Per tikrą vienybę gauname galią iš Dievo
Siekdamos tikros vienybės, pritrauksime Dievo galią, kad padarytų mūsų pastangas veiksmingas.
Mama pažadėjo iškepti Gordonui pyragą, jei jis pabaigs savo namų ruošos darbus. Jo mėgstamiausią. Ir tik jam. Gordonas kibo į darbą, kad viską atliktų, o mama ėmėsi kepti pyragą. Jo vyresnioji sesuo Ketė parėjo namo su drauge. Pamačiusi pyragą paklausė, ar su drauge galėtų gauti po gabalėlį.
„Ne, – pasakė Gordonas, – tai mano pyragas. Mama jį iškepė man. Turėjau jį užsidirbti.“
Ketė atžariai atkirto savo mažajam broliui, kad jis savanaudis ir godus. Kaip jis gali viską pasilikti tik sau?
Po kelių valandų, kai Ketė atidarė savo automobilio dureles ketindama parvežti draugę namo, ant sėdynės rado gražiai sulankstytas dvi servetėles su šakutėmis ir du didelius gabalus pyrago lėkštėse. Ketė šią istoriją papasakojo per Gordono laidotuves norėdama parodyti, kad jis buvo pasiruošęs keistis ir parodyti gerumą tiems, kurie ne visuomet yra to verti.
1842 m. šventieji sunkiai darbavosi statydami Navū šventyklą. Po to, kai Paramos bendrija buvo suorganizuota kovo mėnesį, pranašas Džozefas dažnai apsilankydavo organizacijos susirinkimuose, kad paruoštų moteris šventoms ir vienijančioms sandoroms, kurias netrukus jos turėjo sudaryti šventykloje.
Birželio 9 dieną pranašas „pasakė, kad mokys gailestingumo[.] Jei Jėzus Kristus ir angelai kaltintų mus dėl kiekvienos smulkmenos, kas būtų su mumis? Turime būti gailestingi vienas kitam ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.“ Prezidentas Smitas tęsė: „Man liūdna, kad nėra didesnės bendrystės; jei vienas narys kenčia, visi turėtų jausti tai; per tikrą vienybę gauname galią iš Dievo.“ 1
Tas trumpas sakinys kirto man tarsi žaibas. Per tikrą vienybę gauname galią iš Dievo. Šis pasaulis yra ne toks, koks noriu, kad būtų. Yra daug dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti ir padaryti geresnius. Atvirai kalbant, yra labai daug priešpriešos tam, ko viliuosi, tad kartais jaučiuosi bejėgė. Pastaruoju metu užduodu sau tiriančius klausimus. Kaip galėčiau geriau suprasti aplinkinius žmones? Kaip sukursiu tą „tikrą vienybę“, kai visi tokie skirtingi? Kokių Dievo galių galėčiau gauti, jei būčiau tik truputį vieningesnė su kitais? Iš to, ką atradau tyrinėdama savo sielą, turiu tris pasiūlymus. Galbūt jie padės ir jums.
Turėkite gailestingumo
Jokūbo knygos 2:17 parašyta: „Galvokite apie [savo brolius ir seseris] kaip apie save ir būkite draugiški su visais ir dosnūs savo turto, kad jie būtų turtingi kaip jūs.“ Pakeiskime žodį turtas žodžiu gailestingumas: būkite dosnūs savo gailestingumo, kad jie būtų turtingi kaip jūs.
Dažnai apie turtą galvojame kaip apie maistą ar pinigus, tačiau galbūt tai, ko mums visiems labiau reikia mūsų tarnystėje, yra gailestingumas.
Mano Paramos bendrijos prezidentė neseniai pasakė: „Aš […] pažadu […] jums, kad apsaugosiu jūsų vardą. […] Apie jus galvosiu tik kaip apie geriausią jūsų versiją. […] Niekada nekalbėsiu apie jus nieko nemalonaus, kas jūsų nepakylėtų. Prašau, kad ir jūs taip pat elgtumėtės su manimi, nes, tiesą sakant, siaubingai bijau jus nuvilti.“
Vieną 1842-ųjų birželio dieną Džozefas Smitas seserims pasakė:
„Kai žmonės parodo man menkiausią gerumą ir meilę, o kaip galingai tai įkvepia mane. […]
Kuo labiau priartėjame prie savo Dangiškojo Tėvo, tuo labiau esame linkę būti atlaidūs žūstančioms sieloms; [pajuntame, kad norime] paimti jas ant savo pečių ir palikti jų nuodėmes praeityje. [Mano žodžiai skirti] visai šiai Bendrijai: jei norite, kad Dievas būtų gailestingas jums, būkite gailestingos viena kitai.“ 2
Šis patarimas buvo skirtas konkrečiai Paramos bendrijai. Neteiskime viena kitos. Neleiskime, kad mūsų žodžiai žeistų. Saugokime viena kitos vardą ir dovanokime viena kitai gailestingumo dovaną. 3
Įsiūbuokite savo valtį
1936-aisiais nežinoma irklavimo komanda iš Vašingtono universiteto nuvyko į Vokietiją, kad dalyvautų olimpinėse žaidynėse. Viskas vyko sunkiausiu Didžiosios depresijos metu. Tai buvo darbininkų klasės vaikinai, kurių nedideli kasybos ir medienos pramonės miesteliai paaukojo šiek tiek pinigų, kad jie galėtų nuvykti į Berlyną. Viskas rodė, kad jie neturi jokių galimybių laimėti, tačiau varžybose kai kas nutiko. Irklavimo pasaulyje tai vadinama „įsiūbavimu“. Paklausykite šio termino apibūdinimo iš knygos The Boys in the Boat (liet. „Vaikinai valtyje“):
„Kartais nutinka tai, ką paprastai sunku pasiekti ir sudėtinga paaiškinti. Tai vadinama „įsiūbavimu“. O nutinka tik tuomet, kai visi irkluoja taip tobulai vieningai, kad nėra nė vieno nesinchroniško veiksmo.
Irkluotojai turi suvaldyti savo smarkų savarankiškumą, bet taip pat atiduoti visas savo jėgas. Ne klonai laimi varžybas. Geros komandos – tai tinkami deriniai: kažkas vadovauja puolimui, kažkas šį tą tausoja, kažkas intensyviai kaunasi, o kažkas palaiko taiką. Nė vienas irkluotojas nėra geresnis už kitus, baidarėje vertinami visi, tačiau jeigu norima, kad jie gerai irkluotų kartu, kiekvienas turi prisitaikyti prie komandos narių poreikių ir galimybių: turintis trumpas rankas žmogus siekia truputį toliau, ilgas – traukia iš arčiau.
Skirtumai gali būti paversti privalumais, o ne trūkumais. Tik tada atrodys, kad valtis juda savaime. Tik tada skausmas visiškai užleis vietą triumfui. Geras „įsiūbavimas“ – tai tarsi poezija.“ 4
Nepaisydama didelių kliūčių, ši komanda atrado tobulą įsiūbavimą ir laimėjo. Olimpinis auksas džiugino, tačiau tą dieną irkluotojų patirta vienybė buvo šventa akimirka, likusi su jais visą gyvenimą.
Šalinkite tai, kas bloga, taip greit, kaip gali augti tai, kas gera
Išskirtiniame Jokūbo knygos 5 skyriaus palyginime vynuogyno šeimininkas pasodino gerą medį geroje žemėje, tačiau šis sugedo ir atvedė laukinį vaisių. Vynuogyno Viešpats aštuonis kartus pasakė: „Mane liūdina tai, kad turėčiau prarasti šį medį.“
Tarnas pasakė vynuogyno Viešpačiui: „Pasigailėk [šio medžio] dar kurį laiką. Ir Viešpats tarė: Taip, aš pasigailėsiu jo dar kurį laiką.“ 5
Ir tada pateikiamas nurodymas, kurį galima pritaikyti mums visiems, bandantiems apkasti ir rasti gerą vaisių savo mažuose vynuogynuose: „Šalinkite blogąsias pagal tai, kaip augs gerosios.“ 6
Vienybė neatsiranda tiesiog savaime. Tam reikia laiko. Ji kebli, kartais nepatogi, ir randasi palaipsniui, kai pašaliname tai, kas bloga, taip greit, kaip gali augti tai, kas gera.
Niekada nebūname vieni, kai stengiamės kurti vienybę. Toliau Jokūbo knygos 5 skyriuje rašoma: „Tarnai nuėjo ir dirbo visomis savo išgalėmis; ir vynuogyno Viešpats taip pat dirbo su jais.“ 7
Kiekviena iš mūsų patirsime ką nors tokio, kas mus giliai sužeis, kas niekada neturėtų nutikti. Taip pat kiekviena, skirtingu metu, leisime išdidumui ir puikybei sugadinti mūsų vedamą vaisių. Bet Jėzus Kristus visomis aplinkybėmis yra mūsų Gelbėtojas. Jo galia pasiekia giliausias bedugnes ir visuomet yra patikimai prieinama, kai Jo šaukiamės. Nusidėję ar prasižengę visi maldaujame gailestingumo. Jis dosniai jo duoda. Ir Jis klausia mūsų, ar galime būti tokie pat gailestingi ir supratingi vienas kitam.
Jėzus tiesiai šviesiai sako: „Būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano.“ 8 Tačiau, jei esame viena (jei galime atidėti gabalėlį savo pyrago ar pritaikyti asmeninius talentus taip, kad įsiūbuotume valtį tobula darna), tai esame Jo. Ir Jis padės pašalinti tai, kas bloga, taip greit, kaip gali augti tai, kas gera.
Pranašų pažadai
Galbūt dar nesame ten, kur norime būti, ir dabar nesame ten, kur būsime. Tikiu, kad pokyčiai, kurių siekiame asmeniškai ir grupėmis, kurioms priklausome, įvyks ne tiek per aktyvizmą, kiek per kasdienes pastangas suprasti vienai kitą. Kodėl? Nes kuriame Sionę – „vienos širdies ir vienos minties“ 9 liaudį.
Kaip sandoros moterys darome didelę įtaką. Ta įtaka pasireiškia kasdienėse situacijose, kai studijuojame su drauge, kai guldome vaikus miegoti, kai autobuse kalbamės su šalia sėdinčiu, kai su kolega ruošiame pristatymą. Turime galios panaikinti išankstinį nusistatymą ir kurti vienybę.
Paramos bendrija ir Merginų organizacija nėra tiesiog pamokos. Tai gali būti nepamirštami patyrimai, kai labai skirtingos moterys sulipa į tą pačią valtį ir irkluoja, kol atranda savo įsiūbavimą. Noriu pakviesti būti dalimi kolektyvinės jėgos, kuri pakeis pasaulį į gera. Mūsų sandoros užduotis yra tarnauti, pakelti nusvirusias rankas, sunkiai besiverčiančius paimti ant rankų ar užsikelti ant savo pečių ir nešti. Nesunku tiksliai žinoti, ką daryti, bet dažnai tai priešinga mūsų savanaudiškiems interesams, todėl turime stengtis. Bažnyčios moterys turi neribotą potencialą pakeisti visuomenę. Nuoširdžiai tikiu, jog siekdamos tikros vienybės, pritrauksime Dievo galią, kad padarytų mūsų pastangas veiksmingas.
Kai Bažnyčia minėjo 1978-ųjų apreiškimo apie kunigystę metines, prezidentas Raselas M. Nelsonas suteikė galingą pranašišką palaiminimą: „Mano malda ir palaiminimas, kurį palieku visiems besiklausantiems, – kad įveiktume išankstinio nusistatymo naštas ir tiesiai vaikščiotume su Dievu, ir vienas su kitu, tobuloje taikoje ir darnoje.“ 10
Pasinaudokime šiuo pranašišku palaiminimu ir pasitelkime savo asmenines ir kolektyvines pastangas vienybei pasaulyje didinti. Palieku savo liudijimą Viešpaties Jėzaus Kristaus nuolankios ir nesenstančios maldos žodžiais: „Kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.“ 11 Jėzaus Kristaus vardu, amen.