Kristaus kultūra
Mes galime branginti tai, kas geriausia mūsų žemiškose kultūrose, ir tuo pat metu būti visaverčiai dalyviai amžinos kultūros, kylančios iš Jėzaus Kristaus Evangelijos.
Koks nuostabus pasaulis, kuriame gyvename, kuriuo dalijamės, kur tokia daugybė įvairių žmonių, kalbų, papročių ir istorijų, pasklidusių šimtuose šalių ir tūkstančiuose grupių, turtingų savo kultūra. Žmonija turi kuo didžiuotis ir ką gerbti. Visgi, nors išmokta elgsena – tai, kaip buvome veikiami kultūrų, kuriose augome, – gali teikti daug stiprybės mūsų gyvenime, ji taip pat kartais gali tapti rimta kliūtimi.
Gali atrodyti, kad kultūra yra taip giliai įaugusi į mūsų mąstyseną ir elgseną, kad neįmanoma keistis. Galiausiai didžioji dalis to, ką jaučiame, apibūdina mus ir nustato mūsų tapatybę. Mūsų kultūros gali taip stipriai veikti, kad jose galime nepastebėti žmonių sąlygotų silpnybių ar trūkumų, todėl galime nenorėti atsisakyti kai kurių „mūsų tėvų tradicijų“. Per didelis prisirišimas prie savo kultūros savimonės gali privesti prie gerų – netgi dieviškų – idėjų, savybių ir elgsenos atmetimo.
Prieš nedaugelį metų pažinojau nuostabų džentelmeną, kurio pavyzdys padės paaiškinti šį universalų kultūrinės trumparegystės principą. Susipažinau su juo Singapūre, kai buvau paskirtas būti jo šeimos namų mokytoju. Jis buvo pripažintas sanskrito ir tamilų kalbų profesorius, atvykęs iš pietų Indijos. Jo nuostabi žmona ir du sūnūs buvo Bažnyčios nariai, tačiau jis taip ir neprisijungė prie Bažnyčios ir pernelyg nesiklausė Evangelijos mokymų. Jam patiko, kaip jo žmona ir sūnūs keitėsi, ir jiems vykdant savo pareigas Bažnyčioje jis visiškai juos palaikė.
Kai pasisiūliau mokyti jį Evangelijos principų ir pasidalyti su juo mūsų įsitikinimais, jis iš pradžių spyriojosi. Prireikė nemažai laiko, kad išsiaiškinčiau kodėl: jis manė, kad taip elgdamasis taps savo praeities, liaudies ir istorijos išdaviku! Jis manė, kad taip išsižadės visko, kas jis buvo, ko jo šeima mokė apie tai, kas jis turi būti, išsižadės paties indiško paveldo. Keletą mėnesių aptarinėjome tuos klausimus. Man padarė įspūdį (nors nenustebino), kaip Jėzaus Kristaus Evangelija galėjo atverti jo akis, kad padėtų matyti kitaip.
Daugumoje žmonių sukurtų kultūrų yra gero ir blogo, konstruktyvių ir destruktyvių dalykų.
Daugelis mūsų pasaulio problemų tiesiogiai kyla iš konflikto tarp skirtingų kultūrų idėjų ir papročių. Tačiau beveik visi konfliktai ir chaosas greitai išnyktų, jei tik pasaulis priimtų savo pradinę kultūrą, tą, kurią turėjome ne taip jau seniai. Ši kultūra žinoma dar nuo mūsų ikimirtingojo gyvenimo. Tai buvo Adomo ir Henocho kultūra. Tai buvo Gelbėtojo mokymais laiko viduryje paremta kultūra, ir ji vėl prieinama visiems vyrams ir moterims mūsų laikais. Ji unikali. Tai „didžiausia iš visų kultūrų“ ir ji kyla iš Dievo sukurto ir Kristaus paremto didžiojo laimės plano. Ji ne skirsto, bet vienija. Ji ne žeidžia, bet gydo.
Jėzaus Kristaus Evangelija mus moko, kad gyvenimas turi paskirtį. Tai, kad esame čia, nėra koks nors didelis kosminis atsitiktinumas ar klaida! Yra priežastis, kodėl esame čia.
Ši kultūra remiasi liudijimu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas egzistuoja, kad Jis realus ir myli kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Esame Jo „darbas ir [Jo] šlovė“ 1 . Ši kultūra palaiko lygiavertiškumo idėją. Nepripažįsta jokių kastų ar klasių. Galiausiai esame broliai ir seserys, dvasiniai mūsų dangiškųjų gimdytojų vaikai tiesiogine prasme. „Didžiausioje iš visų kultūrų“ nėra jokio išankstinio nusistatymo ar mąstysenos „čia mes, o čia jie“. Visi esame „mes“. Visi esame „jie“. Tikime, kad esame atsakingi ir atskaitingi už save, vienas kitą, Bažnyčią ir mūsų pasaulį. Atsakomybė ir atskaitomybė yra svarbūs mūsų augimo veiksniai.
Tikroji meilė, tikrasis į Kristaus panašus rūpinimasis, yra šios kultūros pagrindas. Jaučiame tikrą susirūpinimą savo artimu, tiek fizinį, tiek dvasinį, ir veikiame remdamiesi tais jausmais. Tai išsklaido išankstinį nusistatymą ir neapykantą.
Mes mėgaujamės apreiškimo kultūra, kurios centre yra Dievo žodis, toks, kokį jį gavo pranašai (asmeniškai patvirtinamas kiekvienam iš mūsų per Šventąją Dvasią). Visa žmonija gali žinoti Dievo valią ir mintį.
Ši kultūra yra laisvos valios principo šalininkė. Galimybė rinktis yra be galo svarbi mūsų vystymuisi ir laimei. Gyvybiškai svarbu rinktis išmintingai.
Tai yra mokymosi ir studijavimo kultūra. Mes siekiame pažinimo ir išminties bei viso geriausio visomis aplinkybėmis.
Tai tikėjimo ir paklusnumo kultūra. Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra pirmasis mūsų kultūros principas, o paklusnumas Jo mokymams ir įsakymams yra pasekmė. Jiedu skatina savitvardą.
Tai yra maldos kultūra. Tikime, kad Dievas ne tik mus girdi, bet ir mums padeda.
Tai sandorų ir apeigų, aukštų moralės standartų, aukojimosi, atleidimo ir atgailos bei rūpinimosi savo kūno šventykla kultūra. Visa tai liudija apie mūsų įsipareigojimą Dievui.
Tą kultūrą valdo kunigystė, įgaliojimas veikti Dievo vardu, Dievo galia laiminti Jo vaikus. Ji ugdo asmenis ir suteikia jiems galimybę būti geresniais žmonėmis: vadovais, motinomis, tėvais ir bendražygiais – ir ji šventina namus.
Tikri stebuklai tarpsta šioje seniausioje iš visų kultūrų, kurią sudaro tikėjimas Jėzumi Kristumi, kunigystės galia, malda, asmeninis tobulėjimas, tikras atsivertimas ir atleidimas.
Tai yra misionieriško darbo kultūra. Sielų vertė yra didžiulė.
Kristaus kultūroje moterys yra iškeliamos į jų teisingą ir amžiną padėtį. Jos nėra pajungtos vyrams, kaip daugumoje šiuolaikinio pasaulio kultūrų, bet visavertės ir tolygios dalininkės čia ir ateinančiame pasaulyje.
Ši kultūra įteisina šeimos šventumą. Šeima yra pagrindinis amžinybės vienetas. Šeimos tobulinimas yra vertas bet kokios aukos, nes, kaip buvo mokoma, „jokia kita sėkmė nekompensuos nesėkmės namuose“ 2 . Namai tai vieta, kur nuveikiame geriausius darbus ir pasiekiame didžiausią laimę.
Kristaus kultūroje yra perspektyva – amžinas tikslas ir kryptis. Ši kultūra siejasi su ilgalaikės vertės dalykais. Tai kyla iš Jėzaus Kristaus Evangelijos, kuri yra amžina ir paaiškina mūsų egzistencijos „kodėl“, „kas“ ir „kur“. (Ji skirta visiems, o ne vienam.) Kadangi ši kultūra priklauso nuo to, kaip pritaikome mūsų Gelbėtojo mokymus, ji teikia gydantį balzamą, kurio mūsų pasauliui žūtbūtinai reikia.
Kokia palaima būti šio didžio ir kilnaus gyvenimo būdo dalimi! Priklausymas šiai didžiausiai iš visų kultūrų reikalauja keitimosi. Pranašai mokė, kad iš savo senos kultūros būtina palikti tai, kas nesiderina su Kristaus kultūra. Tačiau tai nereiškia, kad turime palikti viską. Pranašai taip pat pabrėžė, kad esame kviečiami, pavieniui ir visi, pasiimti savo tikėjimą, talentus ir pažinimą – visa, kas yra gera mūsų gyvenime ir mūsų pačių kultūroje, – su savimi ir leisti Bažnyčiai „papildyti tai“ Evangelijos žinia. 3
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia nėra „vakarietiška“ visuomenė ar amerikiečių kultūros fenomenas. Ji yra tarptautinė bažnyčia ir visada tokia turėjo būti. Dar daugiau, ji yra dangiška. Nauji nariai iš viso pasaulio praturtina, paįvairina ir pagyvina mūsų nuolatos augančią šeimą. Pastarųjų dienų šventieji visur tebemini ir gerbia savo paveldą ir didvyrius, bet dabar jie taip pat priklauso kai kam kur kas didesnio. Kristaus kultūra padeda mums matyti save tokius, kokie iš tiesų esame, o kai žiūrime per teisumo užgrūdintus amžinybės lęšius, ji padeda stiprinti mūsų gebėjimą įvykdyti didįjį laimės planą.
Taigi, kas nutiko mano draugui? Na, jis buvo mokomas ir prisijungė prie Bažnyčios. Po to jo šeima buvo užantspauduota laikui ir amžinybei Australijos Sidnėjaus šventykloje. Jis atsisakė nedaug – o gavo potencialą įgyti viską. Jis suprato, kad vis dar gali gerbti istoriją, didžiuotis savo kilme, savo muzika, šokiais ir literatūra, savo maistu, šalimi ir jos liaudimi. Jis sužinojo, kad nesudėtinga į didžiausią iš visų kultūrų įtraukti tai, kas geriausia jo vietinėje kultūroje. Jis suprato, kad iš savo ankstesnio gyvenimo į naująjį atsinešdamas tai, kas dera su tiesa ir teisumu, padės stiprinti draugystę su šventaisiais ir vienyti visus dangaus visuomenėje.
Mes tikrai visi galime branginti tai, kas geriausia mūsų asmeninėje žemiškoje kultūroje, ir vis tiek būti visaverčiais dalyviais seniausios iš visų – pradinės, galutinės, amžinos kultūros, kylančios iš Jėzaus Kristaus Evangelijos. Kokį nuostabų bendrą paveldą mes turime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.