Patyręs didį Viešpaties palankumą
Suspaudimų ir nusivylimų laikai neužtemdo budrios Viešpaties akies, nes Jis palankiai žvelgia į mus ir mus laimina.
Vieną dieną prieš daugelį metų, kai aš ir mano porininkas tarnavome misionieriais mažyčiame skyriuje nedidelėje Amani Ošimos saloje, Japonijoje, patyrėme ekstazę sužinoję, kad prezidentas Spenseris V. Kimbolas lankysis Azijoje ir visi Japonijos nariai ir misionieriai kviečiami į Tokiją krašto konferencijoje pasiklausyti pranašo. Skyriaus nariai ir mudu su porininku ėmėme džiaugsmingai planuoti, kaip nuvyksime į tą konferenciją. Tam reikėjo 12 valandų laivu plaukti per Rytų Kinijos jūrą iki pagrindinės Japonijos dalies, o tada 15 valandų važiuoti traukiniu iki Tokijo. Deja, bet tam nebuvo lemta įvykti. Iš savo misijos prezidento gavome pranešimą, kad dėl didelio atstumo ir nemažų laiko sąnaudų mudu su porininku negalėsime dalyvauti konferencijoje Tokijuje.
Mūsų mažojo skyriaus nariams išplaukus į Tokiją, mes likome namie. Po to slinkusios dienos rodėsi tylios ir tuščios. Mažyčiuose maldos namuose vieni surengėme sakramento susirinkimą, kol Japonijos pastarųjų dienų šventieji ir misionieriai dalyvavo konferencijoje.
Mano nusivylimas net sustiprėjo, kai džiugiai nusiteikęs klausiausi po kelių dienų iš konferencijos grįžusių skyriaus narių pasakojimo, kad prezidentas Kimbolas pranešė, jog Tokijuje bus pastatyta šventykla. Jie tryško susijaudinimu pasakodami apie savo svajonės išsipildymą. Jie pasakojo, kaip, išgirdę pranešimą apie šventyklą, nariai ir misionieriai negalėjo sutramdyti džiaugsmo ir spontaniškai ėmė ploti.
Praėjo daug metų, bet aš vis dar galiu atsiminti nusivylimą, kurį jaučiau praleidęs tą istorinį susirinkimą.
Pastaraisiais mėnesiais apmąsčiau šią savo patirtį stebėdamas, kaip kiti susiduria su dideliais – daug didesniais ir rimtesniais nei manasis, patirtas, kai buvau jaunas misionierius, – nusivylimais ir sielvartais, kuriuos atnešė pasaulinė COVID-19 pandemija.
Anksčiau, pandemijai įsibėgėjant, Pirmoji Prezidentūra pažadėjo, kad „Bažnyčia ir jos nariai ištikimai laikysis savo įsipareigojimo būti gerais piliečiais ir gerais kaimynais“1 ir „bus labai atsargūs“2. Todėl sustabdėme Bažnyčios susirinkimus visame pasaulyje, sugrąžinome daugiau nei pusę Bažnyčios misionierių į jų gimtąsias šalis ir uždarėme visas Bažnyčios šventyklas. Tūkstančiai jūsų ruošėsi įžengti į šventyklą, kad atliktų gyvųjų apeigas – tarp jų šventyklinius užantspaudavimus. Kiti baigė savo misionierišką tarnystę anksčiau arba buvo laikinai atleisti nuo jos ar paskirti tarnauti kitur.
Tuo metu valdžia ir švietimo vadovai uždarė mokyklas, o tai pakoregavo mokslo baigimo iškilmes ir privertė atšaukti sportinius, visuomeninius, kultūrinius ir edukacinius renginius ir užsiėmimus. Daugelis jūsų ruošėtės renginiams ir pasirodymams, kurie neįvyko, ir sportiniam sezonui, kuris buvo atšauktas.
Dar skaudžiau galvoti apie šeimas, kurios tuo metu prarado artimuosius; daugelis negalėjo organizuoti laidotuvių ar kitų svarbių susibūrimų taip, kaip tikėjosi.
Trumpai tariant, daugelis jūsų turėjote ištverti širdį veriantį nusivylimą, sielvartą ir liūdesį. Tad kaip galime išgyti, ištverti ir žengti pirmyn, kai viskas, regis, klostosi taip blogai?
Pranašas Nefis mažąsias plokšteles pradėjo raižyti jau būdamas suaugęs. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimą ir tarnystę, jis pačioje pirmoje Mormono Knygos eilutėje išsakė svarbią mintį. Ši eilutė apibrėžia svarbų principą, kurį mums būtina apsvarstyti mūsų dienomis. Po gerai žinomų žodžių „Aš, Nefis, gimęs iš gerų gimdytojų“ jis rašo: „ir per savo dienas matęs daug suspaudimų, nepaisant to, per visas savo dienas patyręs didį Viešpaties palankumą.“3
Kadangi studijavome Mormono Knygą, žinome daugybę suspaudimų, kuriuos mini Nefis. Tačiau pripažinęs, kad per savo dienas patyrė daug suspaudimų, Nefis išsako savo evangelinį požiūrį, kad per visas savo dienas jis patyrė didį Viešpaties palankumą. Suspaudimų ir nusivylimų laikai neužtemdo budrios Viešpaties akies, nes Jis palankiai žvelgia į mus ir mus laimina.
Neseniai Lesa ir aš pravedėme virtualų susitikimą su beveik 600 Australijoje tarnaujančių misionierių, dauguma kurių turėjo laikytis tam tikrų su COVID-19 susijusių apribojimų ar izoliuotis, daugelis darbavosi iš savo butų. Drauge kalbėjomės apie Naujajame Testamente, Mormono Knygoje ir Doktrinoje ir Sandorose aprašytus žmones, kuriuos Viešpats palaimino, kad jie atliktų didingus darbus nepalankiomis sąlygomis. Visus juos geriau apibūdina tai, ką jie su Viešpaties pagalba sugebėjo atlikti, o ne tai, ko jie dėl savo įkalinimo ir apribojimų negalėjo padaryti.
Skaitome apie Paulių ir Silą, kurie, būdami įkalinti ir surakinti, meldėsi, giedojo, mokė, liudijo ir net pakrikštijo kalėjimo prižiūrėtoją.4
Tas pats Paulius Romoje dvejus metus gyvendamas namų arešto sąlygomis, „aiškino […] ir liudijo apie Dievo karalystę“5, ir „mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų“6.
Skaitome apie Helamano sūnus Nefį ir Lehį, kurie, patyrę smurtą ir įkalinti, buvo apgaubti apsaugančios ugnies, o Viešpaties „ramus tobulo švelnumo balsas […] persmelkė [jų kalintojus] iki pat sielos.7
Apie Almą ir Amuleką, kurie sužinojo, kad daugelis „patikėjo […] ir pradėjo atgailauti ir tyrinėti Raštus“8, nors po to Alma ir Amulekas buvo išjuokti, laikomi be maisto, be vandens ir rūbų, surišti ir uždaryti kalėjime.9
Ir galiausiai apie Džozefą Smitą, kuris kalėdamas Liberčio kalėjime, jautėsi apleistas ir paliktas, o tada išgirdo Viešpaties žodžius: „Visa tai […] išeis tau į gera“10 ir „Dievas bus su tavimi per amžių amžius“11.
Visi jie suprato tai, ką žinojo Nefis: nors per savo dienas matė daug suspaudimų, jie patyrė didį Viešpaties palankumą.
Mes, kaip pavieniai nariai ir kaip bažnyčia, taip pat galime rasti daug panašumų tarp jų patirties ir to, kaip patyrėme didį Viešpaties palankumą sunkiais laikais, kuriais gyvename pastaruosius keletą mėnesių. Norėčiau, kad mano minimi pavyzdžiai taip pat sustiprintų jūsų liudijimą apie mūsų gyvąjį pranašą kaip regėtoją, visais pakeitimais paruošusį mus, kol dar nesimatė jokių užuominų apie pandemiją, ir taip suteikusį mums galimybę ištverti atėjusius sunkumus.
Pirmasis – tai tapimas labiau orientuotiems į namus ir Bažnyčios palaikomiems.
Prieš dvejus metus prezidentas Nelsonas sakė: „Įpratome manyti, kad bažnyčia yra tai, kas vyksta mūsų susirinkimų namuose, palaikoma to, kas vyksta mūsų namuose. Šį modelį reikia keisti. Atėjo laikas į namus orientuotai Bažnyčiai, palaikomai to, kas vyksta mūsų […] pastatuose.“12 Koks pranašiškas pakeitimas! Į namus orientuotas Evangelijos mokymasis prasidėjo, kai susirinkimų namai laikinai buvo uždaryti. Net kai pasaulyje viskas ims normalizuotis ir grįšime į maldos namus, norėtume išlaikyti į namus orientuoto Evangelijos studijavimo ir mokymosi modelius, kurie buvo sukurti per pandemiją.
Antras pavyzdys to, kaip patyrėme didį Viešpaties palankumą, yra apreiškimas apie prakilnesnę ir šventesnę tarnystę.
2018 metais prezidentas Nelsonas pristatė rūpestingą tarnystę kaip pakeitimą „mūsų rūpinimosi vieni kitais srityje“13. Pandemija suteikė mums daugybę progų tobulinti tarnavimo įgūdžius. Tarnaujantieji broliai ir seserys, merginos bei vaikinai ir kiti lankė, kalbėjosi, rūpinosi kiemo priežiūra ir maistu, siuntė žinutes technologijomis ir atlikinėjo sakramento apeigas laimindami tuos, kuriems reikia pagalbos. Pati Bažnyčia per pandemiją taip pat tarnavo kitiems teikdama neregėto masto materialinę pagalbą maisto bankams, benamių prieglaudoms, imigrantų pagalbos centrams ir projektams, skirtiems rimčiausiems bado atvejams pasaulyje suvaldyti. Paramos bendrijos seserys ir jų šeimos atsiliepė į kvietimą ir pasiuvo milijonus kaukių sveikatos priežiūros darbuotojams.
Paskutinis pavyzdys to, kaip esame laiminami per negandas, yra didesnis džiaugsmas, kurį juntame dėl to, kad šventyklos apeigos vėl prieinamos.
Geriausiai tai apibūdina šis pasakojimas. Praėjusį balandį gavusi misijos pašaukimą, sesuo Keitlina Palmer labai džiaugėsi, kad buvo pašaukta tarnauti kaip misionierė, bet jautė, kad tiek pat svarbu ir ypatinga yra vykti į šventyklą, kad priimtų endaumentą ir sudarytų šventas apeigas. Netrukus po to, kai ji suplanavo savo endaumento datą, atėjo pranešimas, kad dėl pasaulinės pandemijos visos šventyklos laikinai uždaromos. Gavusi šį širdį veriantį pranešimą, ji taip pat sužinojo, kad misionierių ruošimo centrą lankys virtualiai iš savo namų. Nepaisydama šių nusivylimų Keitlina susitelkė stengdamasi išsilaikyti dvasinėje aukštumoje.
Ir vėliau sesuo Palmer niekada neprarado vilties apsilankyti šventykloje. Jos šeima pasninkavo ir meldėsi, kad šventyklos atsidarytų dar prieš jai išvykstant. Keitlina dažnai savo misionierių mokymo centre-namuose rytą pradėdavo žodžiais: „Ar šiandien bus ta diena, kai įvyks stebuklas ir šventyklos vėl atsidarys?“
Rugpjūčio 10 d. Pirmoji Prezidentūra pranešė, kad Keitlinos šventykla gyvųjų apeigoms atsidarys būtent tą dieną, kurią buvo suplanuotas jo rytinis skrydis į misiją. Ji negalės apsilankyti šventykloje ir suspėti į savo skrydį. Beveik nesitikėdama, kad pasiseks, jos šeima susisiekė su šventyklos prezidentu Maiklu Velinga, kad sužinotų, ar yra galimybė įvykti stebuklui, kurio jie taip meldė. Ir į jų pasninką ir maldas buvo atsakyta!
Lygiai 2 valandą ryto, likus kelioms valandoms iki skrydžio, seserį Palmer ir jos šeimą ašarojančiomis akimis prie šventyklos durų pasitiko besišypsantis šventyklos prezidentas ir tarė: „Labas rytas, Palmerių šeimyna. Sveiki atvykę į šventyklą!“ Jai gavus savo endaumentą, jie buvo paraginti greitai išeiti, nes prie šventyklos durų jau laukė kita šeima. Jie nuvyko tiesiai į oro uostą ir ji kaip tik laiku spėjo išskristi į misiją.
Kai palaipsniui šventyklos pasaulyje atsidarys, šventyklos apeigos, kurių per keletą mėnesių pasiilgome, atrodys daug ypatingesnės, nei anksčiau buvo galima įsivaizduoti.
Baigdamas kviečiu išklausyti šiuos padrąsinančius, entuziastingus ir pakilius pranašo Džozefo Smito žodžius. Niekas neatspėtų, kad jis juos užrašė kęsdamas suspaudimus ir atskirtį, būdamas suvaržytas ir apribotas namuose Navū mieste, kur slėpėsi nuo žmonių, siekusių neteisėtai jį suimti.
„Dabar, ką gi mes girdime evangelijoje, kurią gavome? Džiugesio balsą! Gailestingumo iš dangaus balsą; ir tiesos iš žemės balsą; gerąją naujieną mirusiesiems; džiugesio balsą gyviesiems ir mirusiesiems; didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną. […]
Argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, […] ir pirmyn, pirmyn į pergalę!“ Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedoti.“14
Broliai ir seserys, tikiu, kad vieną dieną visi žvelgsite į tuos atšauktus įvykius, liūdesį, nusivylimus, vienatvę bei kitus šio sunkmečio palydovus ir matysite, kad juos nustelbė rinktinės palaimos ir sustiprėjęs tikėjimas bei liudijimas. Tikiu, kad šiame ir ateinančiame gyvenime jūsų suspaudimai, jūsų Amoniho miestas, jūsų Liberčio kalėjimas, bus pašvęsti jūsų naudai.15 Meldžiu, kad drauge su Nefiu galėtume pripažinti, jog savo dienomis jaučiame daug suspaudimų, bet taip pat, kad suvoktume, jog patiriame didį Viešpaties palankumą.
Baigiu liudydamas apie Jėzų Kristų, kuris Pats patyrė daug suspaudimų ir, atlikdamas beribį Apmokėjimą, nusileido žemiau viso to.16 Jis supranta mūsų sielvartą, skausmą ir neviltį. Jis yra mūsų Gelbėtojas, mūsų Išpirkėjas, mūsų viltis, mūsų paguoda ir mūsų Išvaduotojas. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.