Nusiramink!
Gelbėtojas moko mus, kaip jausti ramybę net aplink siaučiant nuožmiems vėjams ir bangoms talžant ir skandinant mūsų viltį.
Kartą, kai mūsų vaikai buvo maži, visa šeima keletą dienų praleido prie gražaus ežero. Vieną popietę keli vaikai, prieš šokdami nuo liepto į vandenį, apsivilko gelbėjimo liemenes. Mūsų jauniausia duktė būgštaudama įdėmiai stebėjo savo brolius ir seseris. Sukaupusi visą drąsą, ji viena ranka užspaudė nosį ir šoko. Ji iškart išniro ir šiek tiek išsigandusiu balsu sušuko: „Padėkit man! Padėkit man!“
Tiesa, jai negrėsė joks mirtinas pavojus: jos gelbėjimo liemenė atliko savo funkciją ir ji saugiai plūduriavo. Galėjome ją lengvai pasiekti ir iškelti ant liepto. Tačiau jai atrodė, kad jai reikia pagalbos. Galbūt taip buvo dėl šalto vandens ar naujų įspūdžių. Kad ir kaip būtų, ji užlipo ant liepto, mes ją įsukome į sausą rankšluostį ir pagyrėme už drąsą.
Nesvarbu, seni ar jauni esame, ištikus bėdai daugelis mūsų skubiai sušunkame: „Padėkit man!“, „Gelbėk mane!“ arba „Prašau, atsakyk į mano maldą!“.
Taip nutiko Jėzaus mokiniams Jo žemiškosios tarnystės metu. Evangelijoje pagal Morkų skaitome, kad Jėzus „vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia.“1 Minia taip išaugo, kad Jėzus „net įlipo į valtį“2 ir kalbėjo iš jos. Žmonėms sėdint ant kranto, Jis visą dieną mokė juos palyginimais.
„Atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: „Irkimės į aną pusę! Atleidę žmones,“3 jie paliko krantą ir plaukė per Galilėjos jūrą. Radęs vietos valties gale, Jėzus prigulė ir greitai užmigo. Netrukus „pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė“4 vanduo.
Dauguma Jėzaus mokinių buvo patyrę žvejai ir žinojo, kaip per audrą valdyti valtį. Jie buvo Jo patikimi, iš tikrųjų, Jo mylimi mokiniai. Jie metė savo darbus, apleido asmeninius interesus ir paliko namiškius, kad sektų Jėzumi. Jų tikėjimą rodė tai, kad jie buvo valtyje. O dabar jų valtį negailestingai talžė vėtra ir nedaug trūko, kad ji imtų grimzti.
Nežinome, kaip ilgai jie kovojo su audra, kad išsaugotų valtį, tačiau Jėzų jie pažadino su šiokia tokia panika balsuose sakydami:
„Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!“5
„Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!“6
Jie Jį vadino „Mokytoju“ – Jis toks ir yra. Jis taip pat vadinamas „Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, dangaus ir žemės Tėvu, Kūrėju visų dalykų nuo pradžios“7.
Atsistojęs ten, kur miegojo, Jėzus sudrausmino vėją, o siaučiančiai jūrai tarė: „Nutilk, nusiramink!“ Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.“8 Visada būdamas mokytojų Mokytojas, po to Jėzus mokė Savo mokinius pateikdamas jiems du paprastus, tačiau meilės kupinus klausimus. Jis paklausė:
„Kodėl jūs tokie bailūs?“9
„Kur jūsų tikėjimas?“10
Mirtingajame gyvenime vyrauja tendencija, net pagunda, atsidūrus išbandymų, bėdų ar negandų apsupty sušukti: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad žūvu? Gelbėk mane.“ Net Džozefas Smitas būdamas siaubingame kalėjime maldavo: „O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?“11
Pasaulio Gelbėtojas tikrai supranta mūsų mirtingojo gyvenimo ribotumus, nes Jis moko mus, kaip pajausti ramybę net aplink siaučiant nuožmiems vėjams ir bangoms talžant ir skandinant mūsų viltį.
Tuos, kurių tikėjimas išlaikė išbandymus, tuos, kurių tikėjimas tarsi vaiko, ar net tuos, kurie turi bent dalelytę tikėjimo12, Jėzus ragina sakydamas: „Ateikite pas mane“13. „Tikė[kite] mano vardą.“14 „Mokyki[tės] iš manęs ir klausyk[ite] mano žodžių.“15 Jis švelniai įsako: „Atgailau[kite] ir [būkite] pakrikštyti mano vardu“16, „kaip Aš jus pamilau, [taip ir jūs mylėkite] vienas kitą“17 ir „visuomet prisim[inkite] mane“18. Jėzus patikina aiškindamas: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“19
Galiu įsivaizduoti, kad Jėzaus mokiniai audros talžomoje valtyje privalėjo stebėti bangas ir mėginti išsemti vandenį. Galiu įsivaizduoti, ką jie darė su burėmis stengdamiesi nors bent kiek suvaldyti savo mažą laivelį. Jie visą dėmesį buvo sutelkę į tos akimirkos išgyvenimą ir jų pagalbos šauksmas buvo skubus ir nuoširdus.
Ir šiais laikais nesame kitokie. Dabartiniai įvykiai visame pasaulyje ir mūsų šalyse, bendruomenėse ir šeimose mus talžo nenumatytais išbandymais. Kai atsiduriame sumaištyje, gali atrodyti, jog mūsų tikėjimas tiek išbandomas, kad pasiekiame savo ištvermės ir supratimo ribas. Baimės bangos gali mus išblaškyti ir priversti pamiršti Dievo gerumą, dėl to esamą situaciją pradedame suprasti ribotai ir neaiškiai. Visgi būtent tomis mūsų kelionės čia, žemėje, akimirkomis, mūsų tikėjimas gali būti ne tik išbandytas, bet ir sustiprintas.
Nepaisydami savo aplinkybių, galime sąmoningai stengtis puoselėti ir stiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Šis tikėjimas stiprinamas, kada atsimename, jog esame Dievo vaikai ir kad Jis mus myli. Mūsų tikėjimas auga, kai viltingai ir stropiai išbandome Dievo žodį, iš visų jėgų stengdamiesi sekti Kristaus mokymais. Mūsų tikėjimas auga, kai pasirenkame tikėti, o ne dvejoti; atleisti, o ne teisti; atgailauti, o ne maištauti. Mūsų tikėjimas išgryninamas, kai kantriai pasikliaujame Šventojo Mesijo nuopelnais, gailestingumu ir malone20.
„Nors tikėjimas nėra tobulas pažinimas, – sakė vyresnysis Nylas A. Maksvelas, – jis suteikia tvirtą pasitikėjimą Dievu, kurio pažinimas tobulas!“21 Net neramiais laikais tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra stiprus ir nepajudinamas. Jis padeda mums atsijoti nesvarbius trukdžius. Jis ragina mus nesustoti sandoros kelyje. Tikėjimas neleidžia pasiduoti ir leidžia drąsiai bei ryžtingai žvelgti į ateitį. Jis skatina mus meldžiantis Tėvui Jo Sūnaus vardu prašyti išgelbėjimo ir išlaisvinimo. O kai maldavimai, rodos, būna neišgirsti, mūsų pastovus tikėjimas Jėzumi Kristumi pagimdo kantrybę, nuolankumą ir gebėjimą pagarbiai tarti: „Tebūnie Tavo valia.“22
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė:
„Neturime leisti, kad mūsų baimės išstumtų mūsų tikėjimą. Mes galime nugalėti tas baimes stiprindami savo tikėjimą.
Pradėkite nuo savo vaikų. […] Tegu jie jaučia jūsų tikėjimą, net kai jus užgriūna smarkūs išbandymai. Tegu jūsų tikėjimas būna sutelktas į mylintį Dangiškąjį Tėvą ir Jo Mylimą Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. […] Kiekvieną brangų berniuką ar mergaitę mokykite, kad jis arba ji yra Dievo vaikas, sukurtas pagal Jo atvaizdą, turintis šventą tikslą ir potencialą. Kiekvienas gimdamas gavo iššūkius, kuriuos reikia nugalėti, ir tikėjimą, kurį reikia stiprinti.“23
Neseniai girdėjau, kaip du keturmečiai vaikai pasakojo apie savo tikėjimą Jėzumi Kristumi atsakydami į klausimą „Kaip Jėzus Kristus tau padeda?“ Pirmasis atsakė: „Žinau, kad Jėzus mane myli, nes Jis mirė už mane. Jis taip pat myli ir suaugusiuosius.“ Antrasis atsakė taip: „Jis padeda man, kai būnu nuliūdęs ar suirzęs. Jis taip pat man padeda, kai skęstu.“
Jėzus sakė: „Todėl, kas tik atgailauja ir ateina pas mane kaip mažas vaikas, tą aš priimsiu, nes iš tokių yra Dievo karalystė.“24
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“25
Neseniai prezidentas Nelsonas pažadėjo, kad „sumažės baimė ir sustiprės tikėjimas“, kai „iš naujo pasiry[šime] tikrai klausyti, įsiklausyti ir įsidėmėti Gelbėtojo žodžius“26.
Seserys ir broliai, mūsų esamos sudėtingos dabartinės aplinkybės nėra mūsų galutinis kelionės taškas amžinybėje. Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, per sandorą priėmėme Jėzaus Kristaus vardą. Mes tikime išperkančiąja Jo galia ir viliamės, kad išsipildys Jo didūs ir brangūs pažadai. Turime pagrindo džiaugtis, nes mūsų Viešpats ir Gelbėtojas gerai žino mūsų bėdas, rūpesčius ir širdgėlas. Kaip Jėzus buvo su Savo mokiniais senovėje, taip Jis yra ir mūsų valtyje! Liudiju, jog Jis atidavė Savo gyvybę, kad aš ir jūs nepražūtume. Pasitikėkime Juo, pakluskime Jo įsakymams ir su tikėjimu išgirskime Jį sakant: „Nusiramink!“27 Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.