Mylėkite savo priešus
Žinojimas, kad visi esame Dievo vaikai, leidžia suvokti kitų vertę ir suteikia gebėjimą pakilti virš išankstinio nusistatymo.
Viešpaties mokymai yra amžini ir skirti visiems Dievo vaikams. Šioje žinioje pateiksiu kelis pavyzdžius iš Jungtinių Valstijų, tačiau principai, kurių mokau, tinka visur.
Gyvename pykčio ir neapykantos politiniuose santykiuose ir elgsenoje laikais. Tai pajutome šią vasarą, kada kai kurie neapsiribojo taikiais protestais ir ėmėsi destruktyvaus elgesio. Dabar tai jaučiame kai kuriose kampanijose dėl viešų postų. Deja, dalis to – politinių pareiškimų ir nemalonių komentarų forma – pasklido mūsų Bažnyčios susirinkimuose.
Demokratinėje valstybėje visuomet skirsis nuomonės dėl siūlomų kandidatų ir tvarkos. Tačiau būdami Kristaus pasekėjai turime atsisakyti pykčio ir neapykantos, kurie dažnai kyla, kai aptariami ar atmetami politiniai pasirinkimai.
Pateiksiu vieną iš turbūt gerai žinomų, bet retai taikomų Gelbėtojo mokymų:
„Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą“ ir nekęsk savo priešo.
O aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus“ (Mato 5:43–44).1
Per kartų kartas žydai buvo mokomi nekęsti savo priešų, o vėliau jie kentė romėnų okupacijos viešpatavimą ir žiaurumą. Visgi Jėzus juos mokė: „mylėkite savo priešus“ ir „darykite gera […] savo skriaudėj[ams]“.
Kokie revoliuciniai mokymai asmeniniams ir politiniams santykiams! Bet vis tiek mūsų Gelbėtojas tai įsako. Mormono Knygoje skaitome: „Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas, ir jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vienas su kitu“ (3 Nefio 11:29).
Nėra lengva mylėti savo priešus ir priešininkus. „Dauguma iš mūsų nepasiekėme tos […] meilės ir atleidimo stadijos, – pastebėjo prezidentas Gordonas B. Hinklis ir pridūrė: – Tai reikalauja beveik didesnės savidrausmės, nei esame pajėgūs turėti.“2 Tačiau meilė turi būti esminė, nes ji yra dalis dviejų didžiausių Gelbėtojo įsakymų: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:37, 39). Ir tai turi būti įmanoma, nes Jis taip pat mokė: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite“ (Mato 7:7).3
Kaip mums laikytis šių dviejų įsakymų pasaulyje, kur taip pat esame pajungti žmonių įstatymams? Laimei, turime paties Gelbėtojo pavyzdį, kaip rasti pusiausvyrą vykdant Jo amžinuosius įstatymus ir žmonių sukurtus įstatymus. Kai priešininkai norėjo Jį sugauti užduodami klausimą, ar žydai turi mokėti mokesčius Romai, Jis parodė į Cezario atvaizdą jų monetose ir paskelbė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Luko 20:25).4
Taigi, mes turime laikytis žmonių įstatymų (atiduoti ciesoriui), kad taikiai gyventume turėdami civilinę valdžią, ir mes laikomės Dievo įstatymų, kad eitume toliau link amžinojo tikslo. Tačiau kaip tai daryti – ypač kaip išmokti mylėti savo priešininkus ir priešus?
Gelbėtojo mokymas „piktai nesiginčyti“ yra gera pradžia. Velnias yra ginčų tėvas ir jis gundo žmones piktai ginčytis. Jis skatina nesantaiką ir neapykantos kupinus santykius tiek tarp pavienių asmenų, tiek tarp grupių. Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė, kad pyktis yra „Šėtono įrankis“, nes „pykti – tai pasiduoti Šėtono įtakai. Niekas mūsų negali supykdyti. Tai mūsų pasirinkimas.“5 Pyktis – tai kelias į susiskaldymą ir priešiškumą. Pradedame mylėti savo priešininkus, kai vengiame pykčio ir priešiškumo tiems, su kuriais nesutinkame. Taip pat padeda noras iš jų pasimokyti.
Tarp būdų, kaip išsiugdyti galią mylėti kitus, yra paprastas metodas, aprašytas senoje operetėje. Kai stengiamės suprasti kitos kultūros žmones ir su jais suartėti, turėtume pasistengti juos pažinti. Įvairiomis aplinkybėmis nepasitikėjimą nepažįstamaisiais arba net priešiškumą pakeičia draugystė ar net meilė, kuomet asmeninis bendravimas sukuria supratimą ir abipusę pagarbą.6
Mokantis mylėti savo priešininkus ir priešus dar labiau padės pastangos suprasti meilės galią. Štai trys iš daugybės pranašų mokymų apie tai.
Pranašas Džozefas Smitas mokė, jog „tokia yra senovinė patarlė, kad meilė gimdo meilę. Todėl išliekime meilę – rodykime gerumą visai žmonijai.“7
Prezidentas Hovardas V. Hanteris mokė: „Pasauliui, kuriame gyvename, būtų labai naudinga, jei vyrai ir moterys visur taikytų tyrą Kristaus meilę, kuri yra maloni, romi ir kukli. Ji nepavydi ir nesipuikuoja. […] Ji nesiekia atlygio. […] Joje nėra vietos fanatiškumui, neapykantai ar smurtui. […] Skirtingus žmones, kad ir kokie būtų jų religiniai įsitikinimai, rasė, tautybė, finansinė padėtis, išsilavinimas ar kultūra, ji skatina sugyventi krikščioniškoje meilėje.“8
Ir prezidentas Raselas M. Nelsonas ragino mus „plėsti mūsų meilės ratą, kad apglėbtume visą žmonijos šeimą“9.
Svarbi meilės savo priešams dalis – tai atiduoti ciesoriui, kas ciesoriaus, – laikytis įvairių mūsų šalių įstatymų. Nors Jėzaus mokymai buvo revoliuciniai, Jis neskatino revoliucijos ar laužyti įstatymų. Jis mokė geresnio būdo. To paties moko ir šiuolaikinis apreiškimas:
„Niekas tenepažeidinėja šalies įstatymų, nes tam, kuris laikosi Dievo įstatymų, nėra reikalo pažeidinėti šalies įstatymus.
Todėl būkite klusnūs esančioms valdžioms“ (Doktrinos ir Sandorų 58:21–22).
Ir mūsų tikėjimo teiginiuose, pranašo Džozefo Smito parašytuose po to, kai pirmieji šventieji patyrė skaudų Misūrio pareigūnų persekiojimą, yra skelbiama: „Mes tikime, jog reikia paklusti karaliams, prezidentams, valdytojams bei valdininkams, paklūstant įstatymui, gerbiant ir palaikant jį“ (Tikėjimo Teiginių 1:12).
Tai nereiškia, kad sutinkame su viskuo, kas yra daroma įstatymo galia. Tai reiškia, kad paklūstame esamam įstatymui ir taikiomis priemonėmis jį keičiame. Tai taip pat reiškia, kad taikiai priimame rinkimų rezultatus. Nedalyvausime smurte, kuriuo grasina nusivylusieji rezultatais.10 Demokratinėje visuomenėje visada turime galimybę ir pareigą taikiai laikytis iki kitų rinkimų.
Gelbėtojo mokymas mylėti savo priešus yra paremtas tiesa, kad visi mirtingieji yra mylimi Dievo vaikai. Tas amžinas principas ir kai kurie pagrindiniai įstatymo principai buvo patikrinti neseniai daugelyje Amerikos miestų vykusiuose protestuose.
Vieni, laikydamiesi kraštutinių pažiūrų, atrodo, pamiršo, kad Jungtinių Valstijų Konstitucijos I pataisa užtikrina „žmonių teisę taikiai burtis ir kreiptis į vyriausybę su peticija atitaisyti skriaudas“. Tai teisėtas būdas skatinti pilietinį sąmoningumą ir sutelkti dėmesį į įstatymo turinio ir taikymo neteisingumą. O neteisingumų būta. Viešuose veiksmuose ir mūsų asmeniniame požiūryje pasitaikė rasistinių ir panašių skriaudų. Įtaigiame asmeniniame straipsnyje pastorė Tereza A. Dear iš Nacionalinės spalvotųjų žmonių pažangos asociacijos priminė mums, kad „rasizmas minta neapykanta, priespauda, sąmokslu, pasyvumu, abejingumu ir tyla“11. Kaip piliečiai ir kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai turime labiau pasistengti padėti pašalinti rasizmą.
Kiti, tai yra tų protestų dalyvių mažuma, rėmusi po jų sekusius nelegalius veiksmus, laikydamiesi kraštutinių pažiūrų, atrodo, pamiršo, kad Konstitucijos ginami protestai yra taikūs protestai. Protestuotojai neturi teisės naikinti, gadinti ar grobti turto ar kenkti valdžios įgaliotos policijos pajėgoms. Konstitucija ir įstatymai nekviečia į revoliuciją ar anarchiją. Visi mes – policija, protestuotojai, rėmėjai ir stebėtojai – turime suprasti savo teisių ribas ir savo pareigų veikti laikantis esamo įstatymo svarbą. Abraomas Linkolnas buvo teisus sakydamas: „Jokia skriauda nėra tinkamas pagrindas siekti ją atitaisyti gaujų įstatymu.“12 Skriaudų atitaisymas pasitelkus gaujas yra atitaisymas nelegaliomis priemonėmis. Tai yra anarchija, padėtis, kai nėra veikiančio valdymo ir oficialios policijos, kai žmonių teisės ne ginamos, o nepaisomos.
Viena iš priežasčių, kodėl neseniai Jungtinėse Valstijose vykę protestai šokiravo tiek daug žmonių, yra ta, kad priešiškumas ir neteisėti veiksmai, kurie jaučiami tarp skirtingų etninių grupių kitose šalyse, neturėtų būti jaučiami Jungtinėse Valstijose. Ši šalis turėtų labiau stengtis panaikinti rasizmą ne tik prieš juodaodžius amerikiečius, ko buvo labiau siekiama pastaruosiuose protestuose, bet ir prieš lotynų amerikiečius, azijiečius ir kitas grupes. Šios šalies rasizmo istorija nėra džiuginanti ir mes turime labiau pasistengti.
Jungtines Valstijas įkūrė emigrantai iš skirtingų tautų ir skirtingų etninių grupių. Jų vienijantis tikslas nebuvo įkurti konkrečią religiją ar išsaugoti vieną iš daugybės tų šalių kultūrų ar lojalumą konkrečiai giminei. Mūsų steigiamoji karta siekė susivienijimo pagal naują konstituciją ir įstatymus. Nesakau, kad mūsų steigiamieji dokumentai arba tuometinis supratimas apie jų reikšmę buvo tobuli. Dviejų pirmųjų Jungtinių Valstijų amžių istorija parodė, kad reikėjo daugybės patobulinimų, pavyzdžiui, balsavimo teisės moterims ir, ypač, vergovės panaikinimo bei įstatymų, užtikrinančių, kad anksčiau pavergtieji galėtų mėgautis laisvės siekiais ir sąlygomis.
Du Jeilio universiteto mokslininkai neseniai priminė mums:
„Nepaisant visų savo trūkumų Jungtinės Valstijos yra unikaliai pasirengusios, kad galėtų suvienyti įvairialypę ir susiskaldžiusią visuomenę. […]
Jos piliečiai neturi rinktis tarp tautinio identiteto ir daugiakultūriškumo. Amerikiečiai gali turėti abu. Tačiau raktas yra konstitucinis patriotizmas. Turime likti suvienyti Konstitucijos ir per ją, nepaisant mūsų ideologinių nesutarimų.“13
Prieš daug metų Britanijos užsienio reikalų sekretorius davė šį didį patarimą Bendruomenių rūmų debatuose : „Neturime amžinų sąjungininkų, kaip ir neturime nuolatinių priešų. Mūsų interesai yra amžini ir nuolatiniai, o mūsų pareiga yra siekti tų interesų.“14
Tai yra gera pasaulietinė priežastis siekti „amžinų ir nuolatinių“ interesų politiniuose reikaluose. Be to, Viešpaties Bažnyčios doktrinoje esame mokomi, kad turime vadovautis kitu amžinuoju interesu – mūsų Gelbėtojo, kuris įkvėpė Jungtinių Valstijų Konstituciją ir pagrindinius daugybės šalių įstatymus, mokymais. Ištikimybė patvirtintam įstatymui, o ne ištikimybė laikiniems „sąjungininkams“ yra geriausias būdas mylėti savo priešininkus ir priešus siekiant vienybės įvairovėje.
Žinojimas, kad visi esame Dievo vaikai, leidžia suvokti kitų vertę ir suteikia norą bei gebėjimą pakilti virš išankstinio nusistatymo ir rasizmo. Daugybę metų, man gyvenant skirtingose šios šalies valstijose, Viešpats mokė mane, kad yra įmanoma paklusti šios šalies įstatymams ir stengtis juos pagerinti, o taip pat mylėti savo priešininkus ir priešus. Nors tai nėra lengva, bet įmanoma su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pagalba. Jis davė tą įsakymą mylėti ir pažadėjo savo pagalbą, jei stengsimės to įsakymo laikytis. Liudiju, kad Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, ir Viešpats Jėzus Kristus mus myli ir mums padės. Jėzaus Kristaus vardu, amen.