Pirmosios Prezidentūros žinia

Finišuokime su tebedegančiu deglu

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje

Senovės Graikijoje bėgikai varžydavosi estafetinėse lenktynėse, kurios vadinosi lampadedromija.¹ Tose lenktynėse bėgikai rankoje laikydavo deglą ir perduodavo jį vis kitam bėgikui, kol paskutinis komandos narys kirsdavo finišo liniją.

Prizą gaudavo ne greičiausiai bėgusi komanda, o ta, kuri pirma pasiekdavo finišą su tebedegančiu deglu.

Čia glūdi gili pamoka, kurios mokė senovės ir dabartiniai pranašai: nors svarbu startuoti lenktynėse, bet dar svarbiau jas užbaigti su tebedegančiu deglu.

Saliamonas startavo šauniai

Didysis karalius Saliamonas yra šauniai startavusio žmogaus pavyzdys. Kai buvo jaunas, jis „mylėjo Viešpatį, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus“ (1 Karalių 3:3). Dievas buvo juo patenkintas ir tarė: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“ (1 Karalių 3:5).

Užuot prašęs turtų ar ilgo gyvenimo, Saliamonas paprašė: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“ (1 Karalių 3:9).

Tai Viešpačiui taip patiko, kad Jis palaimino Saliamoną ne tik išmintimi, bet ir neapsakomais turtais ir ilgu gyvenimu.

Nors Saliamonas buvo labai išmintingas ir padarė daug didžių darbų, jo finišas nebuvo šaunus. Deja, vėliau gyvenime „Saliamonas darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir ištikimai Viešpaties nesekė“ (1 Karalių 11:6).

Kaip užbaigsime savo lenktynes

Kiek kartų ką nors pradėjome ir nebaigėme? Dietos? Treniruočių programos? Įsipareigojimų kasdien skaityti Raštus? Apsisprendimų būti geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais?

Kiek kartų sausio mėnesį esame priėmę sprendimus ir labai karštai jų siekę kelias dienas, savaites ar net kelis mėnesius, kad iki spalio pamatytume, jog iš mūsų ryžto ugnies liko ne ką daugiau nei šalti pelenai?

Kartą mačiau juokingą paveikslėlį šuns, gulinčio šalia paties sudraskyto popieriaus lapo. Ant lapo buvo užrašyta: „Šuns paklusnumo treniravimo pažymėjimas“.

Kartais ir mes elgiamės panašiai.

Mūsų ketinimai geri; pradedame šauniai; trokštame padaryti viską, ką galime. Bet galiausiai paliekame savo nutarimus sudraskytus, numestus ir užmirštus.

Žmonėms būdinga klysti, klupti ir kartais norėti pasitraukti iš lenktynių. Bet kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, esame įsipareigoję ne tik startuoti lenktynėse, bet ir jas užbaigti – ir užbaigti su skaisčiai tebedegančiu deglu. Viešpats pažadėjo Savo mokiniams: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24:13).

Leiskite man perfrazuoti, ką Gelbėtojas pažadėjo mūsų laikais: jei laikysimės Jo įsakymų ir finišuosime su tebedegančiu deglu, turėsime amžinąjį gyvenimą, kuris yra didžiausia iš visų Dievo dovanų (žr. DS 14:7; taip pat žr. 2 Nefio 31:20).

Neužgesinama šviesa

Kartais suklydę, patyrę nesėkmę ar net pasidavę, mes nusiviliame ir manome, kad mūsų šviesa užgeso ir varžybas pralaimėjome. Bet liudiju, kad Kristaus šviesa neužgesinama. Ji šviečia tamsiausioje naktyje ir vėl apšvies mūsų širdis, jei tik jas palenksime į Jį (žr. 1 Karalių 8:58).

Kad ir kaip dažnai, kad ir kaip toli kristume, Kristaus šviesa visada skaisčiai šviečia. Ir net tamsiausią naktį, jei tik žengsime link Jo, Jo šviesa nušvies šešėlius ir vėl uždegs mūsų sielas.

Šios mokinystės lenktynės yra ne sprintas, o maratonas. Ir ne taip svarbu, kaip greitai mes bėgame. Iš tikrųjų, mes galime pralaimėti lenktynes tik vienu būdu – galiausiai sustodami arba pasiduodami.

Jei tęsime lenktynes ir artėsime prie Gelbėtojo, mes laimėsime lenktynes su skaisčiai degančiais deglais.

Nes deglas simbolizuoja ne mus ar mūsų darbus.

Jis simbolizuoja pasaulio Gelbėtoją.

O tai yra neblėstanti šviesa. Tai yra šviesa, nugalinti tamsą, gydanti mūsų žaizdas ir liepsnojanti net giliausiame sielvarte ir juodžiausioje tamsoje.

Tai yra nesuvokiama šviesa.

Tad kiekvienas iš mūsų užbaikime tą distanciją, kurią pradėjome. Ir padedami mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo Jėzaus Kristaus, džiaugsmingai finišuosime su tebedegančiais deglais.