Ieškokime Kristaus kiekviena savo mintimi
Kovai su pagunda prireiks visą gyvenimą trunkančio stropumo ir ištikimybės. Tačiau nepamirškite, kad Viešpats yra pasiruošęs mums padėti.
Savo poetinėje šlovinimo giesmėje psalmininkas pareiškė:
„Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.
Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.
Matai, kada vaikštau ir kada ilsiuosi; žinai visus mano kelius.“1
Tokiu eilėraščio semantiniu paralelizmu psalmininkas šlovina Viešpaties dieviškąją visažinystės savybę, nes Jis tikrai pažįsta kiekvieną mūsų sielos kertelę.2 Žinodamas viską, kas mums būtina šiame gyvenime, Gelbėtojas mus kviečia ieškoti Jo kiekviena savo mintimi ir sekti Juo visa savo širdimi.3 Už tai mums pažadama, kad galėsime vaikščioti Jo šviesoje ir kad Jo vedimas neleis tamsai veikti mūsų gyvenime.4
Kad kiekviena savo mintimi galėtume ieškoti Kristaus ir visa savo širdimi Juo sekti, savąsias mintis ir troškimus turime suderinti su Jo.5 Toks derinimas Raštuose vadinamas „tvirt[u] stovė[jimu] Viešpatyje“6. Tokie veiksmai reiškia, kad turime nuolat gyventi darnoje su Kristaus Evangelija ir kasdien telktis į visa, kas gera.7 Tik tada galėsime pasiekti „Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą“, kuri „saugos [m]ūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“.8 Pats Gelbėtojas Bažnyčios vyresniesiems 1831 m. vasarį nurodė: „Kraukitės tai savo širdyse, ir tegul didingi amžinybės dalykai būna jūsų protuose.“9
Nors nuolat stengiamės ieškoti Viešpaties, mūsų protą gali persmelkti nederamos mintys. Jei tokioms mintims leisime apsistoti ar net jas pakviesime, tai mūsų širdyje jos gali suformuoti troškimus, kurie paveiks ne tik tai, kuo tapsime šiame gyvenime, bet galiausiai ir tai, ką paveldėsime amžinybei.10 Vyresnysis Nylas A. Maksvelas šį principą akcentavo taip: „Troškimai […] nulemia skirtingus rezultatus, taip pat ir tai, kodėl „daug pašauktų, bet maža išrinktų.“11
Senovės ir šiuolaikiniai pranašai mums nuosekliai primena priešintis pagundai, kad neprarastume dvasinės sukibimo jėgos ir nesusipainiotume, neprarastume orientacijos ir nenusiviltume gyvenimu.
Kalbant metaforiškai, pasidavimas pagundai yra lyg metalo artinimas prie magneto. Nematoma magneto jėga pritraukia metalinį daiktą ir jį tvirtai laiko. Savo galios magnetas netenka tik tada, kai metalinis daiktas atitraukiamas toli nuo jo. Taigi, kaip magnetas negali panaudoti turimos jėgos toli esančiam metaliniam daiktui, taip ir mes galime pasipriešinti pagundai – ji nublanksta ir netenka galios mūsų protui ir širdžiai, ir atitinkamai mūsų elgesiui.
Šis palyginimas man primena istoriją, kurią kažkada papasakojo viena labai ištikima Bažnyčios narė. Ši narė man papasakojo, kad vieną rytą jai pabudus į jos protą netikėtai atėjo gana šlykšti mintis, kurios iki tol nebuvo patyrusi. Nors toji mintis ją aplankė visiškai netikėtai, ji sureagavo per sekundės dalį, sakydama sau ir tai minčiai „Ne!“ Tą mintį ji pakeitė kažkokia gera mintimi ir taip savo protą nukreipė nuo nepageidaujamos minties. Ji man pasakojo, kad jai teisiai pasinaudojus turima moraline laisve, toji negatyvi nevalyva mintis tuojau pat dingo.
Moronis, kviesdamas žmones įtikėti Kristų ir atgailauti, ragino pas Gelbėtoją eiti visa širdimi, nusiplėšus bet kokį nešvarumą. Moronis taip pat juos kvietė su nepalaužiamu ryžtu prašyti Dievo padėti jiems nepasiduoti pagundai.12 Kad šiuos principus galėtume pritaikyti savo gyvenime, nepakanka vien tikėti; su šiais dieviškais principais reikia suderinti savo protą ir širdį. Be pasikliovimo Gelbėtoju, tokiam suderinimui dar reikalingos kasdieninės ir pastovios pastangos, nes turimi žemiškieji polinkiai savaime neišnyks. Kovai su pagunda prireiks visą gyvenimą trunkančio stropumo ir ištikimybės. Bet prašau žinoti, kad Viešpats pasirengęs mums padėti, kai patys stengiamės, ir pažada nepaprastų palaiminimų, jei tik ištversime iki galo.
Vienu ypač sunkiu metu, kuomet Džozefas Smitas ir kiti su juo kalėję Liberčio kalėjime neturėjo jokių laisvių, tik savas mintis, Viešpats jiems, o kartu ir mums, davė naudingą patarimą ir pažadą:
„Tavo vidus tegul būna pilnas tikrosios meilės visiems žmonėms bei tikėjimo namiškiams, ir tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; […]
Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė, ir tavo skeptras bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras.“13
Jei taip darysime, šventos mintys nuolat puoš mūsų protus, o tyri troškimai mus ves link teisaus elgesio.
Moronis savo liaudžiai taip pat priminė nepasiduoti saviems geiduliams.14 Žodis geidulys reiškia stiprų norą ir nederamą ko nors troškimą.15 Tai apima visas tamsias mintis ar blogus troškimus, skatinančius žmogų susitelkti į savanaudišką elgseną ar pasaulietinius turtus, o ne į gero darymą, buvimą maloniam, Dievo įsakymų laikymąsi ir pan. Dažnai jis pasireiškia per pačius kūniškiausius sielos jausmus. Kelis iš tų jausmų įvardijo apaštalas Paulius: netyrumas, gašlavimas, […] piktumai, […] priešiškumai, nesantaikos, […] pavyduliavimai […] ir panašūs dalykai.16 Be visų šių blogų geidulio aspektų, taip pat negalime pamiršti, kad priešininkas jį prieš mus naudoja kaip slaptą ir apgaulingą ginklą, gundydamas mus daryti ką nors blogo.
Mano mylimi broliai ir seserys, liudiju, kad jei pasikliausime mūsų Išgelbėjimo Uola, mūsų sielų Gelbėtoju, ir imsime vadovautis Moronio patarimu, reikšmingai išaugs mūsų gebėjimas kontroliuoti savo mintis. Galiu jus užtikrinti, kad ims dar greičiau augti mūsų dvasinė branda, keisdama mūsų širdį ir darydama mus vis panašesnius į Jėzų Kristų. Be to, savo gyvenime stipriau ir nepertraukiamiau jausime Šventosios Dvasios įtaką. Tada priešininko pagundos, žingsnis po žingsnio, neteks mums galios, o mūsų gyvenimas taps laimingesnis, tyresnis ir labiau pašvęstas Dievui.
Tuos iš jūsų, kurie dėl kokių nors priežasčių esate pasidavę pagundai ir dėl jos nederamai elgiatės, galiu patikinti, kad sugrįžti dar galima, kad Kristuje yra vilties. Prieš kelerius metus turėjau galimybę apsilankyti pas vieną brangų Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narį, kuris tuomet išgyveno labai nelengvą gyvenimo etapą dėl padaryto didelio prasižengimo. Kai pirmą kartą pamačiau, jo akys buvo liūdnos, tačiau veide švytėjo vilties skaistumas. Visa jo išraiška atspindėjo jo nusižeminusią ir pasikeitusią širdį. Jis buvo atsidavęs krikščionis ir gausiai palaimintas Viešpaties. Tačiau į savo protą įsileido vieną netinkamą mintį, kuri sukėlė kitų minčių. Toms mintims jis ėmė vis labiau nuolaidžiauti, jos įsišaknijo jo prote ir giliai įaugo į širdį. Galiausiai šie nederami troškimai virto veiksmais, paskatinusiais jį veikti priešingai visam tam, kas jam buvo brangiausia gyvenime. Jis man sakė, kad jei iš pat pradžių nebūtų įsileidęs tos kvailos minties, tai nebūtų tapęs pažeidžiamas ir imlus priešo pagundoms – pagundoms, kurios į jo gyvenimą kuriam laikui įnešė tiek daug liūdesio.
Laimei, kaip tame Evangelijos pagal Luką palyginime apie sūnų palaidūną, jis „susiprotėjo“ ir pabudo iš to košmaro.17 Jis vėl ėmė pasitikėti Viešpačiu, nuoširdžiai atgailavo ir troško galiausiai sugrįžti į Viešpaties kaimenę. Tą dieną mes abu pajutome išperkančią Gelbėtojo meilę mums. To trumpo susitikimo pabaigoje mes abu susigraudinome, ir iki šiol prisimenu, su kokiu džiaugsmu spindinčiu veidu jis išėjo iš mano kabineto.
Mano brangūs draugai, jei atsispirsime mažoms pagundoms, kurios į mūsų gyvenimą dažnai ateina netikėtai, būsime geriau pasirengę išvengti rimtų prasižengimų. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Retai žmogus rimtesnį prasižengimą padaro pirmiau nepasidavęs mažesniems prasižengimams, kurie atveria duris rimtesniems. […] Švarus laukas piktžolėmis staiga neužželia.“18
Ruošdamasis įvykdyti Savo dievišką misiją žemėje, Gelbėtojas Jėzus Kristus pademonstravo, kaip svarbu nuolat priešintis viskam, kas gali mus įtikinti nesiekti savo amžinojo tikslo. Po kelių nesėkmingų priešininko bandymų nukreipti Gelbėtoją nuo Jo misijos, Gelbėtojas velnią kategoriškai išvarė, sakydamas: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! […] Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.“19
Mano broliai ir seserys, ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei iš Gelbėtojo semtumės stiprybės ir drąsos ir jau pačią pirmą akimirką į mūsų protą ateinančioms nedoroms mintims tartume „Ne“ bei „Eik šalin nuo manęs“? Kaip tai paveiktų mūsų širdies troškimus? Kaip tokie veiksmai mus išlaikytų arti Gelbėtojo ir padėtų Šventajai Dvasiai nepertraukiamai veikti mūsų gyvenime? Žinau, kad sekdami Jėzaus pavyzdžiu išvengsime daugybės tragedijų ir nepageidaujamų poelgių, galinčių sukelti problemas ir nesutarimus šeimose, neigiamas emocijas ir polinkius, piktnaudžiavimą jėga ir smurtą, vergavimą blogoms priklausomybėms ir viskam, kas prieštarauja Viešpaties įsakymams.
Savo istorinėje ir jaudinančioje šių metų balandžio visuotinės konferencijos kalboje mūsų brangus pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas pažadėjo, kad visi, kurie noriai „Jo klausy[s]“ – klausys Jėzaus Kristaus – ir laikysis Jo įsakymų, bus „palaiminti papildoma galia įveikti pagundas, sunkumus ir silpnumą“ ir kad išaugs mūsų gebėjimas jausti džiaugsmą, net kai vis labiau plis dabarties neramumai.20
Liudiju jums, kad šie mūsų brangaus pranašo išsakyti pažadai yra paties Gelbėtojo išsakyti pažadai. Kviečiu visus mus „Jo klausy[tis]“ kiekviena mintimi, sekti Juo visa širdimi ir taip įgyti stiprybės bei drąsos sakyti „Ne“ ir „Eik šalin nuo manęs“ viskam, kas mūsų gyvenime gali sukelti nelaimingumą. Pažadu, kad jei taip darysime, Viešpats mus sustiprins ir paguos atsiųsdamas daugiau Savo Šventosios Dvasios; galėsime tapti žmonėmis „pagal [Viešpaties] širdį“21.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra gyvas ir kad per Jį galime atlaikyti blogąsias priešininko įtakas ir įgyti teisę į amžinąjį gyvenimą su Viešpačiu mūsų mylimojo Tėvo danguje akivaizdoje. Apie šias tiesas aš liudiju su visa savo meile jums ir mūsų nuostabiajam Gelbėtojui, kurio vardui amžinai atiduosiu šlovę ir garbę. Visa tai sakau šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.