Praėję išmėginimus, įrodę ir nugludinti
Pati didžiausia palaima, kurią patirsime po to, kai per savo išmėginimus įrodysime ištikimybę sudarytoms sandoroms, bus mūsų prigimties pokytis.
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas, kad šiandien galiu jums kalbėti. Viliuosi padrąsinti tuo metu, kai gyvenimas atrodo ypač sunkus ir kupinas nežinios. Kai kuriems iš jūsų toks metas yra dabar. Jei ne, tai toks metas ateis.
Tai ne niūrus požiūris. Tai realistiškas – kartu ir optimistiškas – požiūris, nes kurdamas šį pasaulį Dievas turėjo tikslą. Tas tikslas buvo Savo vaikams suteikti galimybę įrodyti, kad, atėjus sunkumams, jie sugebės ir panorės pasirinkti teisiai. Jiems tai darant, keisis jų prigimtis ir jie galės tapti panašesni į Jį. Jis žinojo, kad tam prireiks nepajudinamo tikėjimo Juo.
Daugumą turimų žinių įgijau savo šeimoje. Kai man buvo aštuoneri, mano išmintinga mama brolio ir manęs paprašė kartu su ja išravėti piktžoles, augusias mūsų šeimos kiemo darželyje. Galbūt tai atrodo nesudėtinga, tačiau gyvenome Naujajame Džersyje. Ten dažnai lijo. Žemė buvo labai molinga. Piktžolės augo greičiau nei daržovės.
Prisimenu savo susierzinimą, kai piktžolės lūždavo mano rankose, o jų šaknys likdavo tvirtai įsišaknijusios molingoje dirvoje. Mama ir brolis savąsias lysves ravėjo greitai, tad nuo jų atsilikau. Kuo labiau stengiausi, tuo labiau nuo jų atsilikau.
„Man tai per sunku!“ – sušukau.
Užuot užjautusi, mama nusišypsojo ir tarė: „Halai, savaime aišku, kad sunku. Taip ir turi būti. Gyvenimas – tai išbandymas.“
Tą akimirką supratau, kad jos žodžiai yra tiesa ir kad šie žodžiai toliau liks tiesa mano ateityje.
Priežastis, kodėl mama taip šypsojosi, man tapo aiški po kelerių metų, kai perskaičiau, dėl ko Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus sukūrė šį pasaulį ir dvasiniams vaikams suteikė mirtingojo gyvenimo galimybę:
„Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.
Ir tiems, kurie išlaikys savo pirmąją būseną, bus pridėta; o tie, kurie neišlaikys savo pirmosios būsenos, neturės šlovės toje pačioje karalystėje su tais, kurie išlaikys savo pirmąją būseną; ir tiems, kurie išlaikys savo antrąją būseną, bus pridėta šlovė ant jų galvų per amžių amžius.“1
Jūs ir aš priėmėme kvietimą būti išmėginti ir įrodyti, kad nebūdami mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje pasirinksime laikytis Dievo įsakymų.
Kad ir kaip meiliai Dangiškasis Tėvas mus kvietė, trečdalį dvasinių vaikų Liuciferis įtikino pasekti juo ir atmesti Tėvo planą, pagal kurį galėjome augti ir įgyti amžinąją laimę. Už maištą Šėtonas ir jo pasekėjai buvo išmesti. Dabar, šiame mirtingame gyvenime, jis stengiasi kuo daugiau žmonių nugręžti nuo Dievo.
Tie iš mūsų, kurie priėmėme tą planą, tai padarėme dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi, pasisiūliusiu tapti mūsų Gelbėtoju ir Išpirkėju. Tuomet tikėjome: kad ir kokias žemiškas silpnybes turėsime, kad ir kokios blogio jėgos mus veiks, gėrio jėgos bus nepalyginamai gausesnės.
Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus jus pažįsta ir myli. Jie nori, kad sugrįžtumėte pas Juos ir taptumėte kaip Jie. Jūsų sėkmė yra Jų sėkmė. Per Šventąją Dvasią jų meilę pajutote perskaitę ar išgirdę šiuos žodžius: „Nes tai yra mano darbas ir mano šlovė, įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“2
Dievas turi galią palengvinti mums kelią. Link pažadėtosios žemės keliaujančius Izraelio vaikus Jis maitino mana. Žemiškosios tarnystės metu Viešpats gydė ligonius, prikėlė mirusius ir nuramdė jūrą. Prisikėlęs Jis atvėrė kalėjimą kaliniams.3
Pats pranašas Džozefas Smitas, vienas didingiausių Jo pranašų, kentėjo kalėjime ir buvo pamokytas pamokos, kurios visi galėtume pasimokyti ištikus pasikartojantiems tikėjimo išbandymams: „Ir jei būsi įmestas į duobę ar į žmogžudžių rankas, ir tau bus paskelbtas mirties nuosprendis; jei būsi įmestas į gelmę; jei sukilusios bangos susitelks prieš tave; jei siautulingi vėjai atsigręš prieš tave; jei dangūs sutelks juodumą ir visos stichijos susijungs pastoti kelią; ir, galiausiai, jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.“4
Turbūt pagrįstai stebitės, kodėl mylintis ir visagalis Dievas leidžia, kad mūsų žemiškojo gyvenimo išbandymas būtų toks sunkus. Taip yra todėl, kad Jis žino, jog turi augti mūsų dvasinė švara ir dvasingumas, idant galėtume šeimomis amžinai gyventi Jo akivaizdoje. Kad tai būtų įmanoma, Dangiškasis Tėvas mums davė Gelbėtoją ir galią patiems tikėjimu pasirinkti laikytis Jo įsakymų ir atgailauti, ir taip ateiti pas Jį.
Visa Tėvo laimės plano esmė yra ta, kad taptume dar panašesni į Jo Mylimąjį Sūnų, Jėzų Kristų. Visomis aplinkybėmis Gelbėtojo rodomas pavyzdys yra geriausias mūsų vedlys. Jis irgi nebuvo išimtis ir turėjo įrodyti Savo ištikimybę. Jis ištvėrė dėl visų Dangiškojo Tėvo vaikų ir sumokėjo už visų mūsų nuodėmes. Jis jautė visų kada nors žemėje gyvenusių ir dar gyvensiančių žmonių kančias.
Kai nežinosite, kiek skausmo galite pakelti, prisiminkite Jį. Jūsų patiriamas kančias Jis iškentė tam, kad žinotų, kaip jus pakylėti. Naštos Jis galbūt nenuims, tačiau suteiks stiprybės, paguodos ir vilties. Jis žino, kaip tai padaryti. Jis gėrė iš karčios taurės. Jis ištvėrė visų kančias.
Jus puoselėja ir guodžia mylintis Gelbėtojas, kuris žino, kaip padėti jūsų patiriamuose išmėginimuose, kad ir kokie jie būtų. Alma mokė:
„Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.
Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“5
Vienas iš Jo pagalbos būdų yra kvietimas visuomet Jį atminti ir ateiti pas Jį. Jis mus ragino:
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.
Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“6
Eiti pas Jį reiškia sotintis Jo žodžiais, naudoti tikėjimą atgailai, pasirinkti krikštytis ir būti patvirtintam Jo įgaliotojo tarno, ir tuomet laikytis su Dievu sudarytų sandorų. Jis atsiunčia Šventąją Dvasią, kad būtų jūsų porininkė, guodėja ir vedlė.
Jei gyvensite vertai Šventosios Dvasios dovanos, Viešpats galės jus nukreipti į saugią vietą net tuomet, kai nematysite kelio. Asmeniškai man Jis dažnai parodydavo, kokį kitą žingsnį ar du turiu žengti. Retokai Jis man leisdavo pažvelgti į tolimą ateitį, tačiau net ir tokie reti žvilgsniai man padėdavo pasirinkti kasdieniniame gyvenime.
Viešpats paaiškino:
„Dabartiniu metu savo prigimtinėmis akimis jūs negalite matyti jūsų Dievo sumanymo apie tai, kas įvyks vėliau, ir šlovės, kuri ateis po daugelio suspaudimų.
Nes po daugelio suspaudimų ateina palaimos.“7
Pati didžiausia palaima, kurią patirsime po to, kai per savo išmėginimus įrodysime ištikimybę sudarytoms sandoroms, bus mūsų prigimties pokytis. Jei rinksimės laikytis sudarytų sandorų, tai mumyse galės veikti Jėzaus Kristaus galia ir Jo Apmokėjimo palaimos. Mūsų suminkštėjusios širdys gebės mylėti, atleisti ir kviesti kitus ateiti pas Gelbėtoją. Sustiprės mūsų pasitikėjimas Viešpačiu. Sumažės baimė.
Nors tokios palaimos gaunamos per suspaudimus, tačiau pačių suspaudimų neieškome. Žemiškajame gyvenime turėsime daug progų įrodyti savo vertumą praeidami tokius sunkius išbandymus, per kuriuos tampame dar panašesni į Gelbėtoją ir mūsų Dangiškąjį Tėvą.
Be to, turime pastebėti kitų patiriamus suspaudimus ir stengtis padėti. O tai bus ypač sudėtinga daryti tuomet, kai patys būsime skaudžiai išmėginami. Tačiau pakeldami kitų naštas, nors truputį, pastebėsime, kad stiprėja mūsų pačių stuburas ir tamsoje imsime matyti šviesą.
Viso to didžiausias mūsų Pavyzdys yra Viešpats. Ant Golgotos kryžiaus, jau patyręs tokį didelį skausmą, kad būtų miręs, jei nebūtų buvęs Dievo Viengimis Sūnus, Jis pažvelgė į Savo budelius ir tarė Savo Tėvui: „Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“8 Kentėdamas už visus kada nors gyvensiančius, Jis pažvelgė žemyn į Joną ir į savo sielvartaujančią motiną ir taip patarnavo jos išmėginime:
„Pamatęs stovinčius savo motiną ir mokinį, kurį mylėjo, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“
Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“9
Savo veiksmais tą švenčiausią dieną Jis savanoriškai atidavė Savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų, pasisiūlydamas pagelbėti ne tik šiame gyvenime, bet ir ateisiančiame amžinajame gyvenime.
Esu matęs žmonių, kurie per siaubingus išmėginimus įrodę savo ištikimybę pasiekė didingų aukštumų. Tokių pavyzdžių šiandien matome visoje Bažnyčioje. Negandos parklupdo žmones. Dėl to, kad ištikimai ištveria ir stengiasi, jie tampa panašesni į Gelbėtoją ir Dangiškąjį Tėvą.
Iš savo mamos pasimokiau dar vienos pamokos. Būdama mergaitė ji susirgo difterija ir atsidūrė prie mirties slenksčio. Vėliau ji sirgo stuburo meningitu. Būdamas jaunas mirė jos tėtis, tad mano mama ir jos broliai padėjo savo mamai.
Visą gyvenimą ji juto ligų išmėginimų padarinius. Paskutinį jos gyvenimo dešimtmetį jai buvo atlikta daugybė operacijų. Tačiau per visa tai ji įrodė savo ištikimybę Viešpačiui, net būdama prikaustyta prie lovos. Ant jos miegamojo sienos kabėjo vienintelis paveikslas – Gelbėtojo. Paskutiniai priešmirtiniai jos žodžiai man buvo tokie: „Halai, iš tavo balso sprendžiu, kad peršalai. Rūpinkis savimi.“
Jos laidotuvėse paskutinis kalbėjo vyresnysis Spenseris V. Kimbolas. Truputį pakalbėjęs apie jos išmėginimus ir jos ištikimybę, jis iš esmės pasakė štai ką: „Kai kas iš jūsų galbūt stebitės, kodėl Mildred turėjo tiek kentėti ir taip ilgai. Pasakysiu kodėl. Todėl, kad Viešpats norėjo ją šiek tiek geriau nugludinti.“
Reiškiu savo dėkingumą daugybei ištikimų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių, kurie naštas pakelia su nepajudinamu tikėjimu ir padeda kitiems pakelti savąsias, – per visa tai Viešpats juos šiek tiek geriau nugludina. Taip pat reiškiu susižavėjimą viso pasaulio slaugytojais ir vadovais, tarnaujančiais kitiems tuomet, kai patys ir jų šeimos turi ištverti tokį gludinimą. Myliu juos.
Liudiju, kad esame mus mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Jaučiu prezidento Raselo M. Nelsono meilę mums visiems. Šiandienos pasaulyje jis yra Viešpaties pranašas. Tai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.