Laimintis sprendimas
Tai buvo jos šansas sužaisti laiminčioje komandoje – kaip ji galėjo pasakyti „ne“?
„Atmink šabo dieną, kad ją švęstum“ (Mozijo 13:16).
Miranda įlėkė pro priekines duris, dėkodama, kad karštą vasaros dieną namuose yra vėsiau nei lauke. Ji buvo visa suprakaitavusi, nes žaidė paskutinėse to sezono futbolo rungtynėse, ir nusiminusi, nes jų „Teal Turbos“ komanda pralaimėjo. Vėl.
Į kambarį įėjo mama, nešina buteliu vandens ir nuo rungtynių stebėjimo likusiais nesuvalgytais apelsinų griežinėliais. „Gerai sužaidei. Nelengva būti vartininke.“
Miranda tikrai žaidė gerai: blokavo nemažai kamuolių ir spardė smarkiau nei įprastai. Tačiau dauguma kitų jos komandos merginų anksčiau nebuvo žaidusios futbolo, o šiandien tai tapo akivaizdu: šį sezoną jos pralošė visas rungtynes.
„Supranti, norėčiau žaisti komandoje, kuri bent kartais laimi.“ Mirandos akių krašteliuose pasirodė kelios ašaros, kurios nukrito ant jos mėlynai žalių marškinėlių. Jai užsimerkus suskambo telefonas.
Atsiliepusi mama po kelių akimirkų tarė: „Čia tau.“
„Labas, Miranda? Čia Tomas, „Chilli Kickers“ komandos treneris. Stebėjau jūsų rungtynes šiandien. Neblogai pasirodei.“
Mirandos širdis ėmė plakti greičiau. „Chilli Kickers“ komanda buvo pati geriausia visoje lygoje!
„Kitą mėnesį mūsų komanda dalyvaus regiono čempionate. Šiandien tu taip gerai žaidei, kad noriu pakviesti tave pas mus ir būti atsargine vartininke.“
Mirandos širdis vos neiššoko iš krūtinės. Tai buvo jos šansas sužaisti laiminčioje komandoje!
„Labai norėčiau!“ – tarė Miranda. Prieš padėdama ragelį ji dar aptarė kelias detales ir po to nuskuodė į kitą kambarį papasakoti mamai. Abi kartu šeimos kalendoriuje ėmė rašyti treniruočių ir rungtynių datas.
Staiga mama sustojo, o jos tušinukas pakibo virš vieno kalendoriaus langelio.
„Oi! Miranda, šios rungtynės vyks sekmadieniais. Štai pažvelk.“ Ji parodė į rungtynių tvarkaraštį ir pažvelgė į Mirandą susirūpinusia mina. „Kaip manai, ką turėtume daryti?“
Miranda nusiminė ir kramtydama lūpą ėmė ieškoti išeities. Jei paprašytų, tai mama turbūt leistų žaisti, bet vos tik pagalvojusi apie žaidimą sekmadienį, o ypač, kad nenueis į bažnyčią, ji pasijautė nejaukiai. Ji žinojo, kad sekmadienį reikia eiti į bažnyčią ir garbinti Dangiškąjį Tėvą, o jei žais futbolą, tai to daryti negalės.
„Turbūt turiu jam vėl paskambinti ir pasakyti, kad žaisti negalėsiu“, – tarė Miranda. Ji iš visų jėgų stengėsi nepravirkti. Nors ji žinojo, kad tai teisingas sprendimas, tačiau buvo nelengva atsisakyti kažko, ko labai troško.
„O žinai, ką aš manau? – tarė mama, meiliai apkabindama ją. – Manau, kad esi nepakartojamas vaikas.“
Tą sekmadienį, sėdėdama Pradinukų klasėje, Miranda mąstė apie savo teisingą sprendimą. Treneris nustebo, kai paskambinusi Miranda pasakė, kad sekmadieniais ji negalinti žaisti futbolo. Jis bandė ją įkalbėti apsigalvoti, tačiau ji liko prie savo sprendimo. Dabar, klausydamasi Pradinukų dainelių ir pamokėlių, Miranda šypsojosi. Ramybės jausmas širdyje bylojo, kad ji yra deramoje vietoje. Juk ji priėmė laimintį sprendimą.
Bredo Tyro iliustracija