Išlaikyti permainą
Per Jėzų Kristų įgyjame jėgų įgyvendinti ilgalaikes permainas. Jeigu nuolankiai atsigręšime į Jį, Jis padės mums dar labiau keistis.
Seserys, tikrai džiugu būti su jumis.
Įsivaizduokite, kad sesuo ateina į turgų nusipirkti prekės. Jeigu ji pardavėjai duos daugiau, nei kainuoja prekė, pardavėja atiduos jai grąžą.
Senovės Amerikoje karalius Benjaminas savo žmones mokė apie nuostabius palaiminimus, kuriuos gauname iš mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Jis sukūrė dangus, žemę ir visą mus žavintį grožį. 1 Per Jo meilingą Apmokėjimą Jis mums paruošė kelią būti išpirktiems iš nuodėmės ir mirties. 2 Kai stropiai laikydamosi įsakymų parodome Jam savo dėkingumą, Jis bemat mus palaimina ir taip visada liekame Jam skolingos.
Jis mums duoda daug, daug daugiau nei kada nors galėsime Jam grąžinti. Tad ką galime duoti Jam, sumokėjusiam nesuskaitomai didelę kainą už mūsų nuodėmes? Galime Jam duoti keitimąsi. Galime Jam duoti savo permainą. Tai gali būti mąstymo permaina, įpročio permaina arba krypties, kuria traukiame, permaina. Mainais už Jo neįkainojamą apmokėjimą už kiekvieną iš mūsų Viešpats prašo mūsų širdies permainos. Permaina, kurios Jis prašo yra ne Jo labui, o mūsų. Kitaip nei pirkėjas, kuris pasiima siūlomą grąžą, mūsų maloningas Gelbėtojas kviečia mus išlaikyti permainą.
Išgirdę karaliaus Benjamino žodžius, jo žmonės sušuko sakydami, kad jų širdys buvo pakeistos: „Dėka Viešpaties visagalio Dvasios, kuri taip galingai pakeitė mus, […] mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera.“ 3 Raštuose nesakoma, kad jie iškart tapo tobuli, veikiau kad jų troškimas keistis vertė juos imtis veiksmų. Jų širdies permaina reiškė, kad jie nusivilko savo prigimtinį žmogų ir pasidavė Dvasiai stengdamiesi tapti panašesni į Jėzų Kristų.
Prezidentas Henris B. Airingas moko: „Tikrasis atsivertimas priklauso nuo to, ar jo noriai siekiame tikėdami, su didelėmis pastangomis ir net šiokiu tokiu skausmu. Tada Viešpats gali apdovanoti […] šiuo apvalymo ir permainos stebuklu.“ 4 Suvienijusios savo pastangas su Gelbėtojo gebėjimu mus pakeisti, tampame naujais kūriniais.
Kai buvau jaunesnė, įsivaizdavau, kad amžinojo gyvenimo tikslo link einu vertikaliu, aukštyn kylančiu keliu. Kas kartą, kai padarydavau ar pasakydavau ką nors blogo, jausdavausi taip, lyg slysčiau žemyn ir vėl iš naujo turėčiau pradėti savo kelionę. Tai tarsi vaikų stalo žaidimo „Gyvatės ir kopėčios“ langelis, iš kurio nuo pat viršaus atsiduri žaidimo pradžioje. Tai mane gniuždydavo! Tačiau pradėjusi suprasti doktriną 5 ir kaip ją taikyti kasdieniame gyvenime, atradau viltį.
Jėzus Kristus mums davė nesibaigiantį keitimosi modelį. Jis ragina mus panaudoti tikėjimą Juo, tikėjimą, kuris mus įkvepia atgailauti, tokį „tikėjimą ir atgailą, kurie sukelia […] širdies permainą“ 6 . Kai atgailaujame ir savo širdį atgręžiame į Jį, mes imame trokšti sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis. Mes ištveriame iki galo nuolat taikydami šiuos principus savo gyvenime ir prašydami Viešpaties mus pakeisti. Ištverti iki galo reiškia keistis iki paskutinės dienos. Dabar suprantu, kad po nevykusio bandymo nepradedu nuo pradžios, o su kiekvienu bandymu tęsiu savo permainų procesą.
Merginų temoje yra įkvepiantis teiginys: „Branginu atgailos dovaną ir siekiu kasdien būti geresnė.“ 7 Meldžiu, kad išties brangintume šią nuostabią dovaną ir sąmoningai siektume permainos. Kartais būtinos permainos susijusios su rimta nuodėme. Tačiau dažniausiai stengiamės išgryninti savo charakterį, kad būtume panašesnės į Jėzų Kristų. Mūsų kasdieniai pasirinkimai arba padės, arba trukdys mums tobulėti. Maži, bet nuolatiniai, sąmoningi pasikeitimai mums padės tobulėti. Nenuleiskite nosies. Permainos – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Esu dėkinga, kad stengiantis keistis Viešpats mums būna kantrus.
Per Jėzų Kristų įgyjame jėgų įgyvendinti ilgalaikes permainas. Jeigu nuolankiai atsigręšime į Jį, Jis padės mums dar labiau keistis.
Be keičiančios mūsų Gelbėtojo Apmokėjimo galios, – kai stengiamės – turime ir Šventosios Dvasios paramą bei įkvėpimą. Dvasia net gali padėti mums žinoti, ką reikia pakeisti. Pagalbos ir padrąsinimo galime sulaukti per kunigystės palaiminimus, maldą, pasninką ir lankymąsi šventykloje.
Mums stengiantis keistis, pagalbos ranką gali ištiesti žmonės, kuriais pasitikime: šeimos nariai, vadovai ir draugai. Kai buvau aštuonerių metų, mudu su vyresniu broliu Ly laiką leisdavome su draugais žaisdami kaimynystėje augančiame medyje. Mums patikdavo būti drauge su mūsų draugais medžio paunksnėje. Vieną dieną Ly iškrito iš medžio ir susilaužė ranką. Dėl lūžusios rankos be pagalbos jam būdavo sunku įlipti į medį. Bet gyvenimas medyje be jo vis tik buvo ne toks pat. Tad keletas iš mūsų jį prilaikydavo iš nugaros, o kiti įsitvėrę į sveiką ranką (be didelių pastangų) trukteldavo ir taip Ly vėl atsidurdavo medyje. Jo ranka vis dar buvo lūžusi, bet sveikdamas jis vėl buvo su mumis ir mėgavosi mūsų draugyste.
Dažnai mąstau apie savo patirtis žaidžiant medyje ir prilyginu jas mūsų aktyviam dalyvavimui Jėzaus Kristaus Evangelijoje. Evangelijos šakų paunksnėje patiriame daugybę palaiminimų, susijusių su mūsų sandoromis. Gali būti, kad kai kurios atkrito nesilaikydamos saugumą teikiančių sandorų ir joms reikia mūsų pagalbos, kad sugrįžtų į saugią vietą ant Evangelijos šakų. Joms gali būti sunku tai padaryti savarankiškai. Ar galime švelniai truputėlį truktelėti iš vienos pusės, kilstelėti iš kitos, kad padėtume joms sveikti mėgaujantis mūsų draugyste?
Jeigu krisdamos susižalojote, prašau leisti kitiems padėti jums sugrįžti prie jūsų sandorų ir jų teikiamų palaiminimų. Gelbėtojas gali padėti jums pasveikti ir keistis, kai esate apsuptos jus mylinčių žmonių.
Retkarčiais netikėtai sutinku draugus, kurių nemačiau daug metų. Kartais jie sako: „Tu nė kiek nepasikeitei!“ Kaskart tai išgirdusi šiek tiek susigūžiu, nes viliuosi, kad bėgant metams aš pasikeičiau. Viliuosi, kad pasikeičiau nuo vakar! Viliuosi, kad esu šiek tiek geresnė, mažiau teisianti ir labiau užjaučianti. Viliuosi, kad greičiau reaguoju į kitų poreikius, ir viliuosi, kad esu nors šiek tiek kantresnė.
Man patinka vaikščioti po netoli namų esančius kalnus. Dažnai einant taku į batą įkrenta mažas akmenėlis. Galiausiai sustoju iškratyti jį iš bato. Tačiau mane be galo stebina, kiek ilgai prieš sustodama ir pašalindama tą dirgiklį leidžiu sau kęsti skausmą.
Einant sandoros keliu kartais mums į batus įkrenta įvairūs akmenėliai – blogi įpročiai, nuodėmės ar blogi požiūriai. Kuo greičiau juos iškratysime iš savo gyvenimo, tuo džiugesnė bus mūsų mirtingojo gyvenimo kelionė.
Norint išlaikyti permainą, reikia įdėti pastangų. Negaliu įsivaizduoti, kad kelyje sustočiau vien tam, kad į batą atgal įsidėčiau erzinantį ir skausmą keliantį akmenėlį, kurį ką tik iškračiau. Nenorėčiau to taip pat, kaip gražus drugelis nenorėtų sugrįžti į savo kokoną.
Liudiju, kad dėl Jėzaus Kristaus mes galime keistis. Galime pakeisti savo įpročius, keisti savo mintis ir ištaurinti savo charakterį, kad taptume panašesnės į Jį. Jo padedamos galime išlaikyti permainą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.