petro atsaką į Viešpaties kvietimą. Įbedęs akis į Jėzų jis išlipo iš valties ir stebuklingai ėjo vandeniu. Tik po to, kai jo žvilgsnį atitraukė vėjas ir bangos, jis išsigando ir ėmė skęsti.

Galime būti palaiminti pergale prieš savo baimes ir sustiprinti savo tikėjimą vykdydami tokį Viešpaties nurodymą: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite“ (DS 6:36).

Statyti ant Kristaus pamato

Helamanas taip mokė savo sūnus Nefį ir Lehį: „Atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“ (Helamano 5:12).

Apeigos ir sandoros yra statybiniai blokai, kuriuos naudojame statydami savo gyvenimus ant Kristaus ir Jo Apmokėjimo pamato. Kai vertai priimame apeigas ir sudarome sandoras, ištikimai atmename ir gerbiame savo šventus įsipareigojimus ir iš visų jėgų stengiamės gyventi pagal juos, esame tvirtai susieti su Gelbėtoju. O tas ryšys yra dvasinės stiprybės ir stabilumo šaltinis visais mūsų gyvenimo tarpsniais.

Galime būti palaiminti, kad nuramdytume savo baimes, jei per apeigas ir sandoras savo norus ir veiksmus tvirtai statysime ant Gelbėtojo patikimo pamato.

Veržtis pirmyn tikint Kristų

Nefis skelbė: „Todėl turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą“ (2 Nefio 31:20).

Šioje eilutėje minimas ištvėrimas yra dvasinio supratimo, numatymo, atkaklumo, kantrybės ir Dievo malonės vaisius. Vadovavimasis tikėjimu šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, romus paklusnumas Jo valiai ir paskirtam laikui bei nuolankus Jo rankos pripažinimas visur neša taikingus Dievo karalystės vaisius, teikiančius džiaugsmą ir amžinąjį gyvenimą (žr. DS 42:61). Net susidūrę su sunkumais ir miglota ateitimi, mes galime džiugiai ištverti ir „tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Timotiejui 2:2).

Galime būti palaiminti, kad nuramdytume savo baimes, jei stiprybės semsimės iš Evangelijos principų studijavimo ir taikymo gyvenime bei ryžtingai veršimės pirmyn sandoros kelyje.

Viešpaties baimė

Nuo mūsų baimių skiriasi, bet su jomis susijęs yra Raštuose minimas dievobaimingumas (žr. Hebrajams 12:28) arba „Viešpaties baimė“ (Jobo 28:28; Patarlių 16:6; Izaijo 11:2–3). Skirtingai nei pasaulio baimė, kuri kelia nerimą ir paniką, dievobaimingumas yra ramybės, tikrumo ir pasitikėjimo šaltinis.

Bet kaip su baime susijęs dalykas gali būti ugdantis ar dvasiškai naudingas?

Ši teisi baimė, kurią bandau apibūdinti, reiškia, kad nuoširdžiai gerbiame ir pagarbiai bijome Viešpaties Jėzaus Kristaus (žr. Psalmyno 33:8; 96:4), paklūstame Jo įsakymams (žr. Pakartoto Įstatymo 5:29; 8:6; 10:12; 13:4; Psalmyno 112:1) ir laukiame galutinio Dievo teismo bei teisingumo. Taigi dievobaimingumas kyla iš teisingo Dievo esmės ir Viešpaties Jėzaus Kristaus misijos supratimo, noro pajungti savo valią Jo valiai ir žinojimo, kad Teismo dieną kiekvienas vyras ir moteris turės atsakyti už savo nuodėmes (žr. DS 101:78; Tikėjimo Teiginiai 1:2).

Pasak Raštų, pagarbi Viešpaties baimė yra „pažinimo pradžia“ (Patarlių 1:7), „moko išminties“ (Patarlių 15:33), „tvirtovė“ (Patarlių 14:26) ir „gyvenimo šaltinis“ (Patarlių 14:27).

Prašau atkreipti dėmesį, kad dievobaimingumas neatsiejamai susijęs su Paskutiniojo teismo ir atsakomybės už savo norus, mintis, žodžius bei veiksmus suvokimu (žr. Mozijo 4:30). Dievobaimingumas nėra liguistas nerimas dėl sugrįžimo Dievo akivaizdon į teismą. Nemanau, kad apskritai Jo bijosime. Veikiau, tai numatymas, kad Jo akivaizdoje viską suvoksime taip, kaip tai yra iš tikrųjų, ir turėsime tobulą pažinimą (2 Nefio 9:14; žr. Almos 11:43) apie visus savo išsisukinėjimus, apsimetinėjimus ir saviapgaules. Galiausiai negalėsime pasiteisinti.

Kiekvienas kada nors žemėje gyvenęs žmogus bus atvestas „stoti priešais Dievo teismo pertvarą, kad būtų jo [teisiamas pagal savo] darbus, ar jie geri ar pikti“ (Mozijo 16:10). Jei mūsų norai bus buvę teisūs, o darbai geri, tada tas teismas bus maloningas (žr. Jokūbo knygos 6:13; Enoso 1:27; Moronio 10:34). Ir paskutiniąją dieną mums „bus atlyginta teisumu“ (Almos 41:6).

Kita vertus, jei mūsų troškimai bus buvę pikti, o darbai nelabi, tada tas teismas sukels baimę. „Mes neišdrįsime pažvelgti į mūsų Dievą; ir mes būtume laimingesni, jei galėtume įsakyti uoloms ir kalnams griūti ant mūsų, kad paslėptų mus nuo jo akivaizdos“ (Almos 12:14). Ir paskutiniąją dieną gausime „savo blogio atlyginimą“ (Almos 41:5).

Mokytojo knygoje tai apibendrinta taip:

„Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.

Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą, – ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12:13–14).

Dievobaimingumas išsklaido žemiškojo gyvenimo baimes. Jis netgi numalšina persekiojantį nerimą, kad niekada nebūsime dvasiškai pakankamai geri ir niekada neatitiksime Viešpaties reikalavimų bei lūkesčių. Tikrai negalime būti pakankamai geri, remdamiesi vien savo sugebėjimais ir darbais. Vien mūsų darbai ir troškimai mūsų neišgelbės ir negali išgelbėti. „Po to, kai mes padarėme viską, ką galime“ (2 Nefio 25:23) esame išgelbėjami tik gailestingumu ir malone dėl beribės Gelbėtojo apmokančios aukos (žr. Almos 34:10, 14). Tikrai „mes tikime, kad per Kristaus Apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą Evangelijos įstatymams ir apeigoms“ (Tikėjimo Teiginiai, 1:3).

Dievobaimingumas yra meilė Jam ir pasitikėjimas Juo. Kuo labiau bijome Dievo, tuo tobuliau Jį mylime. O „tobula meilė išveja visą baimę“ (Moronio 8:16). Pažadu, kad jei žvelgsime į Gelbėtoją, statysime ant Kristaus pamato ir su pasišventimu veršimės pirmyn Jo sandoros keliu, skaisti dievobaimingumo šviesa išsklaidys juodas žemiškojo gyvenimo baimes (žr. DS 50:25).

Liudijimas ir pažadas

Myliu ir gerbiu Viešpatį. Jo galia ir ramybė yra realios. Jis yra mūsų Išpirkėjas ir liudiju, kad Jis gyvas. Jo dėka mums nereikia nerimauti ar bijoti (žr. Jono 14:27) – mes būsime palaiminti, kad nuramdytume savo baimes. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.