Aš tikiu angelais
Viešpats žino, su kokiais sunkumais susiduriate. Jis jus pažįsta, myli jus ir, pažadu, pasiųs angelus jums padėti.
Broliai ir seserys, aš tikiu angelais ir norėčiau papasakoti jums apie savo susitikimus su jais. Tai darydamas meldžiu, kad suprastume, ir tikiuosi, kad suprasime, kokie svarbūs mūsų gyvenime angelai.
Štai vyresniojo Džefrio R. Holando žodžiai iš pastarosios visuotinės konferencijos: „Kai kalbame apie tuos, kurie yra įrankiai Dievo rankose, mums primenama, kad ne visi angelai yra iš anapus uždangos. Su kai kuriais iš jų mes vaikštome ir kalbamės čia, dabar, kasdien. Kai kurie iš jų gyvena mūsų kaimynystėje. […] Iš tiesų dangus atrodo arčiau, kada matome, kaip Dievo meilė pasireiškia per gerumą ir atsidavimą žmonių, tokių gerų ir tyrų, kad mintyse kyla tik vienas žodis – angeliškas“ („Angelų tarnavimas“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Noriu pakalbėti būtent apie angelus šioje uždangos pusėje. Tie tarp mūsų kasdieniame gyvenime vaikštantys angelai galingai primena apie Dievo meilę mums.
Pirmieji angelai, kuriuos paminėsiu, yra dvi seserys misionierės, mokiusios mane Evangelijos, kai buvau jaunuolis, – sesuo Vilma Molina ir sesuo Ivonetė Riviti. Aš ir mano jaunesnioji sesuo buvome pakviesti į Bažnyčios renginį, kur sutikome tuos du angelus. Niekada negalvojau, kad tas paprastas renginys pakeis mano gyvenimą.
Mano tėvai ir kiti broliai bei seserys tuo metu nenorėjo daugiau sužinoti apie Bažnyčią. Jie netgi nenorėjo matyti misionierių mūsų namuose, todėl aš misionierių pamokų buvau mokomas Bažnyčios pastate. Tas mažas kambarėlis maldos namuose tapo mano „šventąja giraite“.
Praėjus mėnesiui po to, kai tie angelai supažindino mane su Evangelija, aš pasikrikštijau. Man buvo šešiolika metų. Deja, neturiu to švento įvykio nuotraukų, bet turiu nuotrauką iš renginio, kuriame dalyvavome mudu su seserimi. Galbūt turėčiau paaiškinti, kas yra kas šioje nuotraukoje. Aš esu tas aukštesnis vyrukas dešinėje.
Kaip galite numanyti, paaugliui, kurio gyvenimo būdas ką tik pasikeitė ir kurio šeima nepasirinko to paties kelio, likti aktyviam Bažnyčioje buvo nelengva.
Bandydamas prisitaikyti prie savo naujojo gyvenimo, naujos kultūros ir naujų draugų, jaučiausi ne savo vietoje. Daug kartų jaučiausi vienišas ir nusivylęs. Žinojau, kad Bažnyčia tikra, bet man sunkiai sekėsi pasijusti jos dalimi. Kai, jausdamasis nepatogiai ir neužtikrintai, mėginau pritapti prie savo naujosios religijos, radau drąsos sudalyvauti trijų dienų jaunimo konferencijoje, kuri, kaip tikėjausi, padės man rasti naujų draugų. Būtent tada ir sutikau dar vieną gelbstintį angelą vardu Mônika Brandão.
Ji buvo naujokė mūsų krašte, atsikėlusi iš kitos Brazilijos dalies. Ji greitai patraukė mano dėmesį ir, laimei, priėmė mane kaip draugą. Manau, ji žvelgė daugiau į mano vidų nei į išorę.
Kadangi susidraugavome, buvau supažindintas su jos draugais, kurie tada tapo mano draugais, mums kartu mėgaujantis daugeliu jaunimo renginių, kuriuose vėliau dalyvavau. Tie renginiai buvo labai svarbūs mano įsiliejimui į šį naują gyvenimą.
Tie geri draugai man darė didelę įtaką, bet visgi tai, kad namuose nebuvo palaikančios šeimos, kuri mokytų mane Evangelijos, mano tebevykstančiam atsivertimo procesui kėlė pavojų. Mano stiprėjančiam atsivertimui tapo dar svarbesnis mano su Evangelija susijęs bendravimas Bažnyčioje. Tada Viešpats į pagalbą atsiuntė dar du angelus.
Vienas jų buvo ankstyvo ryto seminarijos mokytoja Leda Vetori. Per savo meilų palankumą ir įkvėptas pamokas ji suteikdavo man tą kasdienę „gerojo Dievo žodžio“ (Moronio 6:4) dozę, kurios man taip reikėdavo visą dieną. Tai padėjo man įgyti dvasinės stiprybės toliau eiti šiuo keliu.
Kitas man į pagalbą atsiųstas angelas buvo Vaikinų organizacijos prezidentas Markas Antônijas Fusko. Jis taip pat buvo paskirtas būti mano vyresniuoju namų mokymo porininku. Nors man trūko patirties ir savo išvaizda išsiskyriau iš kitų, jis paskirdavo man vesti pamokas mūsų kunigų kvorumo susirinkimuose ir per namų mokymo vizitus. Jis suteikdavo man progų veikti ir mokytis, o ne likti vien Evangelijos stebėtoju. Jis pasitikėjo manimi labiau, nei aš pasitikėjau savimi.
Visų šių ir daugelio kitų angelų, su kuriais susitikau tais svarbiais ankstyvaisiais metais, dėka aš gavau pakankamai stiprybės išlikti sandoros kelyje ir įgijau dvasinį liudijimą apie tiesą.
Ir, beje, dar kartą apie tą jaunąjį angelą, merginą vardu Mônika. Po to, kai abu atitarnavome misijose, ji tapo mano žmona.
Nemanau, jog sutapimas, kad geri draugai, pareigos Bažnyčioje ir maitinimas geruoju Dievo žodžiu buvo to proceso dalis. Prezidentas Gordonas B. Hinklis išmintingai mokė: „Prisijungus prie šios Bažnyčios persiorientuoti nėra lengva. Tai reiškia nutraukti senas pažintis. Tai reiškia palikti draugus. Tai gali reikšti, kad teks palikti brangintus įsitikinimus. Tai gali pareikalauti keisti įpročius ir sulaikyti troškimus. Daugeliu atvejų tai reiškia vienatvę ir net nežinomybės baimę. Šiame sunkiame atsivertusiojo gyvenimo tarpsnyje turi būti ugdymas ir stiprinimas“ („There Must Be Messengers“, Ensign, Oct. 1987, 5).
Vėliau jis taip pat mokė: „Kiekvienam iš jų reikia trijų dalykų: draugo, atsakomybės ir „maitinimo geruoju Dievo žodžiu“ („Converts and Young Men“, Ensign, May 1997, 47).
Kodėl jums pasakoju šiuos patyrimus?
Pirmiausia, kad perduočiau žinią tiems, kurių gyvenime dabar vyksta panašus procesas. Galbūt esate naujas atsivertusysis ar grįžtate į Bažnyčią po to, kai kurį laiką klaidžiojote aplinkui, ar tiesiog esate žmogus, kuriam sunku pritapti. Prašau! Prašau! Nepasiduokite ir nesiliaukite stengtis būti šios didelės šeimos dalimi. Tai tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia!
Kai tai susiję su jūsų laime ir išgelbėjimu, visada verta toliau stengtis ir mėginti. Verta stengtis pritaikyti savo gyvenimo būdą ir tradicijas. Viešpats žino, su kokiais sunkumais susiduriate. Jis jus pažįsta, myli jus ir, aš pažadu, pasiųs angelus jums padėti.
Pats Gelbėtojas sakė: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (Doktrinos ir Sandorų 84:88).
Antroji priežastis, kodėl pasakoju šiuos patyrimus, yra noras pasiųsti žinią visiems Bažnyčios nariams – visiems mums. Turėtume atminti, kad naujiems atsivertusiesiems, grįžtantiems draugams ir tiems, kurių gyvenimo būdas buvo kitoks, nėra lengva iš karto pritapti. Viešpats žino sunkumus, su kuriais jie susiduria, ir Jis ieško angelų, kurie norėtų padėti. Viešpats visada ieško savanorių, pasiryžusių būti angelais kitų žmonių gyvenime.
Broliai ir seserys, ar norėtumėte būti įrankiais Viešpaties rankose? Ar norėtumėte būti vienu iš tokių angelų? Ar norėtumėte būti pasiuntiniu, Dievo atsiųstu iš šitos uždangos pusės padėti žmonėms, dėl kurių Jis nerimauja? Jam reikia jūsų. Jiems reikia jūsų.
Žinoma, visada galime pasikliauti mūsų misionieriais. Jie visados pasiruošę, jie stoja pirmieji, kad įsitrauktų į šį angelišką darbą. Bet jų nepakanka.
Jeigu įdėmiai apsidairysite, rasite daugelį, kuriems reikia angelo pagalbos. Tie žmonės galbūt nedėvi baltų marškinių, suknelių ar kitų įprastų sekmadieninių rūbų. Jie galbūt sėdi vieni, sakramento salės ar klasės gale, kartais jausdamiesi nematomi. Galbūt jų šukuosena truputėlį neįprasta ar skiriasi vartojami žodžiai, bet jie yra ten ir jie stengiasi.
Kai kurie galbūt svarsto: „Ar turėčiau ir toliau čia ateiti? Ar turėčiau ir toliau stengtis?“ Kiti gal klausia savęs, ar ateis ta diena, kai jie pasijus priimti ir mylimi. Angelų reikia dabar pat; angelų, pasiryžusių palikti savo komforto zoną ir apkabinti juos; „žmonių, tokių gerų ir tyrų, kad mintyse kyla tik vienas žodis – angeliškas“ (Džefris R. Holandas, Angelų tarnavimas, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Broliai ir seserys, aš tikiu angelais! Visi šiandien čia esantieji – milžiniška armija angelų, paskirtų šioms paskutinėms dienoms, kad tarnautų kitiems kaip mylinčio Kūrėjo rankų pratęsimas. Pažadu, kad jei esame pasiryžę tarnauti, Viešpats suteiks mums progų būti tarnaujančiais angelais. Jis žino, kam reikia angeliškos pagalbos, ir Jis atves juos pas mus. Viešpats tuos, kuriems reikia angeliškos pagalbos, kasdien veda pas mus.
Esu labai dėkingas už tą daugybę angelų, kuriuos Viešpats visą gyvenimą vedė pas mane. Jų labai reikėjo. Esu dėkingas už Jo Evangeliją, padedančią mums keistis ir suteikiančią progą būti geresniems.
Tai meilės Evangelija, tarnavimo Evangelija. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.