Ar tai labai svarbu?
Kelis Lengas, Vašingtono valst., JAV
Su USS Vest Virdžinija laivu viešėdamas užsienyje iš portugališkai kalbančio kariškio sulaukiau pasiūlymo trims savaitėms atvykti į Brazilijos karinį jūrų laivyną pagal mainų programą. Povandeninių laivų pajėgose buvau vienintelis kalbantis portugališkai.
Iš pradžių vykti nenorėjau. Ką tik buvau baigęs trijų mėnesių patruliavimą ir nekantravau susitikti su savo šeima, tačiau tas apsikeitimas nedavė man ramybės. Maldoje kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą ir sulaukiau stipraus patikinimo, kad turėčiau vykti, tad tą paskyrimą priėmiau.
Tvarkantis paskyrimo reikalus kilo įvairių keblumų. Vienu metu norėjau pasiduoti. Pamaniau sau: „Ar tai labai svarbu?“ Tačiau Šventoji Dvasia ragino mane nepasiduoti.
Iliustravo Alenas Garnsas
Po kelių atidėliojimų aš galiausiai atvykau į brazilų laivą. Kai mane lydėjo į kariškių valgyklą, laivo kapitonas šaukdamas pirštu rodė į kitą jauną karininką. Pamatęs mane, kapitonas sustojo ir neaiškia anglų kalba tarė: „O, atvyko mano draugas iš Amerikos. Sveikas atvykęs. Ar galėčiau jums pasiūlyti ko nors išgerti?“
Portugališkai atsakiau, kad norėčiau populiaraus braziliško gaiviojo gėrimo, kurio nebuvau ragavęs nuo pat savo misijos. Jis man pasakė, kad laive yra pilna visokių alkoholinių gėrimų, bet aš pareiškiau, kad alkoholio negeriu.
Vėliau į mano kajutę kažkas pasibeldė. Atvėręs duris, išvydau tą jauną karininką iš valgyklos.
Jis tarė: „Jūs esate amerikietis. Jūs negeriate alkoholio. Kalbate portugališkai. Ar tik nebūsite mormonas?“
„Tikrai taip“, – atsakiau.
Jis apkabino mane ir pratrūko kūkčioti.
Šis karininkas, leitenantas Mendesas, visai neseniai pasikrikštijo ir baigė Brazilijos karinio jūrų laivyno akademiją. Atsidūręs šiame laive, jis greitai suprato, kad kapitonas iš jo tikisi, jog jis prisidės prie kitų karininkų lėbavimo laivui lankantis įvairiuose uostuose. Bet leitenantas Mendesas pasilikdavo budėti laive ir visaip kitaip vengdavo įvairių veiklų išsilaipinus. Kapitonui tai ėmė nepatikti. Tąkart man įėjus į valgyklą, jis aprėkė leitenantą Mendesą už tai, kad šis prie jų nesijungė.
Leitenantui jis įsakė: „Kai prisišvartuosime kitame uoste, tu eisi kartu su kitais karininkais. Mūsų svečiui iš Amerikos tu parodysi, kaip reikia smagiai leisti laiką. Jis to tikisi iš mūsų.“
Ištisus mėnesius leitenantas Mendesas meldėsi, kad kapitonas suprastų ir priimtų jo principus. Po mano atvykimo pokalbiai apie Evangeliją tapo pagrindine mūsų pokalbių valgykloje tema. Su kitais karininkais kalbėjomės apie Džozefą Smitą, Sugrąžinimą, Išminties Žodį ir skaistybės įstatymą. Požiūris į leitenantą Mendesą netrukus pasikeitė. Karininkai nukabino atvirai kabėjusią pornografiją, o kitame uoste mes visi smagiai papietavome restorane, o ne kokiame klube.
Mano trijų savaičių laikui laive einant į pabaigą ir po daugybės pokalbių su kapitonu bei karininkais apie savo įsitikinimus, vyrai savo širdis suminkštino. „Dabar suprantu“, – kapitonas tarė leitenantui Mendesui, pridurdamas, kad daugiau nevers jo nusižengti savo principams.
Niekada nepamiršiu šio patyrimo. Kartu su leitenantu Mendesu supratome, kad mūsų Tėvas Danguje pažįsta mus asmeniškai, myli mus ir rūpinasi mūsų asmeniniu gyvenimu.