Tvarios visuomenės
Jei pakankamai daug mūsų ir pakankamai daug mūsų kaimynų stengsimės gyventi vadovaudamiesi Dievo tiesa, būsime pertekę moralinių vertybių, būtinų kiekvienai visuomenei.
Kokia graži choro giesmė apie nuostabųjį Gelbėtoją.
2015 m. Jungtinės Tautos priėmė vadinamąją „Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m.“ Ji buvo apibūdinta kaip „bendras taikos ir klestėjimo žmonėms ir planetai planas dabar ir ateityje“. Ta darnaus vystymosi darbotvarkė apima 17 tikslų, kuriuos reikia pasiekti iki 2030 m., pavyzdžiui: panaikinti skurdą, panaikinti badą, užtikrinti kokybišką švietimą, lyčių lygybę, švarų vandenį ir sanitariją, tinkamą darbą.1
Ši darnaus vystymosi idėja yra įdomi ir svarbi. Tačiau dar svarbesnis yra platesnis tvarių visuomenių klausimas. Kokie principai palaiko klestinčią visuomenę, puoselėjančią savo narių laimę, pažangą, taiką ir gerovę? Raštuose paminėtos mažiausiai dvi tokios klestinčios visuomenės. Ko galime pasimokyti iš jų?
Senovėje didis patriarchas ir pranašas Henochas skelbė teisumą ir „pastatė miestą, kuris buvo pavadintas Šventumo miestu, būtent Sione“2. Rašoma, kad „Viešpats pavadino savo žmones Sione, kadangi jie buvo vienos širdies ir vienos minties, ir gyveno teisume; ir tarp jų nebuvo vargšų“3.
„Ir Viešpats palaimino žemę, ir jie buvo palaiminti kalnuose ir aukštumose ir klestėjo.“4
Pirmame ir antrame amžiuje vakariniame žemės pusrutulyje gyvenę žmonės, žinomi kaip nefitai ir lamanitai, yra kitas puikus klestinčios visuomenės pavyzdys. Po nuostabios prisikėlusio Gelbėtojo tarnystės tarp jų „jie laikėsi įsakymų, kuriuos gavo iš savo Viešpaties ir savo Dievo, nesiliaudami pasninkauti ir melstis, ir dažnai rinktis drauge, kad melstųsi ir klausytųsi Viešpaties žodžio. […]
Ir nebuvo jokių pavyduliavimų nei vaidų, nei sambrūzdžių, nei paleistuvysčių, nei melagysčių, nei žmogžudysčių, nei jokio gašlavimo; ir tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.“5
Šiuose dviejuose pavyzdžiuose paminėtas visuomenes palaikė dangaus palaiminimai, kylantys iš jų pavyzdingos ištikimybės dviem didiesiems įsakymams: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“ ir „Mylėk savo artimą kaip save patį“.6 Savo asmeniniame gyvenime jie buvo paklusnūs Dievui ir rūpinosi vieni kitų fizine bei dvasine gerove. Kalbant Doktrinos ir Sandorų žodžiais, tai buvo visuomenės, kur „kiekvienas žmogus [siekė] naudos savo artimui ir viską [darė] su akimi, pašvęsta vien Dievo šlovei“7.
Deja, kaip vyresnysis Kventinas L. Kukas šį rytą pastebėjo, ta ideali visuomenė, aprašyta Mormono Knygos 4-ojo Nefio knygoje, išsilaikė tik du šimtmečius. Tvarumas nėra garantuotas, ir klestinti visuomenė po kurio laiko gali žlugti, jei ji apleidžia esmines vertybes, kurios palaiko jos ramybę ir klestėjimą. Šiuo atveju, pasiduodami velnio gundymams tie žmonės „pradėjo skirstytis į klases; ir pradėjo statytis bažnyčias pelnui gauti, ir pradėjo neigti tikrąją Kristaus Bažnyčią“8.
„Ir buvo taip, kad praėjus trims šimtams metų, tiek Nefio žmonės, tiek ir lamanitai tapo nepaprastai nelabi, tiek vieni, tiek ir kiti.“9
Iki kito amžiaus pabaigos milijonai žuvo vidiniuose konfliktuose, o jų kadaise darni tauta susiskaldė į kariaujančias gentis.
Mąstant apie šį ir kitus kadaise klestėjusių, bet vėliau žlugusių visuomenių pavyzdžius, manau, galima teigti, kad žmonėms nusigręžus nuo atsakomybės Dievui ir ėmus pasitikėti „kūno ranka“ laukia žlugimas. „Pasitikėti kūno ranka“ reiškia nepaisyti žmogaus teisių bei orumo Kūrėjo ir teikti pirmenybę turtams, valdžiai ir pasaulio gyriui (dažnai tuo pat metu išjuokiant ir persekiojant tuos, kurie vadovaujasi kitokiu standartu). O tvariose visuomenėse žmonės siekia, kaip karalius Benjaminas sakė, augti „pažinime šlovės to, kuris [juos] sukūrė, arba pažinime to, kas teisinga ir tikra“10.
Šeima ir religija buvo labai svarbios asmenims ir bendruomenėms skiepijant vertybes, palaikančias tvarią visuomenę. Šios Raštuose aprašytos vertybės – tai dora, atskaitomybė ir atsakingumas, atjauta, santuoka, ištikimybė santuokoje, pagarba kitiems ir jų nuosavybei, tarnavimas, darbo būtinybė bei pagarba darbui ir kita.
Redaktorius Džerardas Beikeris šiais metais dienraštyje The Wall Street Journal parašė skiltį, skirtą pagerbti jo tėvą Frederiką Beikerį 100 m. jubiliejaus proga. Beikeris paspėliojo apie savo tėvo ilgaamžiškumo priežastis, o po to išsakė šias mintis:
„Nors visi galbūt norime įminti ilgo gyvenimo paslaptį, dažnai pamanau, kad geriau skirtume daugiau laiko išsiaiškinti, kas gyvenimą padaro gerą, kad ir kiek mums jo skirta. Štai čia, esu tikras, žinau savo tėvo paslaptį.
Jis yra iš tos epochos, kada gyvenimą pirmiausia apibrėžė pareiga, o ne teisės; pilietinės atsakomybės, o ne asmeninės privilegijos. Jo šimtmetyje svarbiausias motyvuojantis principas buvo pareigos šeimai, Dievui, šaliai jausmas.
Epochoje, kurioje dominavo sudužusių šeimų nuolaužos, mano tėvas 46 metus buvo savo žmonai atsidavęs vyras ir pareigingas šešių vaikų tėvas. Jis ypač stipriai įsitraukė į šeimos gyvenimą ir tapo gyvybiškai svarbus tuomet, kai su mama patyrė neapsakomą vaiko netekties tragediją. […]
Epochoje, kai religija vis labiau yra tik smalsumas, mano tėvas, kaip tikras ištikimas katalikas, gyveno tvirtai tikėdamas Kristaus pažadais. Tikrai, kartais pagalvoju, kad jis taip ilgai gyveno todėl, kad buvo pasiruošęs mirti geriau nei bet kuris kitas mano sutiktas žmogus.
Esu laimingas žmogus: palaimintas geru išsilavinimu, savo nuostabia šeima, šiokia tokia pasaulietiška sėkme, kurios nenusipelniau. Bet kad ir kaip tuo didžiuojuosi ir esu dėkingas, tai pranoksta mano pasididžiavimas ir dėkingumas žmogui, kuris be šurmulio ar dramos, nesitikėdamas atlygio ar net pripažinimo, vykdė – jau šimtmetį – eilines pareigas, įsipareigojimus ir galiausiai džiaugėsi, gyvendamas dorą gyvenimą.“11
Pastaraisiais metais daugelyje tautų religijos ir tikėjimo svarbos suvokimas sumenko. Vis daugiau žmonių mano, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikėjimas Dievu ir atsidavimas Jam nebūtini asmenų ar visuomenių moraliniam teisumui.12 Manau, jog visi sutiksime, kad jokios religijos neišpažįstantys žmonės gali būti, ir dažnai yra, geri, moralūs žmonės. Tačiau nesutiksime, kad tai vyksta be Dievo įtakos. Turiu omenyje Kristaus šviesą. Gelbėtojas sakė: „Aš esu tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.“13 Nesvarbu, žino tai ar ne, kiekvienas vyras, moteris ir vaikas – bet kokio tikėjimo, visur ir visada – yra veikiamas Kristaus šviesos ir todėl turi gėrio ir blogio suvokimą, kurį dažnai vadiname sąžine.14
Tačiau, kada pasaulietiškumas atskiria pilietines vertybes nuo atsakingumo Dievui jausmo, jis tarsi atkerta augalą nuo jo šaknų. Pasitikėjimo vien kultūra ar tradicija nepakaks norint išlaikyti dorą visuomenėje. Kai žmogus neturi aukštesnio dievo nei jis pats ir nesiekia didesnio gėrio, nei tenkinti savo paties potraukius ir prioritetus, atėjus laikui pasireikš atitinkami vaisiai.
Pavyzdžiui, visuomenė, kurioje vienintelis seksualinės veiklos suvaržymas yra individualus sutikimas, yra pūvanti visuomenė. Svetimavimas, paleistuvavimas, nesantuokiniai gimimai,15 pasirenkamasis abortas yra tik keletas karčių vaisių, augančių iš tebevykstančios seksualinės revoliucijos. Tolesni padariniai, kurie kenkia sveikos visuomenės tvarumui, yra: vis daugiau vaikų, augančių skurde ir be teigiamos tėvų įtakos, kartais per kelias kartas; moterys, vienos nešančios atsakomybes, kurias turėtų nešti abu tėvai; ir toli gražu nepakankamas išsilavinimas, kadangi mokykloms, kaip ir kitoms įstaigoms, tenka užduotis kompensuoti nesėkmes namuose.16 Prie šių socialinių patologijų prisideda nesuskaičiuojami individualūs širdgėlos ir nevilties atvejai – psichinis ir emocinis naikinimas, kuris tenka ir kaltiesiems, ir nekaltiesiems.
Nefis skelbia:
„Vargas tam, kas klausosi žmonių priesakų ir neigia Dievo galią ir Šventosios Dvasios dovaną! […]
Vargas visiems tiems, kas dreba ir pyksta dėl Dievo tiesos!“17
Visai kitokia yra mūsų džiaugsminga žinia mūsų vaikams ir visai žmonijai – kad Dievo tiesa rodo geresnį kelią arba, kaip Paulius sakė, „pranašesnį kelią“18, kelią į asmeninę laimę ir bendruomenės gerovę dabar ir į amžiną ramybę ir džiaugsmą vėliau.
Dievo tiesa reiškia esmines tiesas, kuriomis pagrįstas Jo laimės planas Jo vaikams. Šios tiesos yra tokios: Dievas gyvas; Jis yra mūsų dvasios Dangiškasis Tėvas; kaip savo meilės apraišką Jis davė mums įsakymus, vedančius į džiaugsmo pilnatvę su Juo; Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir mūsų Išpirkėjas; Jis kentėjo ir mirė, kad išpirktų nuodėmes su sąlyga, jog atgailausime; Jis prisikėlė iš numirusių, kad įgyvendintų visos žmonijos prisikėlimą; mes visi stovėsime Jo akivaizdoje, kad būtume teisiami, tai yra, kad atsiskaitytume už savo gyvenimą.19
Mormono Knygoje rašoma, kad devintaisiais vadinamosios „teisėjų valdžios“ metais pranašas Alma atsistatydino iš savo, kaip vyriausiojo teisėjo, pareigų, kad visą laiką skirtų vadovauti bažnyčiai. Jo tikslas buvo pasmerkti išdidumą, persekiojimą, godumą, kuris augo tarp tos liaudies ir ypač tarp Bažnyčios narių.20 Kaip kartą pastebėjo vyresnysis Styvenas D. Nadoldas, „[Almos] įkvėptas sprendimas buvo ne praleisti daugiau laiko bandant sukurti ir primesti daugiau taisyklių, kad pataisytų savo žmonių elgesį, bet kalbėti jiems apie Dievo žodį, mokyti doktrinos ir leisti išpirkimo plano suvokimui skatinti juos keisti savo elgesį“21.
Kaip kaimynai ir bendrapiliečiai galime daug nuveikti, kad prisidėtume prie visuomenės, kurioje gyvename, tvarumo ir sėkmės, ir, be abejo, svarbiausias ir ilgiausiai trunkantis mūsų tarnavimas bus mokyti ir gyventi pagal esmines Dievo didžio išpirkimo plano tiesas. Giesmės žodžiais tariant:
Mūs tėvai tikėjo, kad turiu mylėt
ir draugus, ir priešus iš visų jėgų,
Dievo žodį skelbti taip, kaip meilė lieps, –
elgesiu garbingu ir geru žodžiu.22
Jei pakankamai daug mūsų ir pakankamai daug mūsų kaimynų stengsimės priiminėti sprendimus ir gyventi vadovaudamiesi Dievo tiesa, būsime pertekę moralinių vertybių, būtinų kiekvienai visuomenei.
Iš meilės mūsų Dangiškasis Tėvas atidavė savo Viengimį Sūnų, Jėzų Kristų, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą.23
„[Jėzus Kristus] nedaro nieko, kas nebūtų naudinga pasauliui; nes jis myli pasaulį, netgi tiek, kad guldo savo paties gyvybę, kad galėtų traukti visus žmones pas save. Todėl jis niekam neįsako neragauti jo išgelbėjimo.
Štai, ar jis šaukia kuriam nors, sakydamas: Eikite nuo manęs? Štai, sakau jums: ne; bet jis sako: Ateikite pas mane visi jūs, žemės pakraščiai, pirkite pieną ir medų be pinigų ir be kainos.“24
Tai skelbiame „su širdies rimtumu, romumo dvasia“25 ir Jėzaus Kristaus vardu, amen.