Ir tuo išmėginsime juos
Dabar laikas ruoštis ir įrodyti, kad norime ir galime daryti viską, ką Viešpats, mūsų Dievas, mums įsakys.
Meldžiu Šventosios Dvasios pagalbos mums visiems, kai dalysiuosi tomis mintimis ir jausmais, kurie atėjo į protą ir širdį ruošiantis šiai visuotinei konferencijai.
Testų svarba
Prieš gaudamas pašaukimą į nuolatinę Bažnyčios tarnybą, aš daugiau nei du dešimtmečius dirbau universiteto dėstytoju ir administratoriumi. Mano, kaip dėstytojo, pagrindinė pareiga buvo padėti studentams išmokti, kaip mokytis patiems. O svarbiausia mano darbo dalis buvo kurti testus, vertinti ir rašyti pastabas apie testų, kuriuos atliko studentai, rezultatus. Kaip galbūt jau žinote iš asmeninės patirties, paprastai testai nėra studentų mėgstamiausia mokymosi proceso dalis!
Tačiau periodiniai testai yra būtini mokymuisi. Veiksmingas testas padeda palyginti tai, ką turime žinoti, su tuo, ką iš tikrųjų žinome apie tam tikrą dalyką; taip pat jis numato reikalavimus, kuriais remdamiesi galime įvertinti savo mokymosi ir vystymosi raidą.
Panašiai ir mirtingojo gyvenimo mokykloje testai yra svarbiausia mūsų amžinosios pažangos dalis. Tačiau įdomu tai, kad patvirtintų Raštų tekste anglų kalba nėra nė vieno žodžio „testas“. Tiksliau sakant, vartojami tokie žodžiai kaip „išmėginti“, „patikrinti“ ir „ištirti“, kai norima apibūdinti įvairius būdus, kuriais galime tinkamai parodyti savo dvasines žinias apie Dangiškojo Tėvo amžinąjį laimės planą, kiek gerai jį suprantame, kaip jo laikomės ir kiek gebame siekti Gelbėtojo Apmokėjimo palaimų.
Tas, kuris sukūrė išgelbėjimo planą, senovės ir šiuolaikiniuose Raštuose mūsų mirtingojo gyvenimo išbandymo paskirtį apibūdino žodžiais „išmėginti“, „patikrinti“ ir „ištirti“. „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“1
Apsvarstykite šį Dovydo prašymą:
„Tirk mane, Viešpatie, ir bandyk, išbandyk mano norus ir mintis.
Tavo malonė yra mano akyse, ir aš vaikščiojau Tavo tiesoje.“2
1833 metais Viešpats paskelbė: „Todėl nebijokite savo priešų, nes aš nutariau savo širdyje, – sako Viešpats, – kad išbandysiu jus visame kame – ar jūs pasiliksite mano sandoroje, net ligi mirties, idant būtumėte pripažinti vertais.“3
Dabartiniai išmėginimai
2020-uosius metus iš dalies pažymėjo visuotinė pandemija, per kurią buvome įvairiopai mėginami, tikrinami ir tiriami. Meldžiu, kad mes, kaip pavieniai asmenys ir šeimos, gautume vertingų pamokų, kokių mus gali išmokyti tik sunkūs patyrimai. Taip pat viliuosi, kad visi geriau pažinsime „Dievo didybę“ ir tiesą, kad „jis pašvęs [mūsų] suspaudimus [mūsų] naudai“4.
Gyvenime, susidūrus su išmėginančiomis ir tiriančiomis sąlygomis, kad ir kokios jos būtų, mus gali vesti ir stiprinti du pagrindiniai principai: 1) būtinybės pasiruošti principas ir 2) veržimosi pirmyn, būnant nepajudinamiems dėl Kristaus, principas.
Išmėginimas ir pasiruošimas
Kaip Gelbėtojo mokiniams, mums įsakyta „paruoš[ti] visa, kas reikalinga, ir įkur[ti] namus, būtent maldos namus, pasninkavimo namus, tikėjimo namus, mokymosi namus, šlovės namus, tvarkos namus, Dievo namus“5.
Mums taip pat pažadėta: „Jeigu jūs pasiruošę, nebijosite.
Ir [galėsite] išvengti priešo galios ir susirinkt[i] pas mane kaip teisi liaudis, be dėmės ir nepriekaištingi.“6
Šiose Raštų ištraukose pateikiama tobula sistema, kaip tvarkyti ir paruošti savo gyvenimą ir namus tiek žemišku, tiek ir dvasiniu atžvilgiu. Stengtis ruoštis išmėginantiems mirtingojo gyvenimo patyrimams turėtume sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu, Gelbėtojo, kuris pamažu „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“7, t. y. išlaikė intelektinės, fizinės, dvasinės ir socialinės parengties pusiausvyrą.
Vieną popietę prieš kelis mėnesius mudu su Suzana padarėme savo maisto sandėlio ir nenumatytiems atvejams skirtų reikmenų inventorizaciją. Tuo metu COVID-19 virusas sparčiai plito, o keli iš eilės žemės drebėjimai krestelėjo mūsų namus Jutoje. Nuo pat pirmų mūsų santuokos dienų mudu stengėmės laikytis pranašiškų patarimų, kaip pasiruošti nenumatytiems sunkumams, todėl toks mūsų pasiruošimo patikrinimas viruso plitimo ir žemės drebėjimų įkarštyje atrodė kaip geras ir savalaikis dalykas. Norėjome sužinoti, kokius pažymius gausime iš šių iš anksto nepaskelbtų testų.
Tikrai daug ko išmokome. Daugelyje sričių mūsų paruošiamasis darbas buvo kaip tik toks, kokio reikėjo. Tačiau kai kur dar reikėjo tobulėti, nes laiku nesuvokėme tam tikrų poreikių ir jais nepasirūpinome.
Taip pat mes daug juokėmės. Pavyzdžiui, tolimoje spintelėje radome produktų, kurie mūsų maisto sandėlyje išbuvo dešimtmečius. Tiesą sakant, kai kuriuos indelius pabijojome atidaryti ir patikrinti, nes baiminomės sukelti dar vieną pasaulinę pandemiją! Tačiau galite būti ramūs: tinkamai atsikratėme tomis gyvybei pavojingomis medžiagomis ir pavojus pasaulio sveikatai buvo pašalintas.
Kai kurie Bažnyčios nariai mano, kad veikimo nenumatytais atvejais planai ir reikmenys, maisto sandėlis ir 72 valandų išgyvenimo rinkiniai turbūt jau nesvarbūs, nes Broliai pastaruoju laiku plačiai apie juos ir kitomis susijusiomis temomis visuotinėse konferencijose nekalba. Bet tuos vis kartojamus pamokymus ruoštis Bažnyčios vadovai skelbė ištisus dešimtmečius. Pranašiškų patarimų nuoseklumas laikui bėgant sukuria galingą, aiškų koncertą ir perduoda daug garsesnį perspėjimą, nei galėtų sukurti pavieniai pasirodymai.
Kaip iššūkių kupini laikai atskleidžia materialaus pasiruošimo trūkumus, lygiai taip dvasinio atsainumo ir nusiraminimo ligos žalingiausius padarinius sukelia sunkių išmėginimų metu. Pavyzdžiui, iš palyginimo apie dešimt mergaičių sužinome, kad pasiruošimo atidėliojimas veda prie nesėkmės per išmėginimą. Atsimenate, kaip penkioms paikoms mergaitėms nepavyko tinkamai pasiruošti jaunikio atėjimo dieną jų laukusiam išbandymui.
„Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus.
Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
[…] Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: „Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!“
Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
Kvailosios prašė protingųjų: „Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!“
Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite.“
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašyti: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk mums!“8
O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jūs manęs nepažįstate!“9
Bent jau per šį egzaminą tos penkios paikos mergaitės pasirodė esančios vien žodžio klausytojos, o ne jo vykdytojos.10
Turiu draugą, kuris teisės mokykloje buvo uolus studentas. Per semestrą Semas kiekvieną dieną skirdavo laiko, kad peržvelgtų per kiekvieno pasirinkto dalyko paskaitas rašytus užrašus, juos apibendrintų ir iš jų pasimokytų. Tą patį jis darė kiekvienos savaitės ir kiekvieno mėnesio pabaigoje mokydamasis visų dalykų. Toks požiūris leido jam ne tik įsiminti detales, bet iš tiesų mokytis teisės. O kai priartėjo baigiamieji egzaminai, Semas buvo pasiruošęs. Iš tikrųjų jis suprato, kad baigiamieji egzaminai jam buvo mažiausiai įtampos sukėlusi teisės mokymosi dalis. Prieš sėkmingai išlaikytą išmėginimą eina veiksmingas ir laiku atliktas pasiruošimas.
Semo požiūris į savo teisinį išsilavinimą pabrėžia vieną iš pagrindinių Viešpaties būdų, kaip augti ir vystytis. „Taip sako Viešpats Dievas: Aš duosiu žmonių vaikams eilutę po eilutės, priesaką po priesako, čia truputį ir ten truputį; ir palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus ir atsuka ausį mano patarimui, nes jie išmoks išminties; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau.“11
Aš kviečiu visus mus „apsvarsty[ti] savo kelius“12 ir „patikrin[ti] [patiems] save, ar esa[me] tikėjime. Ištirkite save!“13 Ko išmokome per šiuos pastaruosius gyvenimo būdo pakoregavimo ir apribojimo mėnesius? Ką savo gyvenime mums reikia patobulinti dvasinėje, fizinėje, socialinėje, emocinėje ir intelektualinėje srityse? Dabar laikas ruoštis ir įrodyti, kad norime ir galime daryti viską, ką Viešpats, mūsų Dievas, mums įsakys.
Išmėginimai ir veržimasis pirmyn
Kartą lankiausi per nelaimingą atsitikimą žuvusio jauno misionieriaus laidotuvėse. Per šermenis kalbėjo to misionieriaus tėvas ir apibūdino, kokią širdgėlą sukelia netikėtas, mirties atneštas atskyrimas nuo mylimo vaiko. Jis tiesmukai pareiškė, kad asmeniškai nesupranta, kodėl tai įvyko ir kodėl būtent dabar. Bet visada atsiminsiu, jog šis geras žmogus taip pat pareiškė, kad jis žino, jog Dievas žino, kodėl žuvo jo vaikas ir kodėl tai įvyko būtent dabar, – ir to jam visiškai pakanka. Susirinkusiems jis pasakė, kad su juo ir šeima, nors ir sielvarto prislėgtais, viskas bus gerai; jų liudijimai išliko tvirti ir pastovūs. Prakalbą jis baigė tokiais žodžiais: „Noriu, kad žinotumėte, jog, kalbant apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, mūsų šeima jai liks atsidavusi iki galo. Visi iki vieno.“
Nors karštai mylimo žmogaus praradimas buvo skaudus ir sukėlė daug sielvarto, šios narsios šeimos nariai dvasiškai buvo pasiruošę įrodyti, kad gali mokytis amžinos svarbos pamokų per tokius dalykus, kokius jie kenčia.14
Ištikimybė nėra kvailystė ar fanatizmas. Tai pasikliovimas ir pasitikėjimas Jėzumi Kristumi kaip mūsų Gelbėtoju, Jo vardu ir Jo pažadais. Kai „verž[iamės] pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms“15, esame laiminami amžinybės perspektyva ir regėjimu, kuris gerokai viršija mūsų ribotą mirtingųjų gebėjimą. Mums bus suteikta galimybė „susirinkt[i] ir stovėt[i] šventose vietose“16, ir „nesitrauk[ti], kol ateis Viešpaties diena“17.
Kai tarnavau Brigamo Jango universiteto Aidaho filialo prezidentu, 1998 m. gruodį į universitetą kalbėti vienoje iš savaitinių dvasinių valandėlių atvyko vyresnysis Džefris R. Holandas. Mudu su Suzana pakvietėme grupę studentų susitikti ir pabendrauti su vyresniuoju Holandu prieš jam sakant savo kalbą. Susitikimo laikui baigiantis vyresniojo Holando paklausiau: „Jei šiuos studentus galėtumėte pamokyti tik vieno dalyko, kas tai būtų?“
Jis atsakė:
„Stebime vis didėjantį judėjimą link poliškumo. Mums, pastarųjų dienų šventiesiems, išnyks neutralūs variantai. Vidurio pozicija dings.
Jei plūduriuojate tekančioje upėje, kažkur vis tiek nusigausite. Paprasčiausiai nusigausite ten, kur jus nuneš srovė. Bet plaukti pasroviui ten, kur neša srovė, dreifuoti, negalima.
Būtina rinktis. Nieko nesirinkimas taip pat yra pasirinkimas. Mokykitės rinktis dabar.“
Nuo vyresniojo Holando atsakymo į tą klausimą praėjus 22 metams, visuomenės tendencijos ir įvykiai įrodė, kad jo teiginys apie vis didėjančią poliarizaciją buvo pranašiškas. Pranašaudamas apie didėjančią atskirtį tarp Viešpaties ir pasaulio kelių, vyresnysis Holandas perspėjo, kad dienos, kai viena koja galima stovėti atkurtoje Bažnyčioje, o kita – pasaulyje, greitai baigsis. Šis Viešpaties tarnas ragino jaunuolius rinktis, ruoštis tapti ir tapti atsidavusiais Gelbėtojo mokiniais. Jis stengėsi padėti jiems pasiruošti ir veržtis pirmyn per išmėginančius, patikrinančius ir ištiriančius gyvenimo patyrimus.
Pažadas ir liudijimas
Mūsų išmėginimo procesas yra esminė Dangiškojo Tėvo sukurto laimės plano dalis. Pažadu, kad jeigu pasiruošime ir tikėdami Gelbėtoją veršimės pirmyn, per baigiamąjį mirtingojo gyvenimo egzaminą visi galėsime gauti tą patį įvertinimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“18
Liudiju, kad Dievas, Amžinasis Tėvas, yra mūsų Tėvas. Jėzus Kristus yra Jo Viengimis ir gyvasis Sūnus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Apie šias tiesas džiugiai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.