Teisumu ir vienybe sujungtos širdys
Šiuo 200 metų Bažnyčios istorijos lūžio momentu įsipareigokime, kaip niekad iki šiol, gyventi teisiai ir vieningai.
Teisumas ir vienybė yra nepaprastai reikšmingi.1 Kai žmonės visa širdimi myli Dievą ir teisiai stengiasi tapti panašūs į Jį, visuomenėje būna mažiau nesutarimų ir ginčų. Būna daugiau vienybės. Labai mėgstu vieną tikrą istoriją, kuri tai iliustruoja.
Generolas Tomas L. Keinas, ne mūsų tikėjimo jaunuolis, padėjo šventiesiems ir juos užtarė, kai šie turėjo bėgti iš Navū. Bažnyčią jis užtarė daugybę metų.2
1872 m. generolas Keinas, jo talentingoji žmona Elžbieta Vud Kein ir du jų sūnūs iš namų Pensilvanijoje keliavo į Solt Leik Sitį. Žygyje į Jutos pietuose esantį Sent Džordžą jie lydėjo Brigamą Jangą ir jo bendražygius. Savo pirmojo apsilankymo Jutoje metu Elžbieta atsargiai žiūrėjo į moteris. Tačiau ją nustebino kai kurie jos pamatyti dalykai. Pavyzdžiui, ji sužinojo, kad Jutoje moterys gali siekti karjeros ir taip užsidirbti pragyvenimui.3 Ji taip pat pamatė, kad Bažnyčios nariai yra malonūs Amerikos čiabuviams ir elgiasi su jais supratingai.4
Keliaudami jie buvo apsistoję Filmore, Tomo R. ir Matildos Robinson Kingų namuose.5
Elžbieta rašė, kad Matildai ruošiant maistą prezidentui Jangui ir jo bendražygiams, į kambarį užėjo penki Amerikos indėnai. Nors jų niekas nekvietė, tačiau buvo aišku, kad jie tikėjosi prisijungti. Sesuo King su jais bendravo „jų tarme“. Jie susėdo apsigaubę savo apklotais ir buvo maloniai nusiteikę. Elžbieta vieno iš Kingų vaikų paklausė: „Ką jūsų mama pasakė tiems žmonėms?“
Matildos sūnus atsakė: „Šie atvykėliai užsuko pirmi, ir mano paruošto maisto užteks tik jiems; tačiau jūsų maistas jau ruošiamas ant ugnies ir jus pašauksiu, kai tik jis bus paruoštas.“
Elžbieta paklausė: „Ar ji tikrai taip ir padarys, ar tik prie virtuvės durų įduos maisto likučių?“6
Matildos sūnus atsakė: „Mama juos vaišins lygiai taip pat, kaip ir jus, ir leis jiems sėstis prie stalo.“
Taip ir buvo, o „jie valgė laikydamiesi tinkamų manierų“. Elžbieta paaiškino, kad šios šeimininkės reputacija jos akyse išaugo 100 procentų.7 Vienybė auga, kai su žmonėmis elgiamasi oriai ir pagarbiai, kad ir kaip jie skirtųsi savo išvaizda.
Mes, vadovai, neturime iliuzijos, kad praeityje visada buvo bendraujama tobulai, visi poelgiai buvo panašūs į Kristaus ir visi sprendimai buvo teisingi. Tačiau mūsų tikėjimas moko, kad visi esame Tėvo danguje vaikai ir garbiname Jį bei Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris yra mūsų Gelbėtojas. Mes trokštame, kad mūsų širdis jungtų teisumas ir vienybė ir kad būtume išvien su Jais.8
Teisumas – gana plati sąvoka, tačiau į ją tikrai įeina Dievo įsakymų laikymasis.9 Gyvendami teisiai galime dalyvauti šventose apeigose, kurios sudaro sandoros kelią, o taip pat esame palaiminami Dvasia, nukreipiančia mūsų gyvenimą.10
Teisumas nepriklauso nuo to, ar šiuo metu gyvenime turime visus palaiminimus. Galbūt dabar nesame susituokę arba nesame palaiminti vaikais ar kokiais kitais trokštamais palaiminimais. Tačiau Viešpats yra pažadėjęs, kad ištikimi teisieji „gyven[s] su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“11.
Vienybė – taip pat gana plati sąvoka ir labai glaudžiai susijusi su pirmuoju ir antruoju didžiaisiais įsakymais mylėti Dievą ir mylėti savo artimą.12 Vienybės sąvoka apibūdinama Sionės liaudis, kurios žmonių širdys ir protai yra sujungti vienybe.13
Mano žinios kontekstas yra Šventuosiuose Raštuose esančios pamokos ir palyginamosios istorijos.
Praėjo 200 metų nuo to laiko, kai 1820 metais pirmą kartą pasirodę Tėvas ir Jo Sūnus pradėjo Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimą. Mormono Knygos 4 Nefyje pasakojama apie panašų 200 metų trukmės laikotarpį po Gelbėtojo pasirodymo ir Jo Bažnyčios įkūrimą senovės Amerikoje.
Istoriniame 4 Nefio metraštyje aprašoma liaudis, kurioje nebuvo jokių pavyduliavimų, vaidų, sambrūzdžių, melagysčių, žmogžudysčių nei jokio gašlavimo. Metraštyje teigiama, kad dėl tokio teisumo „tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka“14.
Apie vienybę 4 Nefyje rašoma: „Dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje.“15
Deja, 4 Nefyje taip pat rašoma apie „du šimtai pirmaisiais metais“16 prasidėjusius dramatiškus pokyčius, dėl kurių nelabumas ir susiskaldymas sunaikino teisumą ir vienybę. Tuometinis gilus sugedimas vėliau tapo toks bjaurus, kad didysis pranašas Mormonas kalbėdamas savo sūnui Moroniui taip sielojosi:
„Bet, o mano sūnau, kaip gali tokie žmonės, kurie pamėgo tokią gausybę bjaurumų …
Kaip galime tikėtis, kad Dievas sulaikys savo ranką, teisiančią mus?“17
Šiame Evangelijos laikotarpyje, nors ir gyvename ypatingu metu, pasaulis nėra palaimintas 4 Nefyje aprašytu teisumu ir vienybe. Tiesą sakant, gyvename ypač stipraus susiskaldymo metu. Tačiau milijonai priėmusiųjų Jėzaus Kristaus Evangeliją įsipareigojo siekti tiek teisumo, tiek vienybės. Visi suprantame, kad galėtume labiau stengtis, ir tai yra mūsų nūdienos iššūkis. Galime tapti visą visuomenę pakylėjančia ir laiminančia jėga. Šiuo 200 metų Bažnyčios istorijos lūžio momentu mes, Viešpaties Bažnyčios nariai, įsipareigokime gyventi kaip niekad iki šiol teisiai ir vieningai. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mūsų prašė „rodyti didesnį pilietiškumą, rasinę ir etninę darną bei tarpusavio pagarbą“18. Tai reiškia mylėti vieniems kitus ir Dievą, kiekvieną priimti kaip brolį ir seserį, ir taip būti tikrąja Sionės liaudimi.
Turėdami visus įtraukiančią doktriną galime tapti vienybės oaze ir švęsti įvairovę. Vienybė ir įvairovė nėra priešingybės. Didesnę vienybę pasieksime tuomet, kai puoselėsime įtraukties bei pagarbos įvairovei atmosferą. Kai tarnavau Kalifornijos San Fransisko kuolo prezidentūroje, turėjome padalinių, kalbančių ispanų, tongiečių, samojiečių, tagalų ir mandarin kalbomis. Mūsų anglakalbes apylinkes sudarė daugybės rasių ir kultūrų žmonės. Jose buvo meilė, teisumas ir vienybė.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios apylinkės ir skyriai kuriami remiantis vietove ir kalba,19 o ne rase ar kultūra. Narių kortelėse rasė nenurodoma.
Mormono Knygos pradžioje, maždaug 550 metų iki Kristaus gimimo, esame mokomi pagrindinio įsakymo apie santykius tarp Dangiškojo Tėvo vaikų. Viešpaties įsakymų turi laikytis visi, ir visi kviečiami ragauti Viešpaties gerumo; „ir [Jis] neatstumia nė vieno, kas ateina pas jį: juodo ar balto, vergo ar laisvojo, vyro ar moters; ir prisimena pagonį; ir Dievui visi yra vienodi, tiek žydas, tiek ir kitatautis“20.
Gelbėtojo tarnystė ir žinia nuosekliai byloja, kad visų odos spalvų ir rasių žmonės yra Dievo vaikai. Visi esame broliai ir seserys. Mūsų doktrina teigia, kad Sugrąžinimo šalyje, t. y. Jungtinėse Valstijose, JAV Konstitucija21 ir su ja susiję dokumentai22, parašyti netobulų žmonių, buvo įkvėpti Dievo, kad laimintų visus žmones. Doktrinoje ir Sandorose skaitome, kad šie dokumentai buvo „įtvirtinti, ir […] turėtų būti palaikomi, kad užtikrintų viso kūno teises ir apsaugą pagal teisius ir šventus principus“23. Du iš tų principų buvo valios laisvė ir atsakomybė už savo paties nuodėmes. Viešpats pareiškė:
„Todėl neteisinga, kad bet kuris žmogus būtų kito vergijoje.
Ir šiam tikslui aš įtvirtinau šios šalies konstituciją rankomis išmintingų vyrų, kuriuos pakėliau šitam pačiam tikslui, ir išpirkau žemę kraujo praliejimu.“24
Šis apreiškimas buvo gautas 1833 metais, kuomet šventieji Misūryje kentėjo nuo žiauraus persekiojimo. Doktrinos ir Sandorų 101 skyriaus įvade rašoma: „Gaujos išvarė juos iš namų Džeksono apygardoje. […] Bažnyčios nariams dažnai buvo grasinama mirtimi.“25
Tai buvo spaudimo iš kelių pusių metas. Daugelis Misūrio gyventojų Amerikos čiabuvius laikė negailestingais priešais ir norėjo juos išvaryti iš tų žemių. Be to, daugelis Misūrio gyventojų buvo vergvaldžiai ir nerimavo dėl pasisakančių prieš vergiją.
O mūsų doktrina gerbė Amerikos čiabuvius ir mes troškome mokyti juos Jėzaus Kristaus Evangelijos. Kalbant apie vergiją, mūsų Raštuose aiškiai sakoma, kad joks žmogus neturėtų būti kito vergijoje.26
Šventieji galiausiai buvo žiauriai išvyti iš Misūrio27, o po to buvo priversti kraustytis į Vakarus.28 Šventieji suklestėjo ir atrado ramybę, kilusią iš teisumo, vienybės ir gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Džiaugiuosi užtariančia Gelbėtojo malda, užrašyta Evangelijoje pagal Joną. Gelbėtojas pripažino, kad Jį atsiuntė Tėvas ir kad Jis, Gelbėtojas, užbaigė darbą, kurį atlikti buvo atsiųstas. Jis meldėsi už Savo mokinius ir už įtikėsiančius Kristų: „Kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.“29 Būtent už vienybę Kristus meldėsi prieš Jį išduodant ir nukryžiuojant.
Pirmaisiais metais po Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo, kaip tai užrašyta Doktrinos ir Sandorų 38 skyriuje, Viešpats kalba apie karus bei nelabumą ir pareiškia: „Sakau jums: būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“30
Mūsų Bažnyčios kultūra susiformavo iš Jėzaus Kristaus Evangelijos. Apaštalo Pauliaus laiškas romiečiams yra be galo giliamintis.31 Pirmykštę Bažnyčią Romoje sudarė žydai ir kitataučiai. Laikydamiesi judaizmo kultūros šie ankstyvieji žydai „užsitarnavo savotišką autonomiją ir ėmė daugintis ir klestėti“32.
Na, o Romos kitataučių kultūrai didelę įtaką darė helenizmas, kurį apaštalas Paulius suprato ganėtinai gerai, nes prieš tai lankėsi Atėnuose ir Korinte.
Paulius gana išsamiai pateikia Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jis užrašo tuos svarbius judėjų ir kitataučių kultūrų aspektus,33 kurie prieštarauja tikrajai Jėzaus Kristaus Evangelijai. Iš esmės kiekvieno iš jų jis prašo iš savo įsitikinimų ir kultūros pašalinti tas kultūrines kliūtis, kurios nesiderina su Jėzaus Kristaus Evangelija. Žydams ir kitataučiams Paulius primena laikytis įsakymų, mylėti vieniems kitus ir tai, kad teisumas veda link išgelbėjimo.34
Jėzaus Kristaus Evangelijos kultūra nėra nei kitataučių kultūra, nei judaizmo kultūra. Jos neapsprendžia nei žmogaus odos spalva, nei jo gyvenamoji vieta. Nors ir džiaugiamės savitomis kultūromis, tačiau turėtume palikti tuos tų kultūrų aspektus, kurie prieštarauja Jėzaus Kristaus Evangelijai. Mūsų nariai ir nauji atsivertusieji ateina iš įvairios rasinės ir kultūrinės aplinkos. Jei norime sekti prezidento Nelsono raginimu rinkti išsklaidytą Izraelį, tai suprasime, kad esame tokie pat skirtingi, kaip ir žydai bei kitataučiai Pauliaus laikais. Tačiau mus gali suvienyti meilė ir tikėjimas Jėzumi Kristumi. Laiške romiečiams Pauliaus įtvirtintas principas, pagal kurį turime laikytis Jėzaus Kristaus Evangelijos kultūros ir doktrinos. Tas modelis mums svarbus net ir mūsų laikais.35 Šventyklos apeigos mus suvienija ypatingu būdu ir suteikia galimybę mums būti viena pačiais įvairiausiais amžinybėje reikšmingais būdais.
Mes gerbiame savo pionierius narius visame pasaulyje ne todėl, kad jie buvo tobuli, o todėl, kad jie įveikė sunkumus, aukojosi, stengėsi būti panašūs į Kristų ir siekė stiprinti tikėjimą ir būti viena su Gelbėtoju. Kadangi jie buvo viena su Gelbėtoju, jie tapo viena tarpusavyje. Šis principas šiandien turėtų būti svarbus tiek jums, tiek ir man.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius trimitas kviečia stengtis būti Sionės liaudimi – būti vienos širdies ir vienos minties ir gyventi teisume.36
Meldžiu, kad gyventume teisiai ir vieningai ir būtume visiškai susitelkę į tarnavimą Gelbėtojui, Jėzui Kristui, ir į Jo garbinimą. Aš liudiju apie Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.