Mes pakilsime drauge

Linda K. Burton

Paramos bendrijos visuotinė prezidentė

Mes, sandoros besilaikantys vyrai ir moterys, turime vieni kitus pakylėti ir vieni kitiems padėti tapti tokiais žmonėmis, kokiais Viešpats norėtų, kad taptume.

Per visuotinę konferenciją ne tik įkvėptos kalbos, muzika ir maldos visuomet paliečia širdis, bet, kaip man sakė, daugeliui seserų labai patinka stebėti, kaip Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo nariai palieka pakylą drauge su savo amžinosiomis bendražygėmis. Argi mes visi nesidžiaugiame, kai girdime brolių švelniai išreiškiamą meilę joms?

President Boyd K. Packer and his wife, Donna, at the Brigham City Utah Temple cornerstone ceremony, 23 September 2012.

Kalbėdamas apie savo žmoną Doną, prezidentas Boidas K. Pakeris sakė: „Dėl savo pareigų esu iškilmingai įsipareigojęs sakyti tiesą: ji yra tobula.“¹

President Dieter F. Uchtdorf and his wife.

„Ji yra mano gyvenimo šviesa“,² – sakė Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas apie savo žmoną Harietą.

President Henry B. Eyring and Sister Eyring at their wedding.

Prezidentas Henris B. Airingas minėdamas savo žmoną Ketlin sakė: „Ji yra asmenybė, kuri visada mane skatino norėti būti kaip įmanoma geresniam.“³

LDS Church President Thomas S. Monson gives his wife, Frances, a kiss at their 60th anniversary celebration, 10/6/2008, at the Lion House. The two met in 1944 and were married in the Salt Lake Temple on Oct. 7, 1948.

Ir prezidentas Tomas S. Monsonas, kalbėdamas apie savo mylimąją Frensis, pasakė: „Ji buvo mano viso gyvenimo meilė, mano patikima ir artimiausia draugė. Pasakymas, kad jos ilgiuosi, tikrai neperteikia tikrųjų mano jausmų.“⁴

Aš taip pat noriu išreikšti meilę savo mylimam bendražygiui Kreigui. Jis man yra brangi dovana! Mano patriarchaliniame palaiminime apie mano vyrą užrašyta brangi ir šventa frazė, kad mano ir mano vaikų gyvenimas klosis „gerai jam prižiūrint“. Man aišku, kad Kreigas yra šio pažado išsipildymas. Pasiskolinsiu Marko Tveno žodžius ir pasakysiu, kad „gyvenimas be [Kreigo] – man ne gyvenimas“⁵. Myliu jį širdimi ir siela!

Dieviškasis vaidmuo ir atsakomybė

Šiandien norėčiau pagerbti sutuoktinius, tėvus, brolius, sūnus ir dėdes, kurie žino, kas jie yra, ir daro, ką gali geriausia, kad atliktų Dievo jiems paskirtą vaidmenį, apibūdintą pareiškime apie šeimą, įskaitant teisų pirmininkavimą savo šeimoms ir jų aprūpinimą bei saugumą. Prašau, žinokite, kad aš skausmingai suprantu, jog tėvystės, motinystės bei santuokos temos daugeliui gali kelti nerimą. Žinau, kad kai kurie Bažnyčios nariai jaučiasi taip, tarsi jiems niekada nepavyktų savo namų padaryti tokių idealių, kaip jie įsivaizduoja. Daugelis kenčia dėl abejingumo, smurto, priklausomybių, neteisingų tradicijų ar kultūros. Netoleruoju veiksmų tų vyrų ar moterų, kurie sąmoningai ar net nesusimąstydami kelia skausmą, kančias ir neviltį savo namuose. Bet šiandien kalbėsiu apie kai ką kita.

Esu įsitikinusi, kad vyras niekad neatrodo toks patrauklus žmonai, kaip tada, kai tarnauja vykdydamas Dievo jam paskirtas pareigas kaip vertas kunigystę turintis asmuo, – tai namuose yra svarbiausia. Man patinka šie Prezidento Pakerio žodžiai vertiems sutuoktiniams ir aš jais tikiu: „Gavote kunigystės galią tiesiai iš Viešpaties, kad apsaugotumėte savo namus. Bus akimirkų, kai vienintelis skydas tarp jūsų šeimos ir priešininko piktadarybių bus ta galia.“⁶

Dvasiniai vadovai ir mokytojai namuose

Metų pradžioje dalyvavau išskirtinio, tačiau paprasto vyro, mano sutuoktinio dėdės Dono laidotuvėse. Vienas iš dėdės sūnų papasakojo atsitikimą, įvykusį vaikystėje, netrukus po to, kai jo tėvai įsigijo jų pirmuosius namus. Kadangi buvo penki vaikai, kuriuos reikėjo maitinti ir rengti, pinigų kiemui aptverti nepakako. Rimtai žiūrėdamas į vieną iš savo dieviškų – šeimos saugotojo – vaidmenų, dėdė Donas įkasė keletą medinių kuolelių į žemę, paėmė virvelę ir nuo kuolo prie kuolo apjuosė ja visą kiemą. Tada pasikvietė savo vaikus. Jis parodė jiems kuolus ir virvelę, o tada paaiškino, kad jie bus saugūs, jei liks laikinos tvoros viduje.

Vieną dieną artėdamos prie namo lankančiosios seserys negalėdamos patikėti stebėjo penkis vaikus, klusniai stovinčius prie vielos krašto ir ilgesingai žiūrinčius į kamuolį, kuris nušokavo už ribų į gatvę. Vienas mažylis nubėgo pakviesti tėčio, kuris greit atbėgo ir sugrąžino kamuolį.

Vėliau laidotuvėse vyriausiasis sūnus susigraudinęs liudijo, kad labiausiai savo gyvenime norėjo būti panašus į savo mylimą tėvą.

Sister Burton's son and grandson reading together.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas sakė:

„O, Izraelio vyrai ir tėvai, jūs galite padaryti tiek daug gelbėdami ir išaukštindami savo šeimas! […]

Atminkite savo šventą pašaukimą būti Izraelio tėvais – savo svarbiausią pašaukimą laike ir amžinybėje – pašaukimą, iš kurio jūs niekada nebūsite atleisti.

Sister Burton's son and grandson on a bed together.

Privalote padėti kurti namus, kuriuose gali būti Viešpaties Dvasia.“⁷

Kokie tinkami šie pranašiški žodžiai šiandien.

Sandoras sudariusiems vyrams turėtų būti sunku gyventi pasaulyje, kuris ne tik menkina jų dievišką vaidmenį ir atsakomybes, tačiau taip pat siunčia klaidinančias žinutes, ką reiškia būti „tikru vyru“. Viena klaidinga žinutė „aš svarbiausias“. Taip pat yra kita naikinanti ir menkinanti žinutė, kad vyrai ir tėvai nereikalingi. Maldauju, neklausykite Šėtono melo! Iš jo buvo atimta ši šventa privilegija kada nors tapti vyru ar tėvu. Jis pavydi turintiems šį šventą vaidmenį, kurio jis niekada neturės, todėl jis siekia padaryti taip, kad „visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats“!⁸

Pakylėti ir padėti atlikti papildymo pareigas

Broliai ir seserys, mums reikia vieniems kitų! Mes, sandoros besilaikantys vyrai ir moterys, turime vieni kitus pakylėti ir vieni kitiems padėti tapti tokiais žmonėmis, kokiais Viešpats norėtų, kad taptume. Mums reikia darbuotis drauge, kad pakylėtume augančią kartą ir padėtume jiems pasiekti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąjį potencialą. Galėtume daryti taip, kaip vyresnysis Robertas D. Heilsas ir jo žmona Merė darė, ir sekti patarle: „Tu pakylėk mane, aš pakylėsiu tave, ir mes pakilsime drauge.“⁹

Iš Raštų žinome, kad „negera žmogui būti vienam“. Todėl mūsų Dangiškasis Tėvas padarė „jam tinkamą padėjėją“¹⁰. Frazė „tinkama padėjėja“ anglų kalba reiškia „jam tinkama, verta arba panaši į jį“¹¹. Pavyzdžiui, mūsų dvi rankos yra panašios viena į kitą, tačiau ne visai vienodos. Iš tiesų, jos yra viena kitos priešingybė, tačiau viena kitą papildo ir dera viena kitai. Besidarbuodamos kartu, jos yra stipresnės.¹²

Bažnyčios vadovėlyje, skyriuje apie šeimas, yra toks teiginys: „Vyro ir moters dvasių prigimtis yra tokia, kad jos papildo viena kitą.“¹³ Prašau, atkreipkite dėmesį, kad sakoma „papildo viena kitą“, ne „varžosi viena su kita“! Esame čia, kad padėtume vienas kitam, pakylėtume ir džiaugtumės drauge, stengdamiesi būti geriausi, kokie tik galime. Sesuo Barbara B. Smit išmintingai mokė: „Patiriame daugiau laimės, kai galime džiaugtis kitų pasisekimais, ne tik savaisiais.“¹⁴ Daug lengviau padrąsinti vienam kitą, kai siekiame „papildyti“, užuot varžęsi!

Kai buvau jauna kelių mažų vaikų mama, sauskelnių, indų plovimo ir auklėjimo, kupinų dienų pabaigoje niekas nuoširdžiau už mane nedainuodavo pradinukų dainos „Tėtis grįžta [namo] – man širdis netveria džiaugsmu“¹⁵. Liūdna pripažinti, tačiau ne visuomet buvau entuziastinga Kreigui įeinant pro duris po sunkios darbo dienos. Jis visada pasveikindavo kiekvieną iš mūsų apkabinimu ir bučiniu, o daugelį sunkių, kartais net katastrofiškų dienų paversdavo į žavingą laiką su tėčiu. Norėčiau, kad būčiau tiek neužsiėmusi nesibaigiančiais „reikia padaryti“ sąrašais, o išmintingiau susitelkusi, kaip jis, į svarbiausius dalykus. Tada būčiau dažniau stabtelėdavusi ir džiugiau leisdavusi šventą laiką su šeima, būčiau dažniau dėkojusi jam už tai, kad laimina mūsų gyvenimus!

Dažnai vienas kitam sakykime malonius žodžius

Neseniai ištikima Bažnyčios sesuo pasidalino su manimi savo dideliu rūpesčiu, dėl kurio jau kurį laiką meldėsi. Ji nerimavo dėl kai kurių seserų jos apylinkėje. Ji pasakė man, kad jai labai skauda širdį matant, kaip kartais seserys nepagarbiai kalba su savo sutuoktiniais ir apie juos, net jų vaikams matant. Tada ji man papasakojo, kad augdama nuoširdžiai meldėsi, jog rastų vertą kunigystę turintį vyrą ir su juo sukurtų laimingus namus. Ji augo šeimoje, kurioje mama „buvo šeimos galva“, o jos tėvas pakluso mamos nurodymams, kad tik išlaikytų namuose taiką. Ji jautė, kad yra geresnis kelias. Ji nematė tokio modelio namuose, kuriuose užaugo, tačiau jai karštai meldžiant vadovavimo, Viešpats palaimino ją nuovoka, kaip su savo vyru galėtų sukurti namus, kuriuose Dvasia būtų maloniai laukiama. Esu buvusi tuose namuose ir galiu paliudyti, kad tai šventa vieta.

Seserys ir broliai, kaip dažnai mes stengiamės vienas su kitu kalbėti maloniai?¹⁶

Galime ištirti save užduodami keletą klausimų. Nežymiai pataisyti šie klausimai gali būti pritaikyti daugeliui iš mūsų, ir susituokusiems, ir vienišiems, kad ir kokia situacija būtų mūsų namuose.

Kada paskutinį kartą nuoširdžiai pagyriau savo bendražygį, akis į akį ar matant mūsų vaikams?
Kada paskutinį kartą padėkojau, išreiškiau savo meilę ar nuoširdžiai su tikėjimu meldžiausi dėl jo ar jos?
Kada paskutinį kartą susilaikiau ir nepasakiau kažko, kas galėjo įskaudinti?
Kada paskutinį kartą atsiprašiau ir nuolankiai prašiau atleidimo, nepridurdama tokių žodžių kaip „jei tik tu būtum“ arba „jei tik tu nebūtum“?
Kada paskutinį kartą pasirinkau būti laiminga, užuot reikalavusi būti pripažinta „teisia“?

Jei kuris iš šių klausimų privertė jus susigūžti ar pajusti kaltės kirminą, prisiminkite, ko mokė vyresnysis Deividas A. Bednaris: „Kaltės jausmas mūsų dvasiai yra tas pats, kas skausmas mūsų kūnui, – įspėjimas apie pavojų ir apsauga nuo didesnio pakenkimo.“¹⁷

Kviečiu kiekvieną iš mūsų atkreipti dėmesį į vyresniojo Džefrio R. Holando nuoširdų maldavimą: „Broliai ir seserys, šioje ilgoje amžinoje kelionėje mes siekiame amžinojo tikslo – būti panašesni į Gelbėtoją. Stenkimės būti „tobuli žmonės“ dabar bent jau šia prasme – neskaudinkime žodžiu, arba dažniau sakykime, kas gera, kalbėkime nauju liežuviu, angelų liežuviu.“¹⁸

Besiruošiant šiandien pasisakyti, Dvasia mokė mane ir aš įsipareigojau dažniau kalbėti maloniai su brangiu savo bendražygiu ir apie jį, taip pakylėti visus vyrus savo šeimoje ir išreikšti dėkingumą už tai, kaip jie vykdo savo dieviškas, papildymo pareigas. Taip pat įsipareigojau sekti patarle: „Tu pakylėk mane, aš pakylėsiu tave, ir mes pakilsime drauge.“

Kviečiu jus prisijungti siekiant Šventosios Dvasios pagalbos ir mokytis, kaip galėtume geriau pakylėti vienas kitą atlikdami papildymo pareigas kaip mylinčių dangiškųjų gimdytojų sandoros sūnūs ir dukterys.

Žinau, kad per stiprinančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią bei mūsų tikėjimą Juo galime tai atlikti. Meldžiu, kad pasitikėtume Juo ir leistume Jam padėti mums, kad galėtume padėti vieni kitiems gyventi laimingai ir amžinai, kai kilsime drauge. Jėzaus Kristaus vardu, amen.