Ištvermė tesubręsta iki galo ir viską laikykite vien džiaugsmu!
Kai esame kantrūs, mūsų tikėjimas stiprėja. Stiprėjant mūsų tikėjimui taip pat stiprėja mūsų džiaugsmas.
Prieš dvejus metus mano jauniausias brolis Čadas iškeliavo anapus uždangos. Jo išėjimas anapus paliko didelę tuštumą mano brolienės Stefani, judviejų mažų vaikų Breideno ir Belos, o taip pat ir kitų šeimos narių širdyse. Mus paguodė vyresniojo Nylo L. Anderseno žodžiai, pasakyti visuotinėje konferencijoje, likus savaitei iki Čado mirties: „Sunkiuose žemiškojo gyvenimo išmėginimuose kantriai ženkite pirmyn, o gydančioji Gelbėtojo galia suteiks šviesos, supratimo, ramybės ir vilties“ (Sužeistieji, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Tikime Jėzumi Kristumi, žinome, kad susitiksime su Čadu vėl, bet jo fizinio buvimo netektis kelia skausmą! Daugelis yra netekę savo artimųjų. Sunku būti kantriam ir laukti, kada vėl su jais susitiksime.
Praėjus metams po jo mirties jautėmės taip, lyg mus būtų dengęs tamsus debesis. Ieškojome paguodos studijuodami Raštus, širdingiau melsdamiesi ir dažniau lankydamiesi šventykloje. Tai, ką tada jautėme, atspindi ši giesmė: „Dienužė jau aušta, pasaulis jau bunda, nakties tamsumos traukias debesys jau“ (“The Day Dawn Is Breaking,” Hymns, no. 52).
Mūsų šeima nusprendė, kad 2020 metai bus atgaivos metai! 2019 m. lapkričio pabaigoje pagal programą Ateik ir sek paskui mane studijavome pamoką iš Naujojo Testamento Jokūbo laiško, kai mums atsiskleidė jos pagrindinė tema. Jokūbo 1 skyriaus 2 eilutė skamba taip: „Mano broliai, laikykite vien džiaugsmu, kad pakliūvate į daugybę suspaudimų“ (Džozefo Smito Vertimas, Jokūbo 1:2 [Raštų rodyklėje]). Norėdami naujus metus, naują dešimtmetį pradėti su džiaugsmu, nusprendėme, kad 2020 metais mes viską „laiky[sime] vien džiaugsmu“. Tai buvo toks stiprus jausmas, kad per praeitas Kalėdas savo broliams ir seserims dovanojome marškinėlius, ant kurių ryškiomis raidėmis buvo užrašyta: „Laikykite vien džiaugsmu.“ 2020 metai, be jokios abejonės, turėjo būti džiaugsmo ir džiūgavimo metai.
Ir štai mes čia – 2020 metai vietoje džiaugsmo atnešė visuotinę COVID-19 pandemiją, pilietinius neramumus, daugiau stichinių nelaimių ir ekonominius iššūkius. Mūsų Dangiškasis Tėvas galbūt duoda mums laiko apmąstyti, kaip suprantame ištvermę ir savo sąmoningą sprendimą rinktis džiaugsmą.
Jokūbo laiškas nuo tada mums įgavo naują prasmę. Jokūbo 1 skyriuje, 3 ir 4 eilutėse tęsiama:
„Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,
o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.“
Besistengdami rasti džiaugsmą išbandymų apsuptyje pamiršome, jog tam, kad tie išbandymai išeitų mums į gera, reikia ištvermės.
Karalius Benjaminas mus mokė nusivilkti prigimtinį žmogų ir tapti „šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą, ir [tapti] kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam“ (Mozijo 3:19).
Skelbti mano Evangeliją 6 skyriuje esame mokomi pagrindinių Kristaus savybių, kurias turime įgyti: „Kantrybė yra sugebėjimas ištverti laukimą, rūpestį, priešpriešą ar kančias be pykčio ar suirzimo. Tai sugebėjimas vykdyti Dievo valią ir priimti Jo laiko sąlygas. Kai esate kantrūs, jūs atlaikote spaudimą ir galite pasitikti nelaimes ramiai ir su viltimi“ (Skelbti mano Evangeliją. Misionieriškos tarnystės vadovėlis [2005], 126).
Ištvermės subrendimas iki galo taip pat gali būti atpažįstamas vieno iš Kristaus pirmųjų mokinių, Simono Kanaaniečio, gyvenime. Zelotai buvo žydų nacionalistų, stipriai besipriešinusių Romos režimui, grupuotė. Zelotų judėjimas propagavo smurtą prieš romėnus, kolaborantus žydus ir sadukiejus: jie grobė maisto atsargas ir užsiėmė kita veikla, padedančia jiems siekti savo tikslo (žr. Encyclopedia Britannica, “Zealot,” britannica.com). Simonas Kanaanietis buvo zelotas (žr. Luko 6:15). Įsivaizduokite Simoną, įkalbinėjantį Gelbėtoją imtis ginklų, vadovaujantį karinei grupuotei arba keliantį sumaištį Jeruzalėje. Jėzus mokė:
„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. […]
Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. […]
Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mato 5:5, 7, 9).
Simonas galbūt uoliai ir su užsidegimu priėmė bei propagavo savo pažiūras, bet Raštai byloja, kad dėl Gelbėtojo įtakos ir pavyzdžio jo požiūris pasikeitė. Kristaus mokinystė tapo jo gyvenimo veiklos ašimi.
Kai sudarome sandoras su Dievu ir jų laikomės, Gelbėtojas gali mums padėti „užgimti iš naujo; taip, užgimti iš Dievo, atsiversti iš savo kūniškos ir puolusios būsenos į teisumo būseną, [būnant išpirktiems] Dievo, [tampant] jo sūnumis ir dukromis“ (Mozijo 27:25).
Iš visų mūsų dabartinių uolių socialinių, religinių ar politinių siekių, buvimas Jėzaus Kristaus mokiniu tebūna mūsų labiausiai skelbiamas ir tvirtinamas. „Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“ (Mato 6:21). Taipogi nepamirškime, kad netgi „įvykd[žiusiems] Dievo valią“ ištikimiems mokiniams „reikia […] ištvermės“ (Hebrajams 10:36).
Taip, kaip mūsų tikėjimo išbandymas ugdo mūsų ištvermę, ištvermė stiprina tikėjimą. Stiprėjant mūsų tikėjimui taip pat stiprėja mūsų džiaugsmas.
Šių metų kovą mūsų antroji dukra Ema, kaip ir dauguma Bažnyčios misionierių, buvo priversta izoliuotis. Daug misionierių grįžo namo. Daug misionierių laukė naujo paskyrimo. Daugelis, prieš išvykdami į paskyrimo vietą, negavo savo šventyklos palaiminimų. Ačiū jums, vyresnieji ir seserys. Mylime jus.
Ema ir jos porininkė Nyderlanduose per tas kelias pirmas savaites patyrė didelę įtampą – daug kartų iki ašarų. Joms turint tik trumpas akimirkas bendrauti tiesiogiai ir ribotai būti lauke, Emos pasikliovimas Dievu sustiprėjo. Meldėmės kartu su ja internetu ir klausėme, kuo galime padėti. Ji paprašė, kad internetu bendrautume su draugais, kuriuos ji mokė!
Mūsų šeima, vienas po kito, pradėjo jungtis internetu prie Emos draugų Nyderlanduose. Pakvietėme juos prisijungti prie mūsų kassavaitinio išplėstinės šeimos Ateik ir sek paskui mane studijavimo internetu. Flor, Laura, Renske, Frykas, Benjaminas, Stalas ir Mohamedas – visi tapo mūsų draugais. Kai kurie mūsų draugai iš Nyderlandų įėjo „pro ankštus vartus“ (3 Nefio 14:13). Kitiems yra rodomas „ankštum[as] kelio ir siaurum[as] vartų, per kuriuos jie turėtų įeiti“ (2 Nefio 31:9). Jie yra mūsų broliai ir seserys Kristuje. Kiekvieną savaitę mes „laikome vien džiaugsmu“, kai kartu stengiamės eiti pirmyn sandoros keliu.
Leidžiame ištvermei subręsti iki galo (žr. Jokūbo 1:4), kurį laiką negalėdami tiesiogiai susitikti su apylinkės šeimomis. Laikome džiaugsmu, kai mūsų šeimos tikėjimas auga dėl technologijomis užmezgamų naujų ryšių ir dėl Mormono Knygos studijavimo pagal Ateik ir sek paskui mane.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas pažadėjo: „Nuoseklios jūsų pastangos to siekiant – net tada, kai jums atrodo, kad nelabai sekasi, – pakeis jūsų gyvenimą, jūsų šeimos gyvenimą ir pasaulį“ („Eikime į priekį su tikėjimu“, 2020 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vieta, kurioje sudarome šventas sandoras su Dievu, – šventykla – laikinai uždaryta. Vieta, kurioje laikomės šventų sandorų, sudarytų su Dievu, – namai – yra atidaryta! Turime galimybę namuose studijuoti ir apmąstyti išskirtinį šventyklos sandorų grožį. Net kai negalime patekti į tą šventą fizinę erdvę, mūsų „širdys didžiai džiūgaus dėl palaiminimų, kurie bus išlieti“ (Doktrinos ir Sandorų 110:9).
Daugybė neteko darbo, kiti neteko galimybių. Mes džiūgaujame kartu su prezidentu Nelsonu, kuris neseniai teigė: „Savanoriškos mūsų narių pasninko atnašos iš tiesų padidėjo, kaip ir savanoriški paaukojimai humanitariniams fondams. […] Kartu įveiksime šį sunkų laiką. Viešpats palaimins jus jums toliau laiminant kitus“ (Russell M. Nelson’s Facebook page, post from Aug. 16, 2020, facebook.com/russell.m.nelson).
Viešpaties įsakymas yra būti drąsiems, o ne išsigandusiems (žr. Mato 14:27).
Kartais netenkame kantrybės, kai manome, kad „viską darome teisingai“, bet vis dar negauname trokštamų palaimų. Henochas vaikščiojo su Dievu 365 metus, kol jis ir jo žmonės buvo perkelti. Trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai stengiantis viską daryti teisingai, ir tada tai nutiko! (Žr. Doktrinos ir Sandorų 107:49.)
Mano brolis Čadas mirė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvome atleisti iš pašaukimo pirmininkauti Jutos Ogdeno misijai. Buvo nuostabu, kad, mums gyvenant Pietų Kalifornijoje, iš visų 417 misijų, į kurias galėjome būti paskirti 2015 metais, buvome paskirti į Šiaurės Jutą. Tos misijos namai buvo vos 30 minučių kelio nuo Čado namų. Čadui vėžys buvo diagnozuotas po to, kai gavome misijos paskyrimą. Netgi didžiausio išbandymo aplinkybėmis žinojome, kad mūsų Dangiškasis Tėvas rūpinosi mumis ir padėjo rasti džiaugsmą.
Liudiju apie išperkančią, šventinančią, skatinančią nuolankumą ir džiuginančią Gelbėtojo Jėzaus Kristaus galią. Liudiju, kad, kai melsimės mūsų Dangiškajam Tėvui Jėzaus vardu, Jis mums atsakys. Liudiju, kad klausydami Viešpaties ir Jo dabartinio pranašo prezidento Raselo M. Nelsono balso, įsiklausydami į jį ir paklusdami jam galėsime „ištverm[e] [subręsti] iki galo“ ir viską „laiky[ti] vien džiaugsmu“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.