Mūsų pasaulį keičiantys žodžiai
Apygardos taryba Ganoje parodo, kaip tarimasis tarpusavyje ir vietos išteklių panaudojimas gali suteikti progų asmeniniam augimui ir tarnystei kitiems.
Sesuo Vida Osei iš Ganos norėjo išmokti skaityti ir rašyti angliškai. Ji keletą kartų bandė dalyvauti bendruomenės programose, tačiau po kelių savaičių ją apimdavo neviltis, ir ji mesdavo savo sumanymą. Bet vieną sekmadienį, dalyvaudama Antrojo skyriaus susirinkimuose, ji sužinojo, kad Asamankesio apygarda remia anglų kalbos raštingumo programą. Ji nusprendė pabandyti ir užsiregistruoti.
Ji greitai suprato, kad ši programa kitokia. Joje galėjo dalyvauti su draugais iš bažnyčios. Kaip mokomoji medžiaga buvo naudojami Šventieji Raštai, tad vienu metu ji mokėsi ir Evangelijos, ir anglų kalbos.
Toje klasėje pasimokiusi du mėnesius Vida klasėje sukalbėjo savo pirmą maldą gyvenime. Pasimokiusi tris mėnesius, sakramento susirinkime ji pasakė savo pirmą kalbą gyvenime: dalį tvi, vietine kalba, o dalį – anglų kalba. Pasimokiusi keturis mėnesius ji pradėjo į apdriskusį sąsiuvinį rašytis užsakymus, kainas ir užmokesčius už savąjį siuvėjos darbą. Dabar ji darydavo mažiau klaidų su klientais, iš tiekėjų gaudavo už mažesnes kainas ir uždirbdavo daugiau pinigų nei bet kada anksčiau.
Ji sakė: „Labai drovėjausi eiti į raštingumo kursus su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau, kai raštingumo kursai buvo pradėti rengti susirinkimų namuose su mano pažįstamais nariais, įsidrąsinau pabandyti dar kartą. Dabar jau galiu skaityti Raštus ir gerinti savo verslą skaitydama ir rašydama angliškai.“
Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos tautose daug žmonių, ypač moterų, nemoka nei skaityti, nei rašyti. Neraštingumas yra toks didelis, kad sena afrikiečių patarlė byloja: „Jei nori ką nors nuslėpti, užrašyk tai į knygą.“ Tačiau pastarųjų dienų šventųjų moterų, pvz., Vidos, raštingumas didėja.
Įveiktini iššūkiai
Ribota infrastruktūra ir ribotas valstybinis švietimas daugumai šalių į pietus nuo Sacharos reiškia ribotas galimybes, ypač mergaitėms. Dėl aukštos švietimo kainos ir menko mergaičių vaidmens visuomenėje daugeliui žmonių skaitymas atrodo nepasiekiamas įgūdis. Pavyzdžiui, nors Ganoje anglų kalba yra oficiali kalba, skaičiavimai rodo, kad angliškai kalba mažiau nei pusė suaugusių moterų. Ganos kaimuose neraštingų moterų yra du trečdaliai.
Ganos Akros vakarinės misijos Abomosu apygardos prezidentas Setas Opongas sako: „Dauguma suaugusių moterų mūsų miestuose ir kaimuose angliškai nekalba. Ištisus šimtmečius mūsų vietinė šnekamoji kalba buvo tvi. Kadangi tvi abėcėlė buvo sukurta tik neseniai, tai ja skaityti moka irgi mažai žmonių.“
Apygardos Paramos bendrijos prezidentė Džordžina Amaoka paaiškino: „Kad suprastų Evangelijos principus ir Bažnyčios taisykles, seserys turi kliautis kitais, dažniausiai savo vyrais, jei yra ištekėjusios, arba, jei netekėjusios – draugių žodžiais. Daugelis jų labai trokšta tarnauti, tačiau negali skaityti vadovėlių ar žurnalų, tad jų galimybės dalyvauti Bažnyčioje yra ribotos.“
Patarimas iš tarybos
Kadangi moterys nei namuose, nei turguje angliškai nebendrauja, tai dalyvavimas Bažnyčioje yra jų pagrindinė paskata mokytis kalbos. Tačiau tiek ilgamečiai nariai, tiek naujai atsivertusieji gali sulaukti savo šeimos pasipriešinimo dėl raštingumo programų. Ši problema buvo aptarta apygardos taryboje, po kurios Prezidentas Opongas kiekviename skyriuje kunigijos bei pagalbinių organizacijų vadovams kalbėjo apie apygardos mastu rengiamus raštingumo kursus. Nors šioje programoje galėjo dalyvauti visos bendruomenės moterys, tačiau programoje didesnis dėmesys buvo skiriamas Bažnyčios moterims. Kvietimai buvo siunčiami ne individualiai, o grupėms, pvz., Paramos bendrijos ir Pradinukų prezidentūros dalyvauja kartu, kad galėtų vienos kitą palaikyti.
Atsižvelgusi į pokalbius su skyriais, apygardos vadovybė nusprendė raštingumo kursus kiekviename skyriuje rengti sekmadieniais ir dar du kartus per savaitę. Po intensyvių pusmetį trunkančių kursų baigimo pažymėjimai įteikiami tiems, kurie kursuose lankėsi reguliariai ir atliko privalomus namų darbus.
Mokymo medžiaga pritaikyta prie poreikių
Vyresnysis Džimas Daltonas, apygardoje tarnaujantis pagyvenęs misionierius, paaiškino: „Vienas iš iššūkių buvo surasti būdą, kaip tik šnekamąją kalbą turinčius žmones išmokyti skaityti ir rašyti. Kadangi tvi kalba turi gilias šnekamosios, o ne rašytinės kalbos tradicijas, dauguma ja kalbančių žmonių nežinojo, kaip ja rašyti, tad turėjome pradėti nuo mokymo rašyti.“
Rensfordas Darkva iš Abomosu apygardos aukštosios tarybos, dviejų sugrįžusių misionierių Francis Ansos ir Cecilijos Amankvos padedamas, paruošė vietinį vadovėlį. Dalyviams buvo rodomi paveikslėliai ir prašoma užrašyti, ką jie matė. Tai padėjo jiems įgyti elementarių rašymo įgūdžių, o taip pat mokantis galvoti angliškai. Elementariems įgūdžiams įsitvirtinus, buvo galima imtis sudėtingesnės mokymo medžiagos.
Pasiruošimas ir išradingumas
Prieš prasidedant šiai programai, raštingumo specialistai mokytojus mokė ne tik mokymo metodų, bet ir kaip mokyti praktinės higienos bei šeimyninio gyvenimo įgūdžių. Tačiau net geriausi apmokymai negalėjo numatyti kai kurių iššūkių, iškilusių kursams prasidėjus: toje vietovėje dažnai dingstanti elektra apsunkino vakarinių kursų vedimą, gandai apie vakarinėse gatvėse siautėjančius auksakasius kėlė nerimą, kartais raktus turintys žmonės vėluodavo atrakinti bažnyčios pastatus.
Ir vėl apygardos taryba apsvarstė, ko reikėtų imtis. Reaguodami į jos patarimą dalyviai į kursus pradėjo vykti grupelėmis. Kad būtų saugiau vaikščioti pėsčiųjų takeliais, buvo išdalinti žibintuvėliai. Vietos vadovai Bažnyčios pastatų apšvietimui vakarais leido naudoti generatorius. Raktai buvo patikėti netoli pastatų gyvenantiems labai patikimiems nariams, kad jie laiku galėtų atrakinti pastatus.
Pristatymai kursų baigimo proga
Programą pradėjo šešiasdešimt vienas narys ir besidomintysis. Keturiasdešimt trys iš jų baigė visas sesijas ir namų darbus. Kursų baigimo proga jie buvo pakviesti paruošti po trumpą pristatymą.
Sandra Obeng Amou iš Sankubenasės skyriaus sakė: „Prieš raštingumo kursus visai nemokėjau skaityti. Kai mano vyras išvykdavo į darbą, niekada nerengdavau šeimos namų vakarų. Kai prieš kelias savaites jis buvo išvykęs, mano vyriausiasis sūnus padėjo man skaityti iš vadovėlio ir savo vaikams pamokėlę pravedžiau angliškai. Nuo tada taip darau kiekvieną savaitę, kai tik mano vyro nebūna namie.“
Prosperas Geiketis, kuris nepaisydamas ribotų savo anglų kalbos žinių išliko ištikimas narys Abomosu antrajame skyriuje, perskaitė paties parašytą trijų sakinių liudijimą. Jis sakė, kad prieš kursus jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau dabar jis gali padėti savo mažiems vaikams atlikti mokyklos namų darbus. Jis sakė: „Dėl to, ką išmokau, galiu būti geresnis tėvas.“
Kvaku Sasu iš Kvabengo skyriaus sakė: „Dabar savarankiškai galiu skaityti Raštus. Prieš tai žinojau, kad Mormono Knyga yra tikra, nors negalėjau jos skaityti. O dabar ją skaitydamas žinau, kad ji tikra. Mano liudijimas auga ir auga.“
Asunafo skyriaus Paramos bendrijos prezidentūros narės sakė nusprendusios kiekvieną ketvirtadienį viena su kita kalbėtis tik angliškai. Evelina Agieiva, Paramos bendrijos prezidentė, sakė: „Kai kurie pokalbiai tą dieną truko ilgiau, nes bendraudamos tarpusavyje nerasdavome tinkamų žodžių. Tačiau netrukus ėmėme viena kitai versti surasdamos tinkamus žodžius. Kadangi visos mokėmės kartu, tai nė viena nesigėdijome ir nebijojome pasakyti netinkamų žodžių. Mes tiesiog padėjome viena kitai.
Daug naudos
Abomosu apygardos raštingumo programą baigusios moterys sakė, kad jos ėmė geriau jaustis ir dažniau dalyvauti bažnyčioje. Jos noriau priimdavo pašaukimus, skaitydavo Raštus ir mokydavo tiek Bažnyčioje, tiek namuose. Programą baigė ir keli vyrai. Namų ūkelyje besidarbuojantys ūkininkai sakė, kad dabar jie gali geriau apskaičiuoti savo daržovių savikainą ir pardavimus, padėti vaikams atlikti mokyklos namų darbus ir tiek savarankiškai, tiek su šeima skaityti Raštus.
Abomosu apygardos sėkmės paskatinta kaimyninė Asamankesės apygarda pradėjo savos raštingumo programą.
Gladisė Aseidu iš Sankubenasės skyriaus sakė: „Gebėjimas skaityti ir rašyti keičia ir mūsų pačių, ir mūsų vaikų gyvenimą. Žodžiai keičia mūsų pasaulį, ir už tai dėkojame mūsų Tėvui Danguje.“